Naujienos

Pokalbis su rašytoja Laura Varslauskaite.
 

Miela Laura, knygos atvarte šiek tiek pasakojate apie save. Rūpi žinoti daugiau: kas Jus augino, ugdė? Kurie žmonės vaikystėje, paauglystėje buvo svarbūs? Kaip žaidėte, kai buvote vaikas? Ką skaitėte, kai buvote paauglė?

Mano vaikystė mažai kuo skyrėsi nuo kitų. Keista, tas etapas man dabar atrodo toks tolimas, lyg sapnas, kurio neprisimenu. Žinau tik tiek, kad buvau labai nedrąsi – vaikai su manimi nesiveržė draugauti, o ir aš jų pati nelabai suprasdavau. Močiutė buvo tas žmogus, kuris skatino mano kūrybiškumą – mes su ja žaisdavom „mokyklą“, kuomet ji virsdavo mokine, o aš mokytoja. Gerdavom arbatą, daug juokdavomės – su ja ir dabar turiu nepaprastą ryšį. Ji iš atminties man deklamuodavo Aisčio, Maironio, Nėries eiles o aš ištempusi ausis klausydavau. Paauglystė buvo visiškai kitokia, kuomet aš pradėjau maištauti, praleidinėti pamokas, klausyti metalo, pyktis su tėvais, tačiau net tada labai daug skaitydavau: mano lentynas užvaldė Nietze, Sartras, Kafka ir Kingo siaubo istorijos. Manau, esu perskaičiusi visas knygas iš sąrašo mokykloje, nes net ir dabar turiu savybę visuomet užbaigti pradėtą skaityti knygą – net jeigu ji visiškai beviltiška.

Kada ir kaip pirmą kartą šovė mintis: tapsiu rašytoja! Ar jautėte, tebejaučiate artimųjų pritarimą?

Kad noriu būti rašytoja žinojau visą laiką tiek, kiek save atsimenu. Rašytojo paveikslas man visuomet atrodė magiškas, tarsi žmogaus, kuris turi galimybę būti laisvas, sukurti naujus dalykus: sugriauti ir atstatyti ištisus miestus, nužudyti pagrindinius herojus, sukurti naujus stebuklingus pasaulius. Pamenu, matydavau Jurgą  Ivanauskaitę kalbančią apie savo knygas ir rodės, atiduočiau viską, kad galėčiau su ja pasikalbėti. Visuomet puikiai rašiau rašinius mokykloje. Kartą mokytoja man parašė dvejetą sakydama, kad aš taip negalėjau sukurti pati ir veikiausiai tekstą radau internete. Po to sekė eilėraščių konkursai, poezijos pavasariai, pirmos publikacijos „Literatūroje ir mene“ vėliau gal penki nesėkmingi bandymai išleisti knygą „Pirmosios knygos konkurse“. Bet visuomet turėjau vidinį balsą – nusivalydavau ašaras ir vėl atsiversdavau „Microsoft Word“ mirgantį lapą kompiuteryje. Artimieji mane visuomet palaikė, kitaip ir negali būti, tačiau daugeliui pažįstamų šis mano noras buvo svetimas –  jie tarsi nesuprasdavo šio tikslo prasmės, ką man tai duoda, ir apskritai „kokia iš to nauda“.

Ar jaučiate įsiliejusi į Lietuvos literatūrinį gyvenimą? Ar dažnai tenka aptarti savo pirmąją knygą su paauglių, suaugusių auditorija?

Kadangi Lietuvoje būnu retai, įsiliejusi nesijaučiu. Esu daugiau stebėtoja, kuri kartais atėjus progai, kažkur dalyvauja. Tiesą sakant, kol kas esu tik vienos istorijos pasakotoja, todėl nesu linkusi sau kabinti „rašytojos“ etiketės. Su paauglių auditorija teko susitikti tik knygos pristatymo metu. Jie man dėkojo, kad knygoje nesistengiau moralizuoti, mokyti – net knygos herojui viso veiksmo metu nepailstamai rūkant cigaretes. Buvo nuostabi patirtis.

Pasirinkote aktualią, sudėtingą temą. Kodėl būtent tokia tema?  

Aš norėjau pakalbėti apie gyvenimo grožį. Apie tai, kaip maži kasdienybės stebuklai gali pakeisti absoliučiai viską aplinkui. Ir tai net nėra svarbu, ar esi paauglys, ar devyniasdešimtmetis. Tačiau paaugliai, tą tiesą supratę anksčiau, nugyvens gražesnius gyvenimus.

Antras dalykas. Šia tema rašyti pasirinkau ne įkvėpta akcijos ar ieškodama temos – vinies. Turiu tiesioginės  patirties su žmonėmis turinčiais mokymosi sutrikimų: tiek Dauno sindromą, tiek autizmą. Stebėdama kaip Vakarų šalyse šie žmonės yra įtraukti į gyvenimą, kaip prižiūrimos jų teisės, galų gale jų vieta pačioje visuomenėje, man uždavė klausimą be atsakymo – ar taip yra Lietuvoje? Norėjosi apie tai pakalbėti, pradėti kovoti su kažkokiais neįsivaizduojamais demonais, baimėmis. Patyčių tema taip pat užima svarbią vietą šioje knygoje, kuri mano manymu, apima ne tik žmones su Dauno sindromu, bet apskritai visuomenės normomis „kitokius“: odos spalva, seksualine orientacija, pažiūromis. Mes bijome to, ko nežinome.

Leidykla Jūsų knygą išleido labai greitai. Ar kyla noras grįžti prie rankraščio? Daugiau redaguoti, labiau šlifuoti? Ką nors keisti? Ar dabar, kai patekote tarp literatūros elito, jaučiatės stipresnė, labiau įgudusi?

Iš tiesų, visas procesas įvyko beprotiškai greitai: konkursas, skambutis, kad rankraštis buvo atrinktas, leidyba, pirmas knygos paėmimas į rankas. Grįžti prie rankraščio nebenoriu – jis tarsi etapas, kurį praėjau. Kiekvieną kartą skaitydama supykstu. Atrodo kažkas negerai, ne ta spalva nudažiau herojaus kelnes, ne taip parinkau veiksmo išdėstymą, kulminacija akivaizdžiai per greita ir t.t. Nors iš tiesų,  galbūt pirminis rankraščio variantas yra labiau tikras, išjaustas, pagautas pirminio impulso, nei tas, vėliau preciziškai nušlifuotas pačio autoriaus ar jo redaktoriaus.

Pradėjusi klausimus nuo Jūsų vaikystės, baigsiu dabartimi: kur dabar esate, ką veikiate.

Šiuo metu atlieku praktiką Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių tautų ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje – čia būsiu iki sausio mėnesio. Džiaugiuosi nauja patirtimi, nuostabiu oru ir išėjimu iš komforto zonos. Esu parašiusi naują kūrinį, ir dar mažiausiai du būsimų knygų siužetus laikau užkonservavusi savo galvoje, tad tikiuosi, kad atėjus laikui, jie sėkmingai išguls popieriuje.

Ar esate impulsyvus žmogus? Ar tikite įkvėpimu, mūzomis, pegasais ir viskuo, kas dvelkia rašymo romantika?

Taip, manau esu labai impulsyvi, mėgstu užsidegti naujomis idėjomis, bet, tuo pačiu, greitai perdegti. Tad mokausi rimties – dalykus darant neskubant, apgalvojant, išsikeliant prioritetus. Mūzomis taip pat  netikiu. Rašymas yra disciplinos reikalaujantis nuolatinis darbas, tad jeigu laukčiau vien įkvėpimo, jis veikiausiai ir neateitų, arba su juo rankose išeičiau daryti kitų nuostabių dalykų. Tačiau, be abejonės, rašymą veikia aplinka, emocinė būsena, vidinis laimės balansas – pats gyvenimas savaime man yra įkvėpimas. Iš tiesų, mane labiausiai pakrauna kelionės. Iš kiekvienos jų grįžtu tuščiomis kišenėmis,  bet pilna širdimi.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė