Naujienos

Pokalbis su rašytoja Ilona Ežerinyte.

Miela Ilona, įsiveržei į literatūros pasaulį kaip vėjas. Premijos byra viena paskui kitą. Ar laukei tokios sėkmės, ar svajojai, tikėjaisi?

Kaip vėjas? Tikrai ne. Man atrodo, atėjau tyliai ir ramiai, literatūros pasaulio neapverčiau, neišradau  naujos srovės, nesukūriau superherojaus... Man didžiausia sėkmė – kad išvis kažką parašiau, kažką išleido. Su kiekviena premija drąsos ir pasitikėjimo vis daugiau, gauni patvirtinimą, kad ne visai varai į pievas.

Daugybę metų girdėjau, kad nei žurnalistai, nei mokytojai niekada netaps rašytojais – jie neva kitos kastos žmonės. Jūs, mokytojos, įrodėte, kad rašyti mokate, galite, turite iš ko semti.  Bet… ar jautiesi pašaukta būti  mokytoja? Ar esi  ja šiuo metu?  

Matyt, piktavaliai taip kalba apie žurnalistus, yra tarp jų ir puikių poetų, ir talentingų prozininkų… Bet mokytojas tikrai suvokiamas kaip tarnas. O tarnas turi paklusti ir įtikti – sistemai, vadovui, tėvams, vaikams. Kuriantis mokytojas – anomalija, jis užsiima ne tuo, kuo reikia. Ar jaučiausi pašaukta mokytojystei? Taip. Maniau, kad šitas darbas – misija, galimybė per literatūrą atverti žmogui jį patį. Bet nereikia nieko niekam atvėrinėti, reikia tik paruošti egzaminams. Nebedirbu mokykloje. Ir vis dėlto ten yra šviesių sielų, talentingų asmenybių. Žaviuosi tais, kurie nepalūžo, išliko ir kuria.

Man visada rūpi, kokius žaidimus rašantis žmogus vaikystėje žaidė, ką skaitė. Arba kitaip: kas žaidė su Tavimi? Ar sekė Tau kas nors pasakas?  

Žinoma, man sekė pasakas. Mama mėgo knygas, tėvas, paprastas darbininkas, tapė paveikslus, rašė eilėraščius. Aš augau toli gražu ne idealioje, bet skaitančių žmonių šeimoje. O štai kas kartu žaidė… Vyresnis brolis su manimi tąsėsi, nes turėjo prižiūrėt. Vaikų kaimynystėje nebuvo, aš nedrįsau susipažinti, bendrauti, taigi žaisdavau viena. Paskui išmokau skaityti ir buvau išgelbėta nuo vienatvės. O vėliau persikėlėme į daugiabutį. Jis mane staigiai socializavo.

Esi literatūros pasaulyje dėka dviejų konkursų – ir abu jie anoniminiai. Ar gali taip būti: jei ne tie konkursai, tai Ilona Ežerinytė liktų niekam nežinoma autore? Niekada nepatikėsiu, kad pati sau nerašei…  

Nerašiau. Stalčiai, tiesa, pilni lapelių su kažkokiais gyvenimo atodūsiais, nuotaikomis, sueiliuotais gabalais, bet tai iš esmės dienoraščiai, jokie ne kūriniai. Taip, jei ne anoniminiai konkursai, nebūčiau išdrįsusi ką parašyti, juo labiau - siūlytis leidykloms. Būtų tik pasijuokę iš senutės.

Privalau įsiterpti: leidėjai „senutėms“ ir „senukams“ turėtų būti itin atidūs. Šimtus kartų minėjome mūsų Žemaitės ir švedų Astrid Lindgren pavyzdžius. O juk tų pavyzdžių yra kur kas daugiau: Gendrutis Morkūnas, Vilė Vėl, Kęstutis Kasparavičius… Tačiau tęskime pokalbį.  Kas Tau yra rašymas – sunkus, bet prasmingas darbas? Gal gelbstinti terapija, gal bėgimas nuo realybės? Ar priešingai: grįžimas į realią būseną: dabar ir čia? Arba dar kitaip, visai kitaip…

Nežinau, kaip tai paaiškinti… Kai rašau, esu labiausiai aš.

Ar jautiesi įsiliejusi į smarkų, gyvą Lietuvos literatūros pasaulį? Ar spėjai patirti bendrystės,  kolegiškumo jausmą?

Įsiliejusi nesu, kaip buvau, taip ir likau stebėtoja. Literatūros pasaulis man neatrodo gyvas. Išsiveržia kaip ugnikalnis kokia Knygų mugė, koks konkursas ar Metų knygos rinkimai, pasispjaudo reklamomis, o tos geriausios knygos taip ir lieka mirti žemiausiose knygynų lentynose. Apie literatūrą reikia kalbėti – daug ir visur. Yra žmonių, kurie kalba. Kartu su „rašytojyste“ mano gyvenime atsirado mielų bičiulių, bet daugiausia tai kuklūs žmonės, iš literatūros pakraštėlių tokie…

Štai klausimas, kurį pateikdama jaučiuosi ir džiugiai, ir nejaukiai: ar dabar, šiuo metu, rašai?  

Šiuo metu esu vidury ketvirtos knygos, bet nerašau – laukiu, kol išeis trečioji (gruodžio pradžioje), reikia ją paleist, atsirišti – ji man dar labai rūpi. O paskui, tikiuosi, vėl rašysiu…

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė