Skaitymo metai - Naujienos:„Viskas prasidėjo nuo paprasčiausio rudeninio lapo“

Naujienos

2017-11-14
„Viskas prasidėjo nuo paprasčiausio rudeninio lapo“

Pokalbis su rašytoja Renata Šerelyte.


Pradėkime pokalbį nuo „Žvaigždžių medžiagos“ viršelio. Vieni kritikai jį giria, kiti vadina gana makabrišku. Kaip ir kodėl gimė būtent tokia idėja?

Viršelių idėjas palieku leidyklos dispozicijoje – ką jie sugalvos, tegu ir būna. Niekada dėl to nesuku galvos. Kur kas svarbiau yra iliustracijos, skirtos iliustruoti knygos tekstą. Čia jau žiūriu priekabiau, man labai svarbu, kad veikėjas būtų toks, kokį įsivaizduoju (geriausias pavyzdys – „Krakatukai“, Irminos Dūdėnienės nupiešti personažai tiesiog kaip iš mano vaizduotės nužengę).

Knygų idėjos gimsta labai keistai: tarsi iš nieko. Iš sapno fragmento, iš  prisiminimo, iš kokios nors detalės. Kasdienybės medžiaga (aktualijos, rezonansiniai įvykiai, šiandienos visuomenė ir jos problemos) tą idėją paverčia kūniška. „Žvaigždžių medžiaga“ tokia ir yra. Joje ryškios kelios paralelinės veiksmo linijos: žmogžudystė, paremta Lietuvoje nuskambėjusia kriminaline byla, virtualioji realybė, kurią persmelkia sapno ir vaizduotės fragmentai, ir skirtingos kelių šeimų gyvenimo linijos. Nors viskas, ko gero, prasidėjo nuo paprasčiausio rudeninio lapo – vėjas nešė jį pro šalį, sausą ir liūdnai šlamantį.

Bene ryškiausia „Žvaigždžių medžiagos“ veikėja yra Timio močiutė. Kaip Tu ją prisišaukei, iš kur išsikvietei? Nejau ji tik vaizduotės kūrinys?

Na, ji atsirado tada, kai ėmiau galvoti, o kokia aš pati būčiau (norėčiau būti) sulaukusi tokių metų... ir iš didelio apmaudo, žiūrint į storas, piktas, bambančias, viskuo nepatenkintas ir mėgstančias visus mokyti tetules, kurių pilna aplinkui.

Kaip šaunu, kad Jums Timio močiutė pasirodė bene ryškiausia knygos veikėja!.. Paslapčia to ir troškau. Nes baisiai nemėgstu, kai žmonės nurašinėjami dėl jų amžiaus, nors jie – žavūs, gyvybingi, pilni idėjų, sveiki ir entuziastingi. Tai viena iš bjauriausių žmogaus diskriminacijos formų.

Kaip manai, ar vaikinai, panašūs į pagrindinį knygos veikėją Timį, skaitys knygą apie Timį? Ar įmanoma sugundyti į planšetes panirusius paauglius pakelti nuo jos akis?

Sunku pasakyti... knygą rašydama, tikrai apie tai negalvojau. Nes jeigu būčiau apie tai galvojusi, galbūt būčiau ir neparašiusi. Bet guodžiuosi tuo, kad jeigu neskaitys vaikinai, tai skaitys močiutės. Tai paliudijo vienas skambutis į radijo laidą, kurioje pristatinėjau „Žvaigždžių medžiagą“ – skambino močiutė, kuri šią knygą vienu ypu prarijo ir sakė, kad jai buvo įdomu.

Knygoje pasakoji apie purvą ir skurdą, apie gyvenimą dugne ir žmogžudystę. Kas paskatino keliauti gyvenimo pakraščių link?

Tie gyvenimo pakraščiai arčiau mūsų, nei mes manome. Tik mes galbūt esame perdėm hermetiški savo pasaulėliuose, kad juos pamatytume. Galbūt  kiti to ir nenori, užtenka skurdą įsivaizduoti  kaip kažką svetima, tolima.

Aš pati – iš neturtingos šeimos, buvau socialiai remtinas vaikas. Gaudavau ir pašalpą, ir nemokamą maitinimą mokykloje. Bet kad būčiau gyvenusi dugne, tikrai nepasakyčiau. Tiesiog buvau arčiau tų, kurie taip gyveno. Ir įsiminiau tai visam gyvenimui, nes dažnai tekdavo atsidurti ant ribos, už kurios saugus gyvenimas baigiasi ir prasideda, kaip Jūs sakote, dugnas.

Kaip sekasi savyje derinti kūrybingą rašytoją ir reiklią kritikę?

Tai kad aš jų nederinu... kartais jos ir susiniauja, bet ką darysi, tokia jau dvilypė kūrėjų prigimtis.

Ką manai apie Metų knygų rinkimus? Ar ekspertų paskelbtieji penketukai tikrai tampa kanonu?

Metų knygų rinkimai tampa madingu reiškiniu – tai, manyčiau, yra gerai. Išrinktos knygos gauna puikią reklamą, sklaidą, literatūros snobai ir gurmanai turi apie ką paliežuvauti. Kita vertus, juk renkamos tikrai geros, stiprios knygos – tos, kurias verta skaityti ne iš literatūrinio snobizmo. O dėl kanono... tam reikia daugiau laiko. Nesistebėčiau, jeigu po kurio laiko kai kurių penketukų knygų niekas nė neprisimins. Galbūt šiuo atveju svarbiau ne kanonas, o skaitymo malonumas, nuostaba, intelektinis ir dvasinis džiaugsmas, kurį suteikia gera literatūra.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė

Programą įgyvendina