Naujienos

Herkaus Kunčiaus knygos – savotiškas nuotykis. Sėkmingu atveju jis primena, kad vaizduotės keliai iki galo nėra numanomi. Į Metų prozos knygų penketuką patekusių „Lietuviškos apybraižos“ centre – geopolitinių vėjų į Lietuvos teritoriją atpūsti Petras I, Napoleonas, Leninas, Hitleris, Gorbačiovas, Monako princesė, galbūt net čia subrendęs Hanibalas Lekteris(?).

Istorijos apima Lietuvos valstybingumui reikšmingą XVIII–XX a. laikotarpį, kai į šį milošišką pasakų ir mitų kraštą personalijos atvyko su oficialiu vizitu. Tačiau labiau atrodo, kad iš tiesų užklydo, atsidūrė, tiesiog pabuvo, t. y. vienaip ar kitaip iki galo neatliko rimtos funkcijos. Politiškai svarbūs reiškiniai sumenksta, trumpa žinutė išsivynioja į nuotykingą klajonę svetimųjų akimis. „Lietuviškose apybraižose“ Kunčius remiasi istorijos faktais apie realius šių galios figūrų apsilankymus, o kartu žaismingai „klastoja“ detales, sukurdamas jo tekstams būdingo pastišo pobūdį.

Pramoginis apybraižos žanras man atrodo jau gan nuvėsęs reliktas. Norint įkvėpti jam gyvybės, reikia gabumų, ne tik mėginimo įprasminti asmenybių švitesį bei skurdą (nors, kad tai intriguoja rodo naujieji Aldonos Ruseckaitės romanai apie Vytautą Mačernį ir Žemaitę). Kunčiaus tekste gyvybės įpučia humoro jausmas ir neformalus požiūris, dėl kurių daug kas pasirodo dviprasmiška ar bent jau ironiška. Taip nutinka, nes istorijos traktuotė tekste yra plati: apima istorijos mokslą, praeities įvykius, tiesiog nutikimus ir pasakojimą. Todėl šiuo atveju apybraižos žanras – tik rudimentas, kuriuo įprastai mėginama ją objektyvizuoti. Daugiaprasmė traktuotė leidžia žaismingai sudvejoti tiesomis („Šiuolaikinėje pasaulio istoriografijojeveikla vertinama dviprasmiškai, o neretai – visai priešingai“, p. 50; „Daug netiesos prikurta“, p. 149), tad „Lietuviškų apybraižų“ netikėtumą palaiko rašymas „virš“ standartizuoto visuotinės istorijos suvokimo (jau žinomo fakto, žanro ar stiliaus) ir išmonės žaismas, nelauktai pažadintos sąšaukos su šiuolaikybe, pasikeitusiu raiškos ir mąstymo stiliumi. Taip knygoje dokumentalaus teksto forma virsta erdve plačios aprėpties parodijai. Siekiama pervertinti susiklosčiusį diskursą, kartu ji atkreipia dėmesį ne tiek į istorinius įvykius, kiek į mūsų suvokimą apie juos.

Kunčiaus proza, manau, labiausiai susikalba su auditorijos dalimi, kuri perpratusi XX a. pabaigos mąstymo kodus. Kitaip sakant, suvokia, ką reiškia pokytis iš totalitarizmo į demokratiją, viešojo ir privačiojo gyvenimo neatitinkantys absurdai, ritualiniai tūpsniai galiai, (auto)cenzūra. Todėl, net jei rašoma apie XVIII a. gyvavusį Napoleoną, norinčiam adekvačiai įsitraukti į teksto beprotystę, pravartu domėtis geopolitiškai besikeičiančiu pasauliu, kuriame gyveno tautiečiai, ir suprasti jį naujausiųjų laikų, o ne napoleonmečio liudytojo akimis. Nebeatpažįstantiems kodų ir realijų (labai natūralu!) knygose paliekama suflerių: pvz., „Derviše iš Kauno“ (2014) publikuojami išrašai iš KGB ataskaitų, o „Lietuviškose apybraižose“ patikimumą palaiko faktografiškos įžangos. Kita vertus, tai – bendro žaidimo dalis, nes tekste įtraukiamos analogijos ir iš kito laiko: „Žaba paaiškino, kad, prasidėjus Prancūzijos–Rusijos karui, jis siūlo Kaune surengti draugiškas varžybas. Tai atseit leistų geriau pažinti vieniems kitus. Be to, tai būtų puiki viešųjų ryšių akcija, kuruos metu Napoleonas pademonstruotų pasauliui, kad prancūzai į Lietuvą atėjo kaip išvaduotojai ir draugai“ (p. 59). Apskritai naujoji Kunčiaus knyga, imituojanti praeitį, rašoma iš dabarties ir siūlo žiūroną, kuriuo kaip galime naudotis, norėdami ironiškai žiūrėti į abi puses. Tai laikyčiau viena iš priežasčių, dėl kurių itin produktyvaus ir jau numanomo prozininko metodas vis dar veikia.

„Lietuviškose apybraižose“ istorija ir išmonė eina išvien, viena kitą papildo, todėl skaityti yra ne tik smagu, bet ir juokinga. Šio juoko kilmė primena puikios Gintaro Beresnevičiaus knygos „Pabėgęs dvaras“ (ypač „Istorija tikrojo veido“, 2005) metodą. Į paradinę istoriografiją reaguojantys anekdotai taip pat paremti šaltiniais, štampais, oficialiomis ir neoficialiomis interpretacijomis. Jie šmaikštūs, nes istorinės figūros (pvz., Vytautas Didysis) tėra klišės, kurias įmanoma perkelti į skirtingus kontekstus. Kai faktas susimaišo su charakteringu pramanu, figūrų poelgius motyvuoja enciklopediniai bruožai ir legendos, pagal kuriuos juos atpažįstame. Toks teksto pasaulis atrodo siurrealus, nes paremtas nuorodomis ne tik į realybę, bet ir į mitą. Kunčiaus prozos metodas panašus, bet gerokai aštresnis ir spalvingesnis – laikantis dokumentalaus tono, paisant legendų logikos ar atpažįstamų faktų, grubiai, žemuoju registru reaguoti į sukonstruotas tiesas apie galią (Gorbačiovą, aikštingą Monako princesę suvokiame tik fakto fone, todėl iš tiesų apie įvykį neperskaitome).

Kita vertus, Beresnevičiaus anekdotai atrodo siurrealiai linksmi, o Kunčiaus proza užkrečia nepadoriu juoku. Jos meninę vertę formuoja ne etika, o išradingai sudurstytas gyvuliškumas. „Lietuviškos apybraižos“ parodo tokį pasaulį, iš kurio dėl besikartojančių nežmogiškų aplinkybių tobulai pašalinta egzistencija, renesansiško humanizmo žavesys. Prozos tekste veikėjai mąsto taip, tarsi jiems būtų atlikta lobotomija. Toks žmogus toli gražu dėl to nepergyvena, nėra herojus, nevaitoja dėl likimo, nes tėra tuščia klišė, kurią ne tik užpildo visuotinės žinios, stereotipų rinkinys, bet pačiam realizuotis padeda gyvuliškumas, hedonizmas ir nukrypimai. Tai veiksminga perspektyva vertinti pasaulį ir pagrindinis Kunčiaus prozos struktūros vektorius. Humoristinį kalbėjimą autorius mėgina įžaisti, veikėjus suburdamas į krušamųjų poras (t. y. tokią su ideologijų, politikos įtakų sukurtą situaciją, apimančią fiziologinių, psichologinių perversijų, apgaulės, veidmainystės ir išnaudojimo mechanizmą). Ši visų santykių esmė tekstuose yra tokia įprasta kaip Žemės trauka: partiniai kruša ideologinius sąjungininkus, darbo žmogus – gyvūną ar daiktą, vieno laiko herojus krušamas kito laiko herojaus ir pan. Kad ir kaip žiūrėsi, Kunčiaus juokas nepadorus: realizuojamas vulgariai ir pakeičia neliečiamųjų statusą. Ilgainiui kombinacijos tampa rutina, nuobodžiai veikiama kelių principinių porų. Tad nori nenori, prie šio autoriaus prozos artėji, savęs klausinėdamas, pavyzdžiui, kokio pobūdžio personažų keliai susikirs prie taurelės? Kokios poros sudarys didžiausią proporciją sueičių?

„Lietuviškose apybraižose“ minėti scenarijai taip pat kartojasi (Petrui I viešoje pirtyje, Leninui tabore, Monako princesei Gariūnų turgavietėje ir t. t.). Galingieji klaidžioja po ne paradinę Lietuvą, o vietiniai pajėgia jais naudotis taip, kaip jie bus išnaudojami, o grandininė prievartos reakcija leidžia subręsti simboliniam Hanibalui Lekteriui. Būtent tokiu būdu užpildomi tarpai tarp faktų. Kunčiui rūpi ne detalizuoti, o iki absurdo hiperbolizuoti veiksmą arba tiesiog smagiai įvaizdinti menkystę. Todėl smagu skaityti, kaip Hitleris, lyg užsuktas, iki apsivėmimo kemša šprotus, tačiau pagrindą sudaro ne priskirtas motyvas, bet įvairios sueičių variacijos (pvz., Hitleris tąsosi su numylėtu skudurėliu). Vienais atvejais tai atrodys tiesiog jumoristinė baika, juokinanti tėvukus, kitais atvejais užaugs iki humoro. Riba tarp baikų ir humoro Kunčiaus tekstuose yra slidi. Sėkmė priklauso nuo to, ar labai netikėtai sudurstytos aplinkybės šioms, jei ne fiziologinėms, tai alkoholinėms ar narkotinėms sąjungoms. Galima pavydėti tiems, kurie dar nėra persisotinę šiais numanomais aprašymais.

Nepaisant to, juokiesi ar nesijuoki, ar turi kokių lūkesčių apie karnavališkus Kunčiaus tekstus, jie profesionaliai sukonstruoti, paremti jėgingu intelekto darbu, parašyti su stilistine nuovoka. Tai negali nedaryti įspūdžio, žinant, kiek daug rašo šis autorius. „Lietuviškos apybraižos“ atkreipia dėmesį ne tik į žinomus visuotinės istorijos įvykius. Stebina, kiek daug neatrastų ar primirštų vietinių figūrantų prikeliama iš archyvų. Vulgarios baikos stilistika pridengia įdirbį, tačiau leidžia ne per dramatiškai, be perdėto dvasingumo ištraukti juos į perversiškos istorijos šviesą.