Naujienos

Pastaraisiais metais lietuvių literatūros tyrėjai, kritikai, skaitytojai bei rašytojai įvairaus pobūdžio tekstuose nuolat užsimena apie tai, jog autobiografinė, išpažintinė literatūra – tiek proza, tiek poezija – tampa vis aktualesnė.

Tai patvirtina ir Metų knygos rinkimuose pirmą kartą sudarytas publicistikos ir dokumentikos knygų penketukas, kuriame yra du publicistikos / eseistikos rinkiniai (Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ ir Sigito Parulskio „Amžinybė manęs nejaudina“) bei trys pokalbių knygos: teatrologės Rūtos Oginskaitės pokalbiai su Grigorijumi ir Olga Kanovičiais, istoriko Aurimo Švedo – su Irena Veisaite, bei rašytojos, literatūros kritikės Ellen Hinsey dialogas su Tomu Venclova.

Tendencija atsigręžti į autobiografinius, patirtinius tekstus šiandieninės lietuvių literatūros lauke nėra nauja – tokio pobūdžio kūriniai buvo itin aktualūs ir dešimtajame XX a. dešimtmetyje, kai, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, apie savo patirtis viešai kalbėti bei rašyti pradėjo rezistentai, politiniai kaliniai, tremtiniai, visuomenės veikėjai. Tokias knygas noriai skaitė pati įvairiausia publika. Ne mažiau skaitoma buvo ir eseistika bei eseistinė literatūros kritika, kurioje rašytojai ir literatūros vertintojai, pasitelkdami gausius kultūrinio konteksto ženklus, narpliojo subjektyvias, kartais net tabuizuotas patirtis – tiek skaitymo, tiek gyvenimo. Tai patvirtinti galiu remdamasi asmenine patirtimi – knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ankstyvojoje paauglystėje kelis kartus skaičiau ne tik aš, mano bendraamžiai, bet ir literatūra ne itin besidomintys šeimos nariai, giminaičiai. Ne mažesnį susidomėjimą vėliau kėlė ir kultūriniame savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ publikuojami eseistiniai tekstai, atsiminimai, autobiografinė proza ir poezija.

Nors autobiografinė literatūra į dėmesio lauką grįžta nuolat ir pastarųjų metų tendencijos nėra jokia naujiena, sugrįžimo priežastys ir tekstų pobūdis skiriasi. Po Nepriklausomybės atgavimo buvo itin svarbu kalbėti draudžiamomis, represuotomis temomis – apie tremtį, rezistenciją, Sovietų Sąjungos represines struktūras bei žmogaus gebėjimą arba nesugebėjimą išlikti savimi smurtinėje aplinkoje. Net išpažintiniuose pirmojo Sigito Parulskio poezijos rinkinio „Iš ilgesio visa tai“ (1991) eilėraščiuose bei autobiografinio pobūdžio romane „Trys sekundės dangaus“ (2002) pagrindine tema tampa tarnyba sovietinėje kariuomenėje, prilyginama savotiškai tremčiai. Svarbu tai, kad centrinis tokių tekstų dėmuo buvo ne asmeninės, individualios patirtys, o žmogaus kaip tam tikro universalaus kultūrinio subjekto išlikimo drama – skaitant politinių kalinių, tremtinių literatūrą paskiros pasakotojų savybės, biografinės detalės nublankdavo, jos buvo nesvarbios. Tapatybės šerdį sudarė universalus tremtinio, kalinio, nuo sistemos nukentėjusiojo identitetas bei jį reprezentuojantis pasakojimas.

XXI a. antrajame dešimtmetyje pasirodžiusiose išpažintinėse, autobiografinėse ir panašiose knygose dėmesys tenka ne ribinėms patirtims, o subjekto individualybei, jo ar jos asmeninėms istorijoms, išskiriančioms, apibrėžiančioms kalbančiojo unikalumą. Būtent dėl to lyginant į Metų knygos publicistikos ir dokumentikos penketuką įtrauktas pokalbių su rašytojais – G. Kanovičiumi ir T. Venclova – knygas, neįmanoma išskirti universalios „rašytojo“ patirties, rekonstruoti chrestomatinės tapimo rašytoju istorijos ar rašytojiško provaizdžio. Poetas T. Venclova ir prozininkas G. Kanovičius pokalbių metu atsiskleidžia kaip asmenybės, kurių kultūrinių biografijų aktualumas glūdi jų patirties, motyvacijų, likimų išskirtinume. Nors laikmetis sutampa (prieškarinė Lietuva, sovietų okupacija, sovietmetis), T. Venclova pasakoja rašytojo-emigranto, pasirinkusio palikti Sovietų Sąjungą, istoriją, o G. Kanovičiaus – istoriją to, kuris Sovietų Sąjungoje liko (į Izraelį G. Kanovičius su šeima emigruoja jau po Nepriklausomybės).

Kitas svarbu dėmuo – T. Venclovos literatūrinė biografija gerai žinoma, galima sakyti, chrestomatinė, apie poetą, jo kūrybą parašyta nemažai straipsnių, išsami Donatos Mitaitės monografija „Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai“ (2002) išversta į rusų ir anglų kalbas. Tuo tarpu G. Kanovičiaus, nors anotacijoje jis ir vadinamas vienu žymiausių lietuvių rašytojų, literatūrinė biografija tikrai nėra itin plačiai nušviesta. Todėl pokalbių knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“ T. Venclova gali ir nori daug daugiau dėmesio skirti ne savo kūrybos ir tam tikrų asmeninių apsisprendimų aiškinimui (nors tokių fragmentų, žinoma, yra nemažai), o amžininkų (tiek tų, kuriems T. Venclova simpatizuoja, tiek ir oponentų, net priešininkų) portretams bei plačiai kultūrinei panoramai aptarti. O „Žvilgtelėk“ sudaro unikalios G. Kanovičius biografijos ir kūrybinių aspektų pristatymas, kartais virstantis deklaratyviu, pakartotiniu aiškinimu.

R. Oginskaitė atlieka ne tik klausinėtojos, bet ir konteksto „nušvietėjos“ funkciją. Pats rašytojas užduotį, kurios tikslas – pristatyti menininko portretą, rekonstruoti kūrybos ir biografijos kontekstus – suformulavo itin tiksliai, nors fragmentas, kurį cituosiu, skirtas ne tiek R. Oginskaitei, kiek sau pačiam: „Tavo darbas kaip angliakasio: tu turi iškasti, iš kur jis visą šitą paėmė, apie ką rašė. Ir kaip jam pavyko išlikti: mesti rašyti blogus eilėraščius, vidutines pjeses, scenarijus ir vis dėlto pakelti šį dirvoną. Tai lūžis – nuo amato iki meno.“ (p. 171). Rekonstrukcijai pasitelkiamas ne analitinis, t. y. faktų, priežasčių ir pasekmių, o impresionistinis pasakojimas, kurio struktūra užšifruota knygos pavadinime: žydiškas posakis „gib a kuk“ reiškia „žvilgtelėk“.

Knygoje trimis balsais – R. Oginskaitės, G. Kanovičiaus ir jo žmonos Olgos – žvilgčiojama į praėjusį laiką, įvykius, sutiktus žmones, parašytas ir neparašytas knygas. Tokia heterogeniška struktūra teikia gyvumo, ypač jaukiai skamba Olgos replikos, prisiminimai, komentarai. Tačiau žvilgčiojimai neišvengia paviršutiniškumo. Kaip minėjau, išsamiau aptariama G. Kanovičiaus biografija ir kūryba, o jo sutikti įdomūs žmonės – rašytojai, kino ir teatro režisieriai, visuomenininkai – dažnai pristatomi gana šabloniškai. Tai susiję ir su G. Kanovičiaus etine pozicija „nelįsti į žmogaus gyvenimo šerdį“ (p. 232), neskleisti pykčio, vaidų, nežeminti. Ši pozicija galioja ir fikciniams, ir autobiografiniams tekstams, atsiminimams: „(...) literatūra yra vaistinė, mano požiūriu. Vaistai nuo užmaršties, nuo pykčio, kitų žeminimo.“ (p. 201). Todėl dauguma sutiktųjų, net ir tie, kurie rašytoją nuskriaudė, apibūdinami pozityviai – žmogaus poelgiai, apsisprendimai atskiriami nuo jo kūrybos. Tipišku elementu tampa kitų didumo akcentavimas: Alfonsas Maldonis ir Justinas Marcinkevičius atrodo kaip „du milžinai“ (p. 99); „Jie buvo trys galiūnai – Krasauskas, Valaitis ir Tonkūnas. Kai jie trys kaip riteriai įeidavo į „Neringą“, visų žvilgsniai krypdavo tik į juos.“ (p. 113); nors rašytoją ir nuskriaudė (įvykis gana išsamiai aptariamas), kino režisierius Vytautas Žalakevičius prisimenamas kaip „neeilinių gabumų žmogus. Jo nėra su kuo lyginti lietuvių kine. Medis tarp augalų.“ (p. 122); režisierius Eimuntas Nekrošius kaip „didelis medis stovi, truputį ošia, o aktoriai nuo jo akių neatitraukia“ (p. 164).

Tačiau kai G. Kanovičius pradeda šmaikštauti, prieš akis iškyla daug subtilesni, bet itin komplikuoti amžininkų portretai, tuo pat metu žmogiški, jautrūs, tačiau atskleidžiantys meno lauko atstovams būdingą tuštybę, susireikšminimą. Pavyzdžiui, Aleksys Churginas „buvo pripažintas lietuvių kalbos žinovas, reikėjo jo klausytis. Jis buvo – tegu guli ramybėje – kaip operetinis aktorius: eisena, kalbėsena... Labai mokytas, apsišvietęs, visą laiką turėjęs Dievui pretenzijų, kad ne iki galo įvertintas.“ (p. 115). O dokumentinių filmų režisierius Robertas Verba „sirgęs keista liga“: „Verba visą laiką sirgo keista liga – jis norėjo kurti vaidybinius filmus. Jis mane ir Rimkevičių kalbino, kad parašytume jam ką nors tokio meniško. Jis manė, kad dokumentika jo ne tik kad neišsemia, bet ir nepatenkina, galbūt truputį net žemina. Kino studijoje vaikščiojo šitokie ąžuolai aplink!” (p. 143).

Itin išsamiai, detaliai aptariama rašytojo žydiška kilmė, tiesiogiai susijusi su kūrybiniu apsisprendimu vaizduoti užmarštin nugrimzdusį mažų miestelių žydų gyvenimą. Jonavoje prieš karą praleistos vaikystės prisiminimai, charakteringi senelių, tėvų, kaimynų portretai bei jų pasakojimai tampa medžiaga, kuri, meniškai transformuota, sudaro pagrindines Kanovičiaus prozos ir atsiminimų gaires. Svarbiu elementu tampa žydiškas humoras – tuo pat metu graudus ir išmintingas: „Senelė buvo negailestinga musėms: paimdavo rankšluostį ir kur pamatys – chlop, kitur – chlop. Kartą aš neištvėriau: senele, taigi čia musės, jos skraido, jų daug, visų neišnaikinsi. Staiga ji sako: daugiau šito nedarysiu. Kodėl, klausiu. Man atėjo į galvą, sako senelė, kad musė, sėdėdama ant stiklo arba ant stalo, žiūri į mus ir galvoja, kad tai mes esame didelės musės, bet jos gi mūsų neužmuš.“ (p. 21). Didžiausia netektis – užmarštis, dėl kurios ne tik atskirų subjektų, bet ir visos kultūros būtis ištrinama, sunaikinama. Tokios užmaršties metafora – ne kartą minimi sunaikinti žydų kapai, tušti namai, Vilniuje stovinčių Profsąjungų rūmų laiptai, kurių statybai panaudoti žydų antkapiai iš greta esančio parko.

Kaip ir A. Švedo pokalbiai su I. Veisaite, G. Kanovičiaus pasakojimai tampa nuostabia galimybe pažinti Lietuvos žydų kultūrą ir paskiro šiai kultūrai priklausančio individo asmenybę. Kaip teigia rašytojas, nors iki karo žydai ir lietuviai gyveno greta, juos skyrė savotiška praraja, kuriai tarpti leido uždarumas („Vieni – į bažnyčia, kiti – į sinagogą. Vieni turi savo šventes, kiti savo, skirtingu laiku.“, p. 35). G. Kanovičius mano, kad nepažinimas, nesidomėjimas kitu leido naikinti ir užmiršti Lietuvos žydus. Tiek pokalbiai su I. Veisaite, tiek knyga apie G. Kanovičių sulaukė deramo dėmesio, yra noriai skaitomos, nesukėlė atmetimo reakcijos, nors liečia skausmingas Holokausto, susvetimėjimo temas. Tai teikia vilties, kad uždarumas, atsiribojimas menksta, todėl ateityje panašūs įvykiai nepasikartos.

Nepaisant to, „Žvilgtelk“ turi nemažai trūkumų. Pagrindinis jų susijęs su minėtu pokalbių paviršutiniškumu: R. Oginskaitė dažnai nesugeba suformuluoti aktualių, pokalbį nuo plepėjimo prie esminių įžvalgų nukreipiančių klausimų. Manau, viena iš priežasčių – R. Oginskaitė nėra literatūrologė, o kalbinamasis visų pirma nori kalbėti apie literatūrą, santykį su medžiaga, menininko atsakomybę ir pan. R. Oginskaitė dažnai nepajėgia iššifruoti G. Kanovičiaus pasisakymų poteksčių, performuluoti, sukonkretinti jo teiginių, pratęsti pokalbį jį gilinant, o ne keičiant temą. Pavyzdžiui, nepaisant to, jog G. Kanovičius kelis kartus pakartoja, kad jo personažai yra tipažai, o ne realių personų atspindžiai, R. Oginskaitė vis teiraujasi, ar romanuose aprašyti personažai turi prototipus realiame gyvenime. Dar vienas prasto klausinėjimo pavyzdys: skyriuje „Daug pradžių“ G. Kanovičius pradeda minėti literatūrines įtakas, išskiria Williamą Faulknerį, jo romanus apie pramanytą, tačiau itin realistišką provincijos miestelį Joknapatafa. Vietoje to, kad ieškotų sąsajų su paties G. Kanovičiaus romanais, jų pasaulėvaizdžiu, R. Oginskaitė staiga susidomi kambaryje stovinčia knygų lentyna („Šita visa lentyna skirta vien jūsų knygoms ir vertimams?, p. 95). Tokių atvejų – ne vienas ir ne du.

Pokalbių medžiaga, galbūt dėl gausos, sunkiai valdoma: nors pasirenkamas funkcionalus chronologinio, tačiau fragmentiško pasakojimo modelis, neretai vėl ir vėl grįžtama prie tų pačių teiginių, kartojama ta pati informacija. Negalima nepastebėti ir nesistemingo išnašų tvarkymo. Vienos išnašos atsiduria puslapio apačioje, kitos – greta citatų skliausteliuose. Toks pasirinkimas kelia itin daug abejonių, nes, akivaizdu, pasinaudoti į knygos tekstą įterptomis nuorodomis į internetinius šaltinius itin komplikuota. Manau, geriausias sprendimas būtų pateikti cituotos literatūros sąrašą knygos pabaigoje.