Naujienos

Rašytoją Dainą Opolskaitę kalbina žurnalistė Gintarė Adomaitytė.
 

Miela Daina, nežinau kodėl, bet dažnokai prisimenu Tavo pirmosios knygos „Drožlės“ pristatymą Vilniuje, Rašytojų klube. Tu tikriausiai ilgai nesvarstydama pasakysi, kurie tai buvo metai? Ir... įdomu žinoti, ką patartų anų nutolusių laikų debiutantei, Edukologijos universiteto studentei Dainai Opolskaitei šių laikų literatūros žvaigždė, daugelio premijų laureatė, prozos kūrėja Daina Opolskaitė?

Pirmąją novelių knygą „Drožlės“ išleidau 2000 metais. Tų metų rudenį ir buvo tasai pristatymas. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, tiesa. Sakote, žvaigždė? Oho...

2019 metais tikrai suspindėjai!

O man atrodo, kad tebesu ta pati Daina Opolskaitė, tik sukaupusi metų, brandos, literatūrinio patyrimo, išleidusi penkias knygas, o tai dar irgi nėra labai daug. Keista, bet nelabai ką tai debiutantei šiandien turėčiau patarti. Ko gero, galėčiau padėkoti jai, kad neparsidavė kokiais nors pigiais būdais populiariosios literatūros rinkai, nesivaikė šlovės, nenuėjo lengviausiu keliu, nepradėjo rašyti bet ko... taip, už tai jai vertėtų paspausti ranką. Dabar, kai jūsų klausimas suteikia progą atsigręžti į praeitį, suprantu, kaip svarbu lemtingu momentu neišduoti, neparduoti savęs.

Tas Tavo kelias į literatūrą buvo ilgokas – sakyčiau, kiek per ilgas... Mes, žmonės, skaitantys kultūros spaudą, visada žinojome, kad Tu esi verta ir knygų, ir premijų. Tiek būta įsimintinų publikacijų! Kaip manai, kas nutiko, kad to nenorėjo žinoti leidėjai?

Leidėjus paprastai domina tai, ką perkamo jie gali išleisti ir kas galėtų patenkinti skaitančiosios visuomenės poreikius. Mano literatūra tokia nebuvo. Išėjus pirmajai knygai sulaukiau raginimų: dabar reikia romano, turi parašyti romaną. O aš nenorėjau rašyti romano, nesijaučiau galinti jį parašyti. Norėjau ir toliau rašyti noveles. Tam, kad jos įtikintų leidėją išleisti knygą, prireikė aštuoniolikos metų. Gaila tik to, kad buvo man svarbių žmonių, labai laukusių tos knygos, bet taip jos ir nesulaukė, jau nebėra tarp gyvųjų.

Labai malonu ir svarbu girdėti, kad per tuos metus buvo ir skaitančių mane, ir vertinančių. Tik aš to nežinojau, manęs tų skaitančiųjų nuomonės nepasiekdavo. Kai nesi Vilniuje, viskas nutolsta, tampa beveik nepasiekiama. Iš tikrųjų per tuos penkiolika metų be knygos į kultūrinę spaudą parašiau per 30 įvairių publikacijų: novelių, esė, recenzijų. Kultūrinė spauda tuo metu man, gyvenančiai ir rašančiai provincijoje, buvo ypač svarbi, leido mano tekstams kvėpuoti.

Štai neseniai vykai į Briuselį gauti to, ko senokai nusipelnei – prestižinės Europos Sąjungos literatūros premijos. Bet ar gera Tau buvo ten, tolokai nuo Lietuvos? Kaip sekėsi bendrauti – ar jauteisi patekusi tarp savų, tarp bendraminčių?

Iš tikrųjų jaudinausi ir rūpėjo išvysti, kaip ten atrodo literatūra Europoje, ar iš tiesų su savo knyga pasijusiu jos dalimi. Sužavėjo betarpiškas bendravimas, šiltas priėmimas. Jokių šūkių, tuščio garbstymo, garbės raštų. Nors ir varžė kitakalbė aplinka, nes nekalbu laisvai angliškai, bet bendrauti buvo įmanoma. Daugelis laureatų buvo mano bendraamžiai, mano kartos, nes premijos nuostatai reikalavo, kad autorius būtų išleidęs ne mažiau kaip dvi knygas suaugusiesiems ir ne daugiau kaip keturias. Patyriau, kad dauguma autorių atvyko išleidę vos po antrąją savo knygą, taigi manosios penkios atrodė jau nemenkas kraitis. Glumino ir liūdino galbūt tai, kad apie literatūrą visur buvo kalbama kaip apie darbą, verslą, pragyvenimo šaltinį. Autoriai rūpinasi agentais, agentai rūpinasi autoriais. Suvokiau, kad mūsų tikėjimas kūrybos, įkvėpimo, literatūros kaip meno galia jau seniai pamirštas arba toks net neegzistuoja.

Tavo atsakymas lyg liūdina, bet savaip ir džiugina. Vadinasi, esame unikalūs, nepanašūs į kitus, nes tikime... Kaip manai, ar Tavo knyga „Dienų piramidės“ bus suprantama užsienio skaitytojams? Į kurias kalbas ji verčiama?

„Dienų piramides“ išleis Kroatijos, Serbijos, Makedonijos, Bulgarijos ir Vengrijos leidėjai. Negaliu net numanyti, ar mano knygoje ką nors sau artimo ras tų šalių skaitytojas!

Šiemet Metų knygų rinkimai prasidėjo neramiai. O Tu pati ką manai apie visą tą netikėtai kilusį šurmulį?

Kadangi man tai nėra pirmieji Metų knygų rinkimai, kuomet mano knyga patenka į išrinktųjų penketuką, todėl didelių aistrų neišgyvenu. Netgi sakyčiau, kad šiemet, kaip niekad anksčiau, lengvai juos išgyvenu. Mano supratimu, blogiausia yra tikėti ar tikėtis, kad tavo knygą atrinks, išrinks ir panašiai. Tada jau ištinka šokas, stresas, jei nutinka kitaip. Liūdna buvo tik dėl to, kad rinkimų komisija turėjo rinktis į „papildomą“ posėdį ir svarstyti iš naujo tuos pačius klausimus, nes prieš tai juk dirbo daug ir atsakingai, todėl jų sprendimu vertėtų pasitikėti. Kitaip tiesiog neturėtų būti. Tada jau aš asmeniškai kaip autorius jaučiuosi nekaip, norisi gūžtis.

Kad jau Tavo novelių knyga pavadinta „Dienų piramidės“, tai drįstu paklausti: kokią piramidę statai šią, eilinę mudviejų pokalbio dieną? Kitaip tariant, ar nevargina Tavęs, kūrėjos, kasdienybė, buitis, rutina?

Šiandienos piramidę norisi statyti iš ramybės, kūrybinės idilės, ramaus susitarimo su savim pačia, ko gyvenime noriu ir ko man iš tiesų reikia. Visokiais būdais stengiuosi nepasiduoti įvairioms provokacijoms, pigiai reklamai, netgi kūrybos karštinei. Noriu atsitraukti, pasižiūrėti į viską iš šalies, suprasti, ką noriu rašyti toliau. Stengiuosi neplanuoti jokių būsimų knygų, nepulti stačia galva į šlovės ar pripažinimo verpetą. Labiausiai noriu išsaugoti save tokią, kokia esu – knygose ir gyvenime.

Buitis, rutina – be abejo, vargina, erzina, bukina, bet negaliu skųstis, nes dabar mano gyvenimas dėka knygų labai pasikeitė, tapo įvairus, kupinas kelionių ir naujų žmonių.

Svarbu paklausti, ar Tu jautiesi suprasta savame krašte – Vilkaviškyje ir šalia jo?

Labai jautrus klausimas. Sakoma, savam krašte pranašu nebūsi. Ir tai yra tiesa. O ir nesistengiu juo būti. Daug laiko praleidžiu ne Vilkaviškyje, keliauju su knygomis. Kartais suvokiu, kad nebuvau išėjusi iš namų į miestą jau pora savaičių. Tikriausiai nesu nei ryški, nei labai pastebima savo krašte, nes daug laiko leidžiu namuose, savo kiaute, nemėgstu viešumos. Vilkaviškis stengiasi įvertinti, nuolat pamalonina kokiu garbės raštu, ir man to užtenka.

Labiausiai sujaudino mano mokiniai. Kai grįžau iš Briuselio ir pasirodžiau klasėje, dvyliktokai pasitiko su rožių puokšte. To niekada nepamiršiu. Tokie dalykai labai paliečia širdį. Prieš juos nublanksta visos didžiosios scenos ir net visa Europa.

Apie ką šiandieną svajoja rašytoja ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja Daina Opolskaitė? Ko ji nekenčia ir ko labiausiai baiminasi?

Nekenčia? Kaip stipriai čia... o kodėl gi ne? Neapykanta juk irgi jausmas. Negaliu priprasti prie žmonių dviveidiškumo, daugiaveidiškumo, intuityvaus prisitaikymo... Mane tai labai liūdina, net žeidžia. Kaip Dostojevskio herojus yra ištaręs: prie visko žmogus, rupūžė, pripranta! O yra dalykų, prie kurių neturėtų nei priprasti, nei prisitaikyti.

Baimės nejaučiu dėl nieko. Svajoju dar parašyti knygą. Bent vieną...
 

Belieka skaitytojams priminti, kad esi Antano Vaičiulaičio ir Jurgio Kunčino premijų laureatė – pirmoji už novelę „Grotos“, antroji – už novelę „Ateik per ledą“. Svarbu minėti, kad Tavo knygos paaugliams „Eksperimentas gyventi“ bei „Ir vienąkart, Riči“ jau dalyvavo Metų knygos rinkimuose. Pastaroji taip patiko skaitytojams, kad ją išrinko 2017-ųjų paauglių Metų knyga.  

Ačiū Tau už nuoširdų pokalbį ir – kuo daugiau dienų su piramidėmis, miela Daina.