Naujienos

Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka. – Vilnius: Kitos knygos, 2019. – 163 p. – ISBN 978-609-427-362-9

Virginijos Kulvinskaitės knyga „Kai aš buvau malalietka“ – įvykis, gal net šioks toks lūžis (netyčia sutampantis su kalbos liberalėjimu, VLKK sprendimais), o tradicinei prozai – kone katastrofa. Šmaikštu, geras humoras, lakoniški, neperkrauti sakiniai: autobiografija perkonstruojama į fikciją. Pasakojama be ašarų, be snarglėjimosi, su komiškomis detalėmis – nenukrypstama į savigailą ar sentimentalumą. Meistriškai sukurpta savižudybė tualete ar vonioje, žmogžudystė Maironio skulptūroje (autorė linkusi užbaigti pasakojimą, nužudydama savo veikėjus). Labai smagūs, tikroviški mokykliniai metai, nekaltybės praradimas; išraiškingai aprašytas abortas, juokingai pasakojama apie ekshibicionistus.

Skaitydama mąsčiau, kad mano kultūringoje aplinkoje vis dar egzistuoja dvigubi standartai: vyrai apie tai rašo dažnai ir mes tą priimame natūraliai, t. y., pačios legitimuojame jiems tas temas, o moterims tokios temos – vis dar tabu, toks pasirinkimas pačių moterų smerkiamas kaip „antiestetiškas“, „nederamas“, lyg vis dar galiotų sovietinio vadovėlio „Tau, mergaite“ moraliniai imperatyvai. Pakanka prisiminti, kaip pačios moterys reagavo į žodį „menstruacijos“ Onės Baliukonės poezijoje – kaip į „nusiritimą žemiau poezijos“. Knyga parašyta slengu, kurio vis dar bijo konservatyvesni literatai – hipsteriška anglų-rusų puskalbe. Skaitai ir, atrodo, girdi vilnietišką akcentą. Be abejo, kai kuriuos tai erzina – malalietka įžemino kalbą. Visiškai atsisakoma didžiųjų raidžių, išskyrus veikėjos rašomo apsakymo intertekstą, kuris įklijuojamas megatekste kaip svetimkūnis.

Vaikystėje protagonistė buvo vadinama „malalietka“, paskui tikriausiai „narcize“ (nenustebčiau, mūsuose priimta diagnozuoti visus ryškiai matomus aplinkui) – ar tik ne iš to radosi skyrelis „narcizės raudos“? – ir kitais niekinamais epitetais. Įdomu, kad ironiškai susitapatinusi su jais, įveikė tuos, kurie juos primetė – t. y., išliko, iškilo ir vožė atgal bumerangu, tapdama jiems veidrodžiu. Pamenu, kai dar ligi knygos paruošimo spausdinome kelis tekstus laikraštyje, buvo akivaizdu, kad jie labai išsiskiriantys, diktuojantys kryptį, o ne sekantys kuo nors – nušluostė nosį prozininkams. Deja, kolegos beveik ir ignoravo tuos tekstus, geriausiu atveju knaisiodamiesi problemoje „Ar Virga čia apie save“ – tarsi tai turėtų lemiamos įtakos teksto kokybei. Rašančioji vyrija juk taip nemėgsta visko, kas sėkmingai įvyksta be jų „palaiminimo“. Tiek nedaug dar laiko nutekėjo nuo tų metų, kai nuėjus į sporto klubą svetimame kvartale tekdavo pasiaiškinti, ko ten ėjai ir ar patinai iš to kiemo dabar gali eiti pas tave.

Tiesa, knyga neatsirado visai tuščioje vietoje – pirmtakas Rimantas Kmita su savo „Pietinia kronikas“ įtvirtino gariūnmečio atpažįstamumo triumfą. Pasidarė madinga ateiti į knygų pristatymus su treningais, su nostalgija prisiminti absurdiškas buitines realijas, poetizuoti forsų-urlaganų kovas ir pan. V. Kulvinskaitės knygoje daiktinės detalės iš to laikotarpio aprašytos taip kruopščiai, kad nuosava atmintis nudžiunga, susidūrusi su gerai žinota, bet jau seniai pamiršta gariūnmečio nesąmone. Pvz., kai būdavo baisu net eiti gatve, nes bet kas stabtelėjęs galėjo įsitempti į automobilį: „žodžiu, augome žinodamos, kad negalima atidaryti durų niekam, negalima su niekuo gatvėje kalbėtis ir kad visi sutikti – iškrypėliai arba banditai. pamačiusi mano suplėšytus džinsus, kaimynė pakomentavo: „tai nori, kad kas išprievartautų?“ atsakiau, kad noriu labai, ką daugiau galėjau jai sakyti.“ (p. 46) Toje sarkastiškai aprašytoje savisaugoje iš tikrųjų būta logikos, nes laukinio kapitalizmo laikais tiksliai taip viskas ir vykdavo. Deja, ne ką labiau civilizuotai žmonės buvo linkę elgtis ir universitete („jurgis – eilinis doktorantas“ – nuostabi akademinius papročius demaskuojanti satyra, kurioje taikliai sužaista modifikuotomis akademikų pavardėmis ir biografijomis), ir net konferencijose Vakaruose. Pasakojimo atsainumas sukuria nuostatą, kad nėra ko per daug tikėtis iš žmonijos ir pasaulio, verčiau jau užsiimti savimi ir neįpareigojančiais aplinkos stebėjimais.

Galinio viršelio frazės „Pirmą kartą...“, „labiau už viso pasaulio literatūrą vertinanti betarpiškas patirtis“, „Į tradicinius įvaizdžius netelpanti tapatybė“ tarnauja tik knygos pardavimams, bet ne autorei ir ne jos knygai. Tą galinio viršelio karikatūrą įmanoma iškęsti tik dėl to, kad netapatini su ja knygos turinio, bet jei nesusipranti, kad tai pardavimų rinkodaros karikatūra, tuomet veikiausiai ir knygos turiniui esi bevitiška(s).

Pasakotoją nuo tikrovės absurdų gelbsti individualizmas: ji nepasiduoda kolektyvizmui, nedalyvauja visuotiniuose emociniuose suskydimuose: „mano grupės moterys mergaites palydėdavo susižavėjimo šūksniais, neva vaikai, kokie jie laimingi, kaip viskuo džiaugiasi, kiek jiems mažai reikia, viskas kaip stebuklas, juk ir aš tokia buvau... jokių rūpesčių. kartą  įsidrąsinusi paklausiau, ar joms tikrai taip buvo, ar niekada nejautė baimės, sutrikimo, gėdos, nes vaikystėje nieko negali suprasti, pasaulis tiesiog per didelis tavajam viščiuko protui, todėl nuolat jautiesi visiška debilė. per vėlai supratau, kad čia ne baras ir ne trečia nakties: kelios atsisuko nustebusios, kitos apsimetė, kad negirdėjo, tik viena nusijuokė, kad, matyt, buvau keistas vaikas. o man atrodo, kad tai jos keistos, o aš net pernelyg normali.“ (p. 134) Iš tikrųjų veikėja, nors meniškumo vardan ir bando įtikinti skaitytoją savo keistenybėmis, atrodo psichologiškai sveika, racionali: ji pati patikrina visus reiškinius, kuriais mus (turiu omenyje savo ir jos kartą) taip primygtinai gąsdino paauglystėje: seksą, abortus, narkotikus, alkoholį, proletarišką darbą, poligamiškus santykius, vaikų neturėjimą ir pan. Knygai nebūtų visai svetimas Bildungsroman terminas – protagonistė auga, mokosi, bręsta; įvyksta šioks toks virsmas. Bet su galiniame viršelyje peršamu „šiandieninio romano“ žanru nesutinku: laimei, ne romanas (apimties, panoramos, sąrangos stygius). Galop – tai eseistika. Labai nutolusi nuo šatėninės, suklestėjusios pirmojoje amžiaus dekadoje, bet originali, nauja, parašyta gerai jaučiant stilių. Aišku, šiandien viską galima pavadinti kaip nori, net ir Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“, regis, vadinama romanu, nors neatlaiko elementarių kompozicijos reikalavimų.

Reikia tikėtis, kad perskaitymo būdai skiriasi ir skirsis. Pvz., Marijus Gailius savo tinklaraštyje https://patikobet.wordpress.com/2019/03/11/kai-as-buvau-malalietka-tarp-buvau-ir-tebesu/#more-2617 vadina knygos veikėją „tarzaniuke“, kažkodėl akcentuodamas disfunkcinę šeimą, kuri man tame pasakojime atrodo kiek šaržuota, „pagražinta“, be to, neturi tiek reikšmės veikėjos savivokai: ji, maždaug kaip Kusturicos filmuose, yra medžiaga komizmui. Visi autoriai falsifikuoja savo autobiografijas; be to, nėra jokių įrodymų, kad tai autobiografija, todėl man „distancijos nebuvimas“ tarp autorės ir veikėjos, kuris kliūva Gailiui, visiškai netrukdo. Kas pasakė, kad ji privalo būti?.. Ir net neįdomu, ar tai autobiografija, ar fikcija, kiek tame dokumentikos – knyga tiesiog pavydėtinai gerai parašyta.

Disertacijos rašymas visgi nenuėjo šuniui ant uodegos – paskutinieji knygos skyriai formuluojami taip, kaip prozininkai įprastai nesugeba – literatūros teoriją nejučia sujungiant su praktika. Protagonistės gyvenimas autorei įdomus, ir tai kiek reta (pvz., maniškis man – ne, nors jame irgi šiokių tokių nuotykių būtų galima rasti). Ji turi kažkokios savo reikšmingumu įtikėjusios sinergetikos ir naivaus plepumo, be kurio beletristika neįmanoma. Keista, kad „Malalietka“, kaip supratau iš autorės pasisakymų, rašyta savotiškai ilsintis nuo disertacijos rašymo – tai stebina, nes nėra lengva perjungti akademinio rašymo registrus. Pati asmeniškai atsimenu doktorantūros metus kaip  merdėjimą (vegetacijos sąvoka, kurią vartoja protagonistė, per švelni). O Virga štai – sugebėjo profesorynėje parašyti „Malalietką“. Ir labai gerai, kad ji parašyta taip – disertacijos paraštėse. Kitokios nevertėjo rašyti.