Naujienos

Buvo spalis. Toks spalis, kai tūnoti namuose nuodėmė. Ignalinos Trečiojo amžiaus universiteto studentai miškais žingsniavo Ažušilės link. Ir aš ėjau kartu. Studentai nešėsi knygas. Beveik visą akcijos „Metų knygos rinkimai“ poezijos penketuką.

Beveik... Turėjome Agnę Žagrakalytę, Tomą Venclovą, Gytį Norvilą, Vytautą Stankų. Rimvydo Stankevičiaus – ne, nors Ignalinos viešojoje bibliotekoje yra jo knyga ,,Šermuonėlių mantija“. Mantija tuo metu glūdėjo pas man nežinomą skaitytoją – gera žinia jos autoriui! Kaip visoje Lietuvoje (gal net visame pasaulyje), taip ir Ignalinoje: poezija nėra čia pat išgraibstoma literatūra. Ypač XXI amžiaus poezija...

Kai kurios žygin iškeliavusios studentės – Tomo Venclovos bendraamžės, gal kiek jaunesnės... Nieko keista, kad žygin išeita su prietaisu, skaičiuojančiu žingsnius. Žingsniamatis – regis taip jis vadinamas? 10 800 žingsnių – štai kiek prireikė jų nuo Ignalinos didžiojo prekybos centro iki gamtininko Prano Zubricko turizmo sodybos Ažušilėje. O juk ėjome kalvomis ir pakalnėmis, kartais be kelio ir takelio. Nemanykite, kad klaidžiojome, ne. Gamtos fakulteto dekanas Pranas Zubrickas vedė mus taip, kad būtų įdomiau, vaizdingiau, slapčiau. Kitaip tariant, kad jau pats žygis taptų poetišku.

Jo sodyboje susėdome už ilgo medinio stalo. Garavo arbata, kvepėjo pyragai, tviskėjo putpelių kiaušinėliai. Gaspadoriaus svetingai pateiktos bei mūsų pačių atsineštos vaišės poezijai nė kiek netrukdė, tik padėjo. Toks natiurmortas!

Bibliotekininkė Laima Andrijauskienė pagarsino tai, kas ekspertų komisijos narių apie poezijos penketuko knygas juodu ant balto parašyta ir svetainėje www.skaitymometai.lt paskelbta. Kokia keistenybė: kai  skaitau tuos kritikų tekstus susikaupusi savo kambaryje, viskas taip suprantama, aišku. Kai girdžiu juos kaimo sodyboje, tai pasklinda jie lyg palubėje, lyg palei palangę, norėdami ištrūkti ir lėkti atgal – į Vilnių, pas akademinę bendruomenę, į uždarus žinovų kabinetus institutuose ir universitetuose.    

Poezijai (tai, atsineštajai) šiek tiek trukdė skepsis, išnyrantis beveik visada, kai ateina laikas aptarti Metų knygas. Anaiptol nenoriu teigti, kad penketukų knygos prastos. Juo labiau neskelbsiu, kad skaitytojai niekam tikę. Galiu tik konstatuoti: XXI amžiaus literatūrą ir žmones, bandančius ją skaityti, skiria kalvotas tūkstančių žingsnių kelias.

Ar visada? Ne.

Nutilome apstulbę, kai medikė Genovaitė Silvanavičienė skaitė Tomą Venclovą, jo eilėraštį „Beatifikacijos procesas“. Skaitė lėtai, santūriai, leisdama klausantiems susivokti, įsigilinti – tai iš tiesų buvo procesas, žemiškoji beatifikacija, leidžianti žengti kelis žingsnius praeities ir anapusinio pasaulio link.

Kaip sekėsi kitiems?

„Tokio žmogaus aš negaliu gerbti“ – pakuždėjo man į ausį stalo kaimynė, versdama Gyčio Norvilo „Grimzdimą“, besdama pirštu į aštrius „liaudiškus“ žodžius, kurie ją, poeziją visai kitaip suvokiančią, iš tiesų gramzdino neviltin. Vis dėlto ji sklandžiai ir jautriai šį tą iš knygos paskaitė. Nė neįtartum, kad negerbia...

Kelias šurmulingas dėmesio akimirkas skyrėme Vytautui Stankui. Komentarų būta įvairių: kai kas gūžčiojo pečiais – nejaugi tai poezija? Kai kas stojo Vytauto Stankaus ir jo kartos kūrėjų ginti: suprantama, kad tai – poezija, tik kažin ar mums... 

Agnei  Žagrakalytei dėmesio teko gal daugiausia. Kaip neteks: Agnę skaityti teko man, tad egoistiškai skirtu laiku šiek tiek piktnaudžiavau. Pasirinkau „Claudio Bottega“: ,,kokie šeši eilėraščiai prabėgo / bet jei pabėgo – tai nebuvo lemta“. Keistai didžiavausi, galėdama pasakyti, kad kadaise, seniai seniai, 1994 metais, Palūšėje kartu su Agne, dar gimnaziste, Jaunųjų filologų stovykloje, esame praleidusios kelias smagias dienas ir dar smagesnius vakarus.

Apie Rimvydą Stankevičių dėl minėtų priežasčių kalbėjome nedaug, bet apie šermuonėlius sodybos šeimininkas oho kiek visko pripasakojo!

Atgal, į Ignaliną, pėdinome ir vėl pėsti. Jau ne vienu būriu, jau pasisklaidę grupėmis ir grupelėmis. Tą dieną kuo įvairiausių rudens malonių gauta sočiai – atvirų pokalbių, mįslingos poezijos, gardžių vaišių...

Man tik buvo gaila, velnioniškai gaila, kad į kuprinę neįsidėjau tos knygos, kuri manęs kantriai laukė namuose, ant rašomojo stalo. Juk galėjau pasiimti Ramutės Skučaitės „Tai priimkit, kas priklauso“. Šiek tiek būčiau pakeitusi renginio scenarijų? Na ir kas? Ramutę Skučaitę mano bendrakeleiviai tikrai būtų „priėmę“. Jos knyga – paauglių penketuke, tačiau ji (ta knyga, o ir pati Ramutė) priklauso visam pasauliui, kuo įvairiausioms kartoms, žinoma, ir rudeniui: „Vasara trumpa. Griežlė / Vos parėjusi – išėjo. / Šiemet gimusi žolė / Prie grumstelio prisišliejo.“

Tai, kad į paauglių penktuką pagaliau – pirmąjį kartą per visą rinkimų istoriją! – įtraukta  poezija, galime laikyti svarbiu literatūros įvykiu. Noriu tikėti: mokytojai, o ir kiti jaunuomenės vedliai, ras ką su ta knyga veikti, žinos ką apie ją ugdytiniams pasakoti. Visada rašiau bei kalbėjau, o kiek dar kalbėsiu: paaugliai nusipelno orių knygų.

Visada siūliau – o kiek kartų dar siūlysiu – vyresniems žmonėms pakilti iki knygų paaugliams. „Pakilti“ šį kartą nėra jokia metafora. Ignalinos bibliotekoje vaikų ir jaunimo literatūra įkurdinta antrajame aukšte, tad reikia pakilti laiptais... Šiemet tikrai verta tai padaryti – dėl Dainos Opolskaitės, Ilonos Ežerenytės, Renatos Šerelytės, Lauros Varlsauskaitės prozos. Ir dėl Ramutės Skučaitės poezijos...   

Pasakodama apie Ramutę Skučaitę, nevalia pajuntu esanti jau ne Ignalinos pamiškėje, o Vilniuje, Pilaitėje, svečiuose pas psichologę Reginą Morkūnienę. Prieš keletą metų, per pačią gruodžio šlapdribą, ji pakvietė mus, bičiulių būrelį, pažinti Ramutę Skučaitę. Svečiavosi ir pati poetė, ji skaitė savo rimuotas ir nerimuotas eiles iš anksčiau leistų ar visai neseniai pasirodžiusių knygų. Esu viena iš nedaugelio šių laikų žmonių, patyrusių, kas yra literatūrinis salonas.

Ir žinote ką?

Ar miesto salone, ar pamiškės sodyboje net ne pati poezija yra svarbiausia. Kur kas svarbesni žingsniai, gal narsūs, gal nedrąsūs, kuriuos mes bandome žengti kitokio pasaulio link.
 
Ignalinos viešosios bibliotekos nuotr.