Naujienos

Praėjusiais metais Giedrė Kazlauskaitė pasidžiaugė: „malonu, kad literatūros projektas sukelia tiek aistrų literatų bendruomenėje ir visuomenėje – žmonės džiaugiasi, piktinasi, diskutuoja, balsuoja; net... skaito.“¹

Džiaugsmai tie patys, o ir liūdesiai išlieka: liūdesys dėl neįvertinamumo, liūdesys, neradus mėgstamo autoriaus pavardės ar sąrašui nesutapus su asmeniniais „statymais“... Tai nieko nestebina, tačiau, tikimės, skatina skaityti bei polemizuoti apie kitas Metų knygų rinkimų pretendentes. Šių metų suaugusiųjų prozos ir poezijos penketukus penki komisijos nariai kaip visada rinko pasiginčydami ir nebūtinai lygiavertiškai balsuodami.

*

Šiųmetes suaugusiųjų prozos pretendentes bene labiausiai charakterizuotų apibūdinimas „vilties penketukas“. Taip manyti skatina jaunosios prozininkų kartos aktyvumas ir jų antrosiose knygose subrendusių idėjų derinys. Ilgą laiką įvardyti, kas lietuvių prozoje (poezijai tai negalioja) yra jaunas, perspektyvus, įvertintas autorius, dėl įvairių priežasčių (aktyvių prozininkų stygiaus, finansavimo, rašymo nesėkmių ir kt.) nebuvo ir iki šiol nėra lengva. Aptariant skaitymo akcijos pretendentes, šiuo požiūriu įžvelgta pozityvumo, o balsuojant dėl galutinio penketuko tapo akivaizdu, kad didžioji dalis pretendenčių viltį vienaip ar kitaip pakursto.

Net trys Metų suaugusiųjų prozos penketuko knygos – trumposios prozos. Praėjusioje Vilniaus knygų mugėje pradėta kalbėti apie novelės „mirtį“, vėliau tų diskusijų apie jos turiningumą ir neatsiperkamumą radosi daugiau. Vis dėlto painu manyti, kad penketuko trejetas atliepia staigesnį pokytį nuo romano prie trumposios prozos. Visus autorius – Vidą Morkūną, Dainą Opolskaitę ir Jurgą Tumasonytę – iki šiol pirmiausia atpažįstame kaip trumposios prozos suaugusiems kūrėjus. Kiekvienas iš jų išties skirtingai modeliuoja žanro kanoną: turėdama daug patirties iš didelę socialinę atskirtį patiriančios provincijos kasdienybės, „Dienų piramidėse“ Opolskaitė pademonstruoja tradicinės psichologinės novelės meistrystę ir suteikia šiai formai gyvybės. Tą tradiciją, naudodamasis jos priemonėmis, stilistiškai šaržuoja Morkūnas, kuris knygoje „Pakeleivingų stotys“ originaliai režisuoja spekuliatyvius, kalbos suspenduotus ribinės patirties ir nuskaidrėjimo aprašymus. Jaunesnės kartos autorės Tumasonytės „Undinėse“ taip pat esama žaidybinio, ironiško santykio su tradicija – autorė dekonstruoja klasikinius siužetus, jos tekstai neskatina tikėtis tipinio sukrėtimo, nes, užuot siūliusi raustis po vidutinybių išgyvenimus, juos materializuoja pasaulyje, tekstą pakylėdama iki savotiško magiškojo realizmo.

Pastaraisiais metais suaktyvėjo autobiografinės prozos (autofiction) knygos, kurių autoriais dažniausiai tampa jaunosios kartos balsai, neretai debiutantai. Atvirumą, pereinantį į apsinuoginimą, laikydami kūrybos principu, jie drąsiai ir subjektyviai rašo apie gyvenimą, tačiau, pastebėtina, silpnai skiria, kada patirtis virsta literatūra arba nebūtinai pajėgia ją transformuoti. Iš šio konteksto komisija atrinko Virginijos Kulvinskaitės knygą „Kai aš buvau malalietka“, kuri leidėjų klaidinančiai pristatoma šiuolaikiniu romanu, o ne eseistine proza (tai atitinka daugelį lietuvių autofiction bandymų). Čia veikėjos patirtis mėginama pristatyti ne vien subjektyviai, bet ir kaip drastiškas kartos, brendusios po Nepriklausomybės, pasaulėjautos, kalbėsenos, liudijimas, aprėpiantis platų socialinį spektrą – nuo vietinių miestietiškų rajono–centro aktualijų iki ekonominės emigracijos ir akademinio pasaulio.

Mėginant atrinkti vertingą prozą, dažnai tenka susidurti su idėjų, originalumo stygiumi. „Subjektyvioji vikipedija“ (Ernesto Parulskio terminas) grumiasi su vienaplaniais romanais, plaukiančiais ant tendencijų bangos. Į penketuką atrinktas distopinis Marijaus Gailiaus romanas „Oro“ – viena iš pastebėtų malonių išimčių. Romane ekologinės klimato krizės akivaizdoje suderinamos aktualijos ir detektyvinis siužetas, kurį papildo citatos iš lietuvių kultūros. Tirštai parašytas tekstas ne tik spekuliatyviai kuria ateities pasaulį, bet jį skatina pažinti iš šių dienų žmogaus perspektyvos. Leidžiama dviprasmiškai svarstyti kasdienybę veikiančių dirgiklių įtaką: asmeniniam gyvenimui reikšmingą technologijų poveikį, eklektišką keliakalbišką registrą bei platesnį kontekstą  aprėpiančią socialinę–politinę tikrovę, globalumo ir nacionalizmo grumtynes, tikrų ir „netikrų“ naujienų srautą, – ir taip išplečia pasaulio ir savęs interpretavimo galimybes.

Smalsaujantiems, kodėl sąraše nėra Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“, galima atsakyti: Metų knygos penketukas yra ne bestselerių, o įdomių, vertingų ir kokybiškų knygų sąrašas, todėl geras žinomumas nebūtinai savaime užtikrina jame vietą. Be to, šiuo atveju tėra išėjusi viena dalis, tad neįmanoma vertinti dilogijos visumos.
 

*

Sudarant Metų knygų poezijos penketuką išskirtinių balsų, proveržio ir netikėtumo būta mažiausiai. Stebino, kad kartais knygoms stinga tekstus reikliau pavalančio ir atrenkančio redaktoriaus darbo, tad neretai dėmesio vertus tekstus nustelbia meniškai seklesnieji ir visumos įspūdis menksta. Tačiau stengtasi, kad atrinkto penketuko panorama parodytų komisijos požiūriu vertingas knygas ir atskleistų įvairovę. Taigi šiemet skaitytojai gali rinktis tarp debiuto ir brandos pasiekusio autoriaus kūrybos, avangardistišką kalbėjimą ir egzistencijos apmąstymus, rimtį ir juoką.

Nesuabejota dėl Vaivos Grainytės „Gorilos archyvų“ – debiutinio rinkinio, bendrame kontekste telkiančio bene daugiausia potencialo naujiems kūrybiniams pranešimams. Jame atsiskleidžia poetui itin svarbus bruožas – savitas pasaulėvaizdis ir jį atitinkanti raiška. Grainytės subjektę jaudina tiek asmeninis, tiek globalus gyvenimiškas absurdas, tačiau ji nieko neimituoja ir į nieką nesilygiuoja, atrodo švelniai avagardiška individualistė, atsiduria toliau nuo ideologijų. Panašaus užtikrintumo esama ir Jurgitos Jasponytės poezijoje. „Vartai Auštrieji“ įtikina savo savastį atradusios poetės kalbėjimu, kuriame folkloro atmintis natūralizuojasi šiuolaikiniame pasaulyje, gamta nesipriešina urbanistikai, o verlibras neužgožia sutartinės.

Aptariant tam tikrą mąstymo modelį atskleidžiančius tekstus aktualumo nepraranda ir kitas kriterijus – kaip nauja knyga atrodo autoriaus kūrybos kontekste, ar pavyksta pranokti save. Vieningai sutikta, kad šiuo aspektu verta įtraukti autobiografijos ir kultūros refleksijas tekstuose derinančios Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarį“, kuris pasirodė stipresnė knyga nei ankstesnė „Singerstraum“. Jau keletą metų stebėtas Vytauto Kazielos poezijos „pikas“ – taip pat vienas iš retų ir pozityvių atvejų, kai jau brandaus amžiaus kūrėjas stebina ne silpstančia, o stiprėjančia poezija. Jo „Alyvmedžiai“ šiandieninės ir išpažintinės poezijos kontekste paprastumu atrodo drąsi ir nuoga susitaikymo knyga, kurioje į gyvenimą jau žvelgiama simboliškai ir grynai, nors ir asmeniškai, bet be moralo.

Galiausiai tam tikrą staigmeną pateikė Alvydas Šlepikas, savo rinktinėje „Mano tėvas žūsta“ aktualizuodamas laike nuslūgusius tekstus kaip naują knygą – ir, kaip įprasta rinktinėms, su dar neskaitytais eilėraščiais, ir su redaguotais senais, kuriuose galima matyti, kaip kūrėjas kinta, bet ir išlaiko ryšį su jam įtakinga Bložės poezijos linija. Tad knyga įgauna papildomą kvėpavimą ir siūlo žaismingą atsaką lūkesčiams, kad poetą iki galo pažinsi iš išleistų tekstų.
 

*

Praėjusiais metais Metų knygos rinkimų akcijoje startavo nauja publicistikos ir dokumentikos knygų kategorija. Šiemetinė pasiūla buvo labai įvairaus pobūdžio, žanrų. Dominavo ne publicistika, o dokumentika, memuaristika ir monografijos. Pastebėta, kad nemažai tekstų orientuota į akademinę, o ne plačiąją visuomenę, kuriai ši kultūrinę edukacinę funkciją turinti kategorija labiausiai skirta. Vis dėlto būtų daug netolygumų: vienas knygas sudaro patys autoriai kaip autorines, kitas sudaro kolegos, bendražygiai... Iš eklektiškos gausos pretendentėmis laikytos dvi, o tai akcijos kontekste – per menkas rezultatas. Tad šių metų knygos tik paliudijo, kad publicistikos ir dokumentikos knygų kategorija gali būti formuojama kas dvejus metus, iš akių nepaleidžiant ir vertingiausių 2019 m. publicistikos ir dokumentikos leidinių.

Neringa Butnoriūtė

Šiemet saugusiųjų prozos ir poezijos knygų penketukus sudarė Neringa Butnoriūtė, Neringa Mikalauskienė, Donata Mitaitė, Ernestas Parulskis, Manfredas Žvirgždas

________________________________

¹ Kazlauskaitė G. Metų knygų rinkimai: aistros ir aistrelės. Prieiga per internetą: /index.php?677872025 (Žiūrėta 2019-09-27)