Naujienos

Rašytoją Jurgą Tumasonytę kalbina žurnalistė Gintarė Adomaitytė.

Miela Jurga, gal pradėkime nuo vaikystės. Man rūpi žinoti, koks buvai vaikas? Kokius žaidimus mėgai? Su kuo draugavai? Ir ką skaitei? Gal prisimeni pirmąsias vaikystės knygas?

Vaikystėje labai mėgau dėmesį – pamenu, kaip verždavausi ant scenos per vaikų kalėdines šventes. Pradinėse klasėse dalyvaudavau visokiausiuose, dabartiniu žvilgsniu, keistai skambančiuose, „Šauniausio moksleivio“, raiškiojo skaitymo konkursuose. Klausimas, kiek tai būdavo mano pačios užsidegimas, kiek mamos, kuri tuo metu nedirbo ir visą savo energiją skirdavo mano lavinimui. Iki devynerių augau Šilainių mikrorajone, Kaune. Tais laikais daugiabučių kiemuose knibždėdavo vaikų, tad, žinoma, draugysčių ir žaidimų būta įvairiausių. Skaityti, vėlgi dėl mamos užsispyrimo, išmokau labai anksti. Visgi ryškiausi skaitymo prisiminimai tokie – nedidelis chruščiovkės laikų salionėlis, kuriame sėdime aš ir močiutės sesuo Karalina (jiedu su vyru neturėjo savo vaikų, todėl dažnai prižiūrėdavo giminaičių atžalas) – ji su mažutėlaičiais akinukais ant nosies skaito „Sargybos bokštą“ (nes buvo įsitraukusi į Jehovos liudytojų sektą), o aš skaitinėju „Gyvąjį vandenį“ – storą, labai mėgtą, pasakų knygą. Dabar turiu nemažą lentyną vaikų knygų, kurias norėčiau padovanoti savo sūnui, bet nežinau, ar jos jam tebebus tokios pat įdomios kaip man, ypač tos, kurias mėgau labiausiai – Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“, „Mūsų visų Madikė“, „Pepė Ilgakojinė“, E. T. A. Hofmano „Spragtukas ir pelių karalius“...

Šiandieną socialinių tinklų puslapyje pastebėjau, kad keliauji po mokyklas, vesdama ten... pamokas? O gal vadovaudama dirbtuvėms? Ar pasakoji vaikams, jaunimui ir apie savo kūrybą? Jei taip, ką pasakoji? Ar jautiesi suprasta mokyklose – vaikų ir mokytojų?

Taip išėjo, kad per nedidelį laiko tarpą sudalyvavau net keturiose pamokose skirtingose mokyklose. Ten važiavau kaip jaunosios kartos rašytoja, kurios kūrybos mokiniai, neabejoju, dar nebuvo skaitę ir apskritai žinoję, kas aš per viena. Kartais mokytojai būdavo pasiruošę klausimų, kartais tekdavo pravesti pamoką vienai (ekspromtu). Įspūdžiai iš ten įvairūs – nustebino žingeidžių septintokų salė, nuvylė kai kurių vyresnių mokinių abejingumas pasauliui (atsakydavo, kad laisvalaikiu dažniausiai miega). Su mokiniais stengiuosi bendrauti kuo intymiau, skatinti juos užduoti man klausimus nebūtinai apie literatūrą ar rašytojystę, paklausinėju pačių apie tai, kas juos domina ar nepatinka. Manau, kad dar kitoks bendravimas būtų, jei bendrautume be mokytojų, neoficialioje aplinkoje. Pati pamenu, kaip į mūsų mokyklą atvažiuodavo įvairūs kultūros atstovai – man tai darydavo įspūdį, nors pati dažniausiai tylėdavau ir galbūt irgi iš šalies atrodžiau abejingas vaikas. Kaip viena mokytoja sakė po vienų iš tokių susitikimų: „Gal jei ir nesidomėjo per daug, tai bent pailsėjo.“

Kokias Tu pati rimčiausias pamokas esi gavusi vaikystėje, jaunystėje, gal ir dabar jų gauni – visiškai tiesiogine ir itin perkeltine prasme?

Tiek vaikystėje, tiek suaugusi aš vis dar jautriai reaguoju į kitų žmonių pastabas arba mokymus. Ypatingai jautriai, kai jaučiu, kad jų žodžiuose esama netiesos. Didžiausios gyvenimo pamokos ištiko, kai per mano dvidešimtąjį gimtadienį staiga mirė mama – tada galutinai baigėsi mano vaikystė ir paauglystė, pasaulis staiga nebeatrodė minkštas bei pūkuotas, teko įdėti nemažai pastangų ir išgyventi įvairių patirčių, kad pereičiau tą nelengvą laikotarpį.

Žvelgiant iš šalies, Tavo kelias į literatūrą atrodo sklandus ir sėkmingas. 2011 metais laimėjai Pirmosios knygos konkursą, pasirodė knyga „Dirbtinė muselė“, apdovanota Kazimiero Barėno premija. Tik septyneri metai – ir antroji knyga „Knygyno istorijos“, gal per menkai pastebėta. Tik aštuoneri metai – ir trečioji, „Undinės“, sulaukianti palankių vertinimų. Bet ar tikrai viskas buvo taip jau sklandu, sėkminga, be klaidų ir krizių?

Na, per renginius ar kitus interviu kaip tik esu klausiama, kodėl tokį ilgą laiką nerašiau. O iš tiesų rašiau, bet, kaip jau ne kartą buvau minėjusi kitur, man labai nesisekė. Užstrigau rašydama, perrašinėdama ir niekaip nepabaigdama savo romano. Šiaip prieš dvejus metus net maniau, kad su rašytojininkyste turbūt atsisveikinsiu ilgam – laukiausi kūdikio, tad sudėliojau per penketą metų parašytas noveles ir nusprendžiau, kad, jei kas nors netyčia knygą išleis, turbūt bus paskutinis mano pasispardymas. Laimei, kai atsirado vaikas, kažkas mano viduje tarsi spragtelėjo ir noras kurti niekur nedingo, o tik dar labiau suvešėjo. Jeigu aplinkybės bus palankios, tikiuosi, kad kitais metais pasirodys mano naujas, per vaiko auginimo atostogas, parašytas romanas. Taip pat lauksime žinių dėl filmo scenarijaus – jei reikalai ir toliau klostysis taip puikiai, režisierius Algimantas Puipa pagal mano apsakymus kurs filmą.

Net nemaniau Tavęs spausti klausinėdama, kada parašysi romaną, bet džiugu, kad jis jau pakeliui. Vis dėlto spustelsiu klausdama, kodėl nemėgsti apysakų – taip esi išsitarusi viename iš savo interviu. Prijungiu ir kitą klausimą: turėdama dosnią vaizduotę ir mokėdama ją valdyti, gal kada nors imsiesi ir knygos vaikams? „Undinėse“ juntu stiprų pasakiškumo pagrindą. Gal be reikalo juntu?

Man tiesiog nepatinka žanrų painiava, kuri mūsų literatūroje dažna tarp apsakymų, novelių ir apysakų. O vaikų literatūra taps aktuali turbūt tada, kai sūnus pradės reikalauti jam skaityti, o ne tik vartyti knygutes. Gal tuomet vėl viduje spragtels kažkoks mygtukas ir suprasiu, kad noriu ir galiu rašyti vaikams. Kol kas to poreikio nejuntu.

Ir vėl tie patys mano žodžiai: žvelgiant iš šalies... Taigi, iš jos žvelgiant, man atrodo, kad šių Metų knygos rinkimų prozos penketukas yra draugiškas, kolegiškas. Vieni apie kitus ištariate ar parašote palankių žodžių. Gal idealizuoju, gal tai tik paviršius? Ką tu manai apie kolegiškumo ir konkurencijos sankirtą?

Man atrodo, kad nematoma konkurencija suveikia tada, kai kažkas dar tik dėlioja penketukus ar dvyliktukus. Ten patekus, bent jau man, nebe taip svarbu, kas bus tas vienintelis.

Kaip iki šiol vertinai Metų knygos rinkimų akciją? Ar balsuodavai? Ar dalyvaudavai diskusijose? Gal buvai ir pasipiktinusi tais rinkimais – jei taip, tai kodėl? Ar norėtum ką nors pasakyti apie šiais metais kilusį šurmulį?

Man būdavo smalsu, kas pateks į penketuką. Žinoma, visi tie rinkimai yra iš dalies loterija – skirtinga vertintojų komisija rinktų nebūtinai vienodus autorius. Kartais piktindavausi, kai patekdavo man nepatikdavusi knyga. Kartais balsuodavau, kai labai norėdavau palaikyti vieną ar kitą autorių. Na, o šiais metais kilęs šurmulys būtų buvęs mažesnis, jei komisija būtų iš anksto pasiruošusi aiškią, argumentuotą vieno atstovo komunikaciją, susilaikiusi nuo neapgalvotų kitų komisijos narių komentarų, iš kurių paskui maitinosi influenceriai. Juk buvo galima numanyti, kad neįtraukus K. Sabaliauskaitės kils nepasitenkinimų… Tiesa, buvo truputį skaudu, kai viešumoje imta maišyti su žemėmis ir tuos, kurie pateko į penketuką. Kai kurie rėkė, kad niekuomet neskaitė ten atsidūrusių rašytojų ir tikrai neskaitys, lai tie nevykeliai slepiasi po lapais su savo mažais tiražais. Toks požiūris man priminė momentus, kai žiūri į abejingą ir romų neskaitančio žmogaus veidą ir kažkodėl turi jaustis kaltas, kad jam niekas neįdomu, o galvoje turbūt skraidžioja snaigės.

Esi klausinėjusi ne vieną rašytoją. Bet ar pati sulaukei Tau svarbaus klausimo? Būtų smagu, jei užduotum tą svarbujį pati sau ir į jį atsakytum. Tikriausiai yra klausimų, kurių nemėgtsi, nekenti. Kokie tie klausimai?

Nekenčiu tų standartinių, pasikartojančių klausimų, kuriuos galima užduoti bet kuriam kuriančiam žmogui. Kadangi pati prieš imdama interviu skiriu nemažai laiko domėdamasi kalbinamu asmeniu ar kalbama problema, erzina, kai kiti, ypač pradedantieji žurnalistai, mėgina prasisukti taip atsainiai. Kai buvau paauglė, kartais įsivaizduodavau, kad tampu įžymi ir mane kalbina „Panelės“ žurnalas. Tuo metu tai atrodė aukščiausias išgarsėjimo lygis. Dabar būtų įdomu, jeigu mane pakalbintų koks nors moteriškas žurnalas, spėlioju, kaip atsakinėčiau į tuos klausimus apie vyrą, dietas ar mėgstamiausius kvepalus. Matyt priklausytų nuo nuotaikos ir nusiteikimo.

Spaudoje pasakojai, kad „Undinės“ radosi nelyg pačios, kai plaukiojai jachta Kauno mariose. Ar dabar, būdama prie vandenų, tebejunti tas undines, ar nori su jomis būti, o gal – atsikratyti? Kokios būtybės dabar lanko rašytoją Jurgą Tumasonytę?

Vandenys mane vis dar veikia stipriai, ypač dideli. Prieš porą savaičių plaukiojau Viduržemio jūroje, laižydamasi druskuotas lūpas ėmiau mintyse kurti pasakojimą, kurio santrauką, vos atsidūrusi viešbutyje, tuoj pat užsirašiau. Gal pravers ateičiai?

Ačiū už pokalbį.