Naujienos

Mariaus Buroko eilėraščių rinkinys „Švaraus buvimo“ pačiu savo pavadinimu kelia klausimą, į kurį, kaip poezijai ir dera, vienareikšmio atsakymo nepateikia – ne atsitiktinai Neringa Butnoriūtė mini „apgaulingą skaidrumo pažadą“¹.

Pavadinime tuo pat metu galima atpažinti ir deklaraciją, kad rinkinyje publikuojami eilėraščiai liudija, reprezentuoja švarų buvimą, ir lūkestį – eilėraščių rašymas yra švaraus buvimo sąlyga, tam tikras apsivalymo kelias ar būdas. Rašymo kaip apsivalymo, vidinių traumų įveikimo samprata artima išpažintinei poezijai, neretai kūrybą paverčiančia (savi)terapijos priemone. Išpažintinius „Švaraus buvimo“ eilėraščių elementus atpažino anksčiau apie knygą rašę kritikai bei kritikės. Kitas kritikos akcentuojamas aspektas – iki šiol lietuvių poezijoje gana retos tėvystės, atsakomybės už santuoką ir apskritai santykius su aplinkiniais temos.

Šių temų traktuotės unikalumas glūdi tame, kad paprastai lietuvių autorių eilėraščiuose ir prozoje tėvystės tema atskleidžiama ryškinant dramatinį šios patirties aspektą  ̶  vaikų ir tėvų, vyro ir moters ryšys arba periferinis (šeima, romantiniai santykiai, tėvystė yra tik laikinas prieglobstis, atokvėpis nuo sunkaus poeto darbo), arba šie ryšiai sutraukyti, suskilę, nebeatitaisomai deformuoti. Perfrazuojant poetą ir prozininką Sigitą Parulskį, trijų sekundžių tarpas neįveikiamas, subjektas pasmerktas amžinai vienatvei. Tuo tarpu M. Buroko eilėraščių kalbantysis save suvokia kaip emociškai ir fiziškai betarpiškai susijusį su dukromis: eilėraštyje, dedikuotame „U“ ir „J“ (pirmosios poeto dukrų vardų raidės), kalbantysis yra „tėvas / prigadinęs tiek popieriaus / praeities kaulavaisis / apgaubtas / ateities minkštimo“ (p. 25). Tėvas išlieka poetu ir centrine figūra (tai patvirtina tiesos kalbėjimo „į švarias galveles“ situacija), jis ir dukros sudaro savotišką visetą, kurio glaudumui nusakyti pasitelkiama vaisiaus metafora. Svarbus betarpiškas kūniškas ryšys – tėvas yra dukrų artumo gaubiamas ir tokiu būdu globojamas.

Panaši strategija pasitelkiama ir eilėraščiuose, kuriuos priskirčiau meilės poezijos paradigmai: tradiciniai romantinius santykius nusakantys vaizdiniai subtiliai transformuojami, jiems suteikiama naujų prasmių. Pavyzdžiui, tekstas „įsiskaičiau į tave“ (p. 22) pradedamas konvenciniu subjekto užvaldymo per pažinimą topu, metaforiškai aktualizuojamu kaip kito (per)skaitymo geismas: „įsiskaičiau į tave / per tiek metų // į plonytes raukšles / kapiliarus / atvertis“. Mylimoji iš pradžių pasirodo kaip kitas, kurį reikia pažinti „įsiskaitant“. Be to, eilėraštis pradedamas moters išorės aprašymu – minimos „plonytės raukšlelės“, „kapiliarai“. Tokia geismo subjekto reprezentavimo strategija vyrų poezijoje ir prozoje įprasta: kalbantysis, jo kūnas išlieka nematomas, o geidžiamas moters kūnas eksponuojamas pasitelkiant detalius aprašymus. Taip moteris seksualizuojama (ar sudievinama – šiame kontekste tai vienas ir tas pats) ir paverčiamas masalu skaitytojui. Tačiau M. Buroko eilėraštyje tėra tik užuomazgos tokio objektyvizavimo – trečioje eilutėje panyrama į tamsą, išorybės aprašymą pakeičia kalbančiojo pojūčių išsakymas („tamsoj / tampi švitrinė“). Kitas konvencinę vaizdiniją transformuojantis aspektas: pažinimas ir užvaldymas tėra tik pirmoji pakopa – po to seka apipusės sąveikos santykis, kuriame partneriai lygiaverčiai, vienodai matomi („pritampam / kaip vienas / mėnuo / prie kito“).

Manfredas Žvirgždas teigia, kad M. Buroko knygoje „meilės tema beveik nuerotinta“ – vaizduotėje moteris virsta knyga ar žemėlapiu, panašiai kaip efemeriškos mergaitės Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščiuose². Mano manymu, tokia interpretacija gal iš dalies tinka nebent eilėraščiui „ežiukas poetiniame rūke“, kuriame pati poezija metaforiškai pasirodo kaip „minkštapilvė mergaitė / su sielon įaugusiais spygliais“ (p. 37). Vis dėlto ir šiame vaizdinyje kūno materialumo dėmuo išlieka. O išpažintinio pobūdžio eilėraščiuose (minėtame „įsiskaičiau į tave“ ar „dalinsimės žuvį“, p. 60–61) kaip tik pabrėžiama juslinė sąveika ir jos dalyvių lygiavertiškumas, kurį žymi itin dažnas įvardis „mudu“. Galbūt tokio tipo ryšys, o ne užvaldymu pagrįstas santykis, kurio metu kitas paverčiamas geidžiamu objektu, ir sukuria „nuerotinimo“ įspūdį: moteris M. Buroko eilėraščiuose iš tiesų nėra tolimas, geidžiamas ir nepasiekiamas kitas – ji yra greta ir iš esmės tokia pat, kaip kalbantysis. Šiam ryšiui labiau tinka ne erotikos, o jusliškumo, sukuriančio bendrą saugią erdvę, samprata („gamtos gaivalai / draskosi / ant grandinių // tik mes // pliaukšim / pilvais / it žuvys“, p. 23).

Eilėraščių subjekto – poeto ir tėvo – santykis su pasauliu bei šeima skiriasi nuo lietuvių poezijai būdingo rašančiojo išskirtinumo akcentavimo. Poetas M. Buroko eilėraščiuose yra ne stebintysis, o patiriantis – jis yra pasaulyje (o ne virš jo pakilęs), pasaulis jį veikia, formuoja, keičia. Todėl kalbantysis dažnai tarsi pranyksta peizažuose, panyra į juos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Vasaris“ asmeninis įvardis pasirodo tik du kartus (pačioje pradžioje ir pabaigoje),  ̶  didžiąją teksto dalį sudaro išorės objektų vardijimas atveriant ištuštėjusio miesto ar miestelio panoramą: „Sniegas / ir akmenys. Vaikų / galvos boluoja / lange. Vamzdžiuose / ledėja vanduo, skyla medis / virsta garai, perlinė / šviesa čiuopia stiklą. / Viso būsenos dabar / nepastovios. Laikas  ̶  / it vėjas prie jūros / nugairina, nudilgo / nutirpdo.“ (p. 34). Panašiai eilėraštyje „Lapkritis“ ruduo „nulupa visą žievę“, „nusvidina kaulus“ (p. 82). Tačiau ir tuomet, kai subjektas pasirodo, pabrėžiama ne jo galia veikti aplinką, o savotiškas aplinkos intencionalumas ir nuolatinis kalbančiojo poreikis būti veikiamam, formuojamam: „Šalčio šuo laižo / mano rankas. (...) Man trūko / šios druskos, tavo / odos, šylančios po delnu / šiurkščių lūpų // švaraus buvimo.“ (p. 34) Taigi, švarus buvimas nėra kalbančiojo apsisprendimo ir aktyvios veiklos rezultatas – tai būsena ar patirtis, pasiekiama sąveikų su kitais ir supančiu pasauliu metu.

Daugiareikšmė švaraus buvimo samprata: ja nusakoma ir esama situacija, ir egzistencinė bei estetinė siekiamybė – M. Buroko knygoje egzistencija ir estetika glaudžiai susijusios. Švarus buvimas – tai visų pirma balasto, to, kas nebūtina, atmetimas, suvokiamas kaip skausminga dovana. Norint šią dovaną priimti, reikalingas nuolankumas. Eilėraštyje „Kreipiniai“ kalbantysis artikuliuoja savo santykį su Dievu, kuris tuo pat metu ir maitina („tamsus vanduo / mano miesto upėje“, p. 30), ir apvalo – „prašau, dieve (...) nuskusk mane vėju / kaip žuvį / su visom pleiskanom / šeriais / luobu // paleisk peršintį / žagsinčia širdimi“ (p. 30). Betarpiškumas ir tiesos kalbėjimas neįmanomas be skausmingo apsauginio luobo nusimetimo. Buvimas be apsauginio šarvo subjektą paverčia lengvai pažeidžiamu – daugumoje M. Buroko eilėraščių vyrauja nerimo, net tylios paranojos nuotaikos. Rinkinį pristatantis Gytis Norvilas anotacijoje teigia, kad „Švaraus buvimo“ – „[T]ai tyli, niauri poezija, bet jaudri.“ Manau, tai itin tikslus M. Buroko poetinio pasaulėvaizdžio apibūdinimas.

Estetinėje plotmėje apsivalymas realizuojamas kaip tuščiažodžiavimo, abstraktumo ir emociškai paveikių, tačiau menkai prasmingų poetinių klišių bei priemonių atsisakymas: „nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau / sintaksės sausgysles / išlupau / fonemų kaulus“ (p. 45). Lietuvių poezijos kontekste tokio tipo eilėraštis artimiausias Nijolės Miliauskaitės daiktiškąjai poezijai, kuriai apibūdinti tinka ir vaizdelio, paveikslėlio žanras. Ne atsitiktinai ir M. Buroko knygoje atsiranda atskiras ciklas „Užrašytos fotografijos“, o visas rinkinys paklūsta knygos viršelyje bei skyrių iliustracijose Deimantės Rybakovienės vizualiai perteiktai kūrybos kaip vidinio miesto žemėlapio braižymo koncepcijai.

Ironiškai ir kartu nuoširdžiai artikuliuojama įtampa tarp kamerinio poeto, kuriam tekstas visų pirma yra terapija bei prieglobstis („Knygos yra mano / takeliai / ir sodas // prieglobstis ir ligoninė“, p. 56) ir poeto-kario, eilėraščiu atakuojančio dievų vartus („noriu būti / vienas iš tų  ̶  / su šarvais, hegzametru / kinkytame / vežime“). Cituotame tekste svarbi laiko kategorija, leidžianti nuspėti, kuriam poeto savivaizdžiui, gal ir prieš savo valią, kalbantysis artimesnis: „eilėraščių vaistus“ jis „lukštena“ dabar, tuo tarpu „į akmenines / mums atsuktas / dievų nugaras“ su kovos vežimu rėkdamas lėkti tik norėtų. Kita vertus, eilėraščio pabaiga sufleruoja, kad skirtis tarp šių poetų tipų – tik veiksenų plotmėje: tiek vieni, tiek kiti galutinio atsakymo negaus – dievai visiems atgręžę nugaras.

Vertinant rinkinį kai visumą, negaliu nepaminėti monotonijos – „Švaraus buvimo“ stokoja ryškesnių lūžių, poetinio balso moduliacijų. Aprašomos būsenos, patirtys, net situacijos kartojasi, įvaizdžių repertuaras gana minimalus. Pavyzdžiui, ir eilėraštyje „U ir J“, ir V skyrių pradedančiame eilėraštyje, dedikuotame „dukroms“, kartojasi ta pati buvimo tarp dukrų scena, o apvalantis ištuštėjimas ir gamtos sustingimas lapkritį beveik niekuo nesiskiria nuo sukaustyto ir nusvidinto vasario peizažo („Vasaris“, p. 34; „Lapkritis“, p. 82). Kita vertus, monotoniją ir pasikartojimus galima interpretuoti kaip susiformavusio, užbaigto (todėl ir apriboto) pasaulėvaizdžio požymį, paradoksaliai koreliuojantį su paskirų įvaizdžių daugiaprasmiškumu.

____________________

¹ http://www.skaitymometai.lt/index.php?-1220562862

² https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/buties-nuskaidrejimai-286-1022662?copied