Naujienos

Pokalbis su rašytoja Daina Opolskaite.

Tavo knygos pagrindinis veikėjas Balys Belekas – penkiolikmetis. Ar rašydama knygą prisimindavai save penkiolikmetę? Apie ką tuomet, kai buvai penkiolikos, svajojai, kuo norėjai būti?

Keista, bet rašydama šią knygą neprisiminiau savęs penkiolikmetės… Be to, tai būta taip seniai… Prieš save regėjau šiandieninį penkiolikmetį, jauną žmogų, visiškai suvokdama jo vidinę sumaištį, sunkiai besiklostančius santykius, sunkiai atrandamas vertybes. Tai labai sunkus laikas. Kartais pagalvoju, kad jokiu būdu nenorėčiau vėl būti penkiolikmetė, nė už jokius pinigus negrįžčiau į tą laiką, nes jis lemtingas, nes būtent tada, kaip rašė vienas mūsų klasikas, žmogus save sulipdo kaip kregždė lizdą. O tas procesas labai trapus.

Daugybę kartų esu girdėjusi, kad nei žurnalistai, nei mokytojai rašytojais niekada netaps. Kaip manai, iš kur kilo ši nuomonė, kodėl taip plačiai sklido?

Ir aš esu girdėjusi. Ir jautusi šį tarsi savaime žinomą dalyką. Tai klaikus stereotipas, įsigalėjęs vidutinybių regėjimo lauke. Mokytojai šiuo požiūriu apskritai visada atrodė beviltiškai, tikri nuobodybės, nieko nematantys toliau vadovėlio lapo, tai kur jiems ten… Tačiau tame požiūryje yra ir tiesos. Mokytojo darbas bukina, yra varginantis, neišvengiamai įspraudžia į rėmus. Tik vieni į tuos rėmus sutelpa ir juose pasilieka, o kiti… niekaip. Galvodama apie save, manau, kad visada pirmiau buvau skaitytoja, mąstytoja, rašytoja, o tik po to mokytoja. Aš taip susidėliojau prioritetus ir nenorėjau jų sukeisti vietomis. Bet kokia kaina veržiausi į tai, ką iš tiesų norėjau daryti – rašyti.

O dabar jau pastebiu kitą požiūrį: jeigu jau esi rašytojas, tai niekada nebūsi geras mokytojas, o toks tik šiaip sau. Ir vėl juokinga ir pikta. Jei tik norėčiau, galėčiau vesti seminarus, net tapti vadovėlio autore, parengti pratybas, gal kada nors to ir panorėsiu. Bet tikriausiai jau būtų per daug?

Ką pakeitė Tavo gyvenime laimėjimai, premijos – pastaruoju metu  jų būta nemažai…

Man tai ilgai lauktas įvertinimas, kuriuo labai džiaugiuosi. Daugybė renginių ir akimirkų dar tebešildo prisiminimais. Bet pats brangiausias įvertinimas yra iš skaitytojų – jaunimo. Rašydama  knygas vis labiau myliu juos.

Kaip manai, ar skaitys šią knygą vaikinai ir merginos, panašūs į Tavo veikėjus Ričį, Balį, Paulių, Živilę, Molę?

Jau dabar tokie skaito. Labai tikiuosi, jog juose atranda save, daug savęs – tokia ir buvo mano siekiamybė, tikslas. Norėjau, kad ši knyga taptų jiems tarsi atpažįstamu dienoraščiu, jų kasdienybės atspindžiu. Juk knygose taip svarbu surasti kažką tau pačiam artimo, savo. O paauglystėje, manau, ypač. Todėl negaliu nesidžiaugti, kai vienas septintos klasės vaikinukas susitikus prisipažino: žinot, tai mano gyvenimo knyga. Ir negaliu nevirpėti, kai dar aštuntokas prisipažįsta, kad verkė skaitydamas šią knygą... Tokiomis akimirkomis jaučiuosi labai laiminga. Be galo laiminga.

„O juk mes kiekvienas gyvenime trokštame padaryti ką nors beprotiško“, – šie Ričio žodžiai skamba tartum knygos credo. Ką beprotiško norėtų padaryti mokytoja ir rašytoja Daina Opolskaitė?

Koks klausimas! Norėčiau… gal – palikti mokyklą? Tiesiog pabandyti gyventi be jos. Toks žingsnis būtų labai drąsus. Iš prigimties esu maištinga asmenybė, todėl visko gali būti.

Ir dar viena citata: „Žmonės, sūnau, labai nevienodi. Jie tave gali nugramzdinti į patį klampiausią dugną, kur nėra šviesos. Bet taip pat žmonės gali iškelti į saulę, ligi pat dausų ir dar aukščiau“. Kas  kėlė Tave iki saulės, kas kelia šiuo metu?

Mane visada išjudino, kėlė didysis žmogiškumas. Galvoju, kad į jį sutelpa daug kas. Žmogaus atvirumas, tikrumas, tikri jausmai, vienas veidas (ne du ir ne trys!), pagarba kitam, kito (ne savo!) vertės suvokimas. Kokia esu laiminga, kad užaugau ir subrendau lydima šių jausmų, kad gyvenimas nešykštėjo man tokių žmonių… Dėka jų dabar jau esu neblogai išsiugdžiusi greitą pojūtį atskirti tai, kas netikra.

O šiuo metu mane į dausas kelia tai, kas tikra – vaikai ir knygos.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė