Skaitymo metai - Naujienos:Giedrė Kazlauskaitė. Kaip sunku parašyti romaną

Naujienos

2019-03-04
Giedrė Kazlauskaitė. Kaip sunku parašyti romaną

Motinos pienas: romanas / Nora Ikstena; iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 190 p. – ISBN 978-609-466-371-0

Noros Ikstenos romanas buvo sumanytas kaip Latvijos nepriklausomybės šimtmečio paminėjimo dalis – latvių rašytojai rašė knygas, įprasminančias visus Latvijos istorijos etapus. Nora Ikstena pasirinko sovietmetį – tą laikotarpį, kuriame pati gimė ir gyveno. Įdomu, nes identiškos sovietmečio detalės egzistavo ir pas mus – jeigu romane nebūtų vietovardžių ir latvių literatūros intertekstų, galėtum pagalvoti, kad veiksmas vyksta Lietuvoje. Buitines detales nustelbia  amorali totalitarinės santvarkos įprastybė – socialinio statuso subordinacija, panieka ir muštras visose valstybinėse įstaigose (mokyklose, institutuose, vaikų namuose, kolūkiuose, ligoninėse, ambulatorijose, psichiatrinėse ligoninėse ir kt.), individo nuasmeninimas, ideologinė prievarta, baiminimas, grasinimo psichologija.  

Tačiau „Motinos pienas“ nėra romanas apie sovietmetį, tiksliau, sovietmečio reikšmė jame antraplanė. Tai romanas apie moterį, kurią kankina demonas – deja, panašus likimas jos lauktų ir kapitalizmo, ne vien totalitarizmo, sąlygomis. Norėdami apibūdinti motinos charakterį, daugelis tikriausiai pasitelktų žodį „depresija“ – ne, tai ne depresija, tiksliau, tai daug sunkiau už depresiją – gyvenimą naikinanti melancholija, kurią nelabai pristabdytų ir palankios socioekonominės sąlygos, profesinė sėkmė ar geras mikroklimatas šeimoje. Tai nenoras gyventi, kai asmenybės struktūroje superego funkcijas nusavina demonas – vidinis paties žmogaus priešininkas, neatmenamos traumos akivaizdoje išmokęs vaiką tikėtis vien tik blogiausio. Jis nuolat kaltina, smerkia, neleidžia laisvai kvėpuoti, turėti vilties, gyventi. Negyvenimas tampa išeitimi – ne vien tą pasirinkusiajai, bet ir visai šeimai.

Vidinį demoną gana preciziškai charakterizuoja pati veikėja: „Aš jai papasakojau, jog nenorėjau duoti savo dukteriai motinos pieno, kad ji neįsiurbtų per jį mano slogučio. „Slogučio?“ – nustebusi paklausė Serafima. Taip, Serafima, slogučio ar bieso, kaip tai tavo kalba vadinasi.“ (p. 40) Motinos pienas Noros Ikstenos romane tampa simboliu, bet tai nėra vien „soviet milk“ (angliškas pavadinimo variantas). Motina nemaitina savo naujagimės – pagimdžiusi dingsta penkioms paroms. Po kelerių metų duktė nugirsta paaiškinimą: „Man nesinorėjo gyventi, ir aš nenorėjau, kad ji žįstų pieną motinos, kuriai nesinori gyventi.“ (p. 61) Motinos pienas – kaip emocinę traumą galintis perduoti kūno skystis, kuriame galbūt egzistuoja genetinė karų, tremčių, prievartavimų, teroro atmintis. Originali metafora ir motyvas, vis išnyrantis romane – duktė sapnuoja motinos krūtį, kuri jos nemaitina; sovietinėje mokykloje ją verčia gerti šiltą pieną; medikamentais apsinuodijusi motina sapnuoja, kad eina Paukščių Taku (latviškai – Pieno Taku).

Dukters charakteris sukurtas labai tiksliai: tokie būna alkoholikų vaikai, jie rūpinasi savo tėvais, tarsi patys vieni būtų už juos atsakingi. Jie tampa tėvais savo tėvams, gyvena budėjimo režimu, jų pačių jausmai ir romantiniai santykiai nelaikomi tokiais reikšmingais. Visgi motina romane nevaizduojama kaip tipinė alkoholikė – ji sugeba susilaikyti, intensyviai dirba, degraduoja kitaip (daugiau reikšmės skiriama priklausomybei nuo vaistų). Tipiniu alkoholiku su ryškiais priklausomybės bruožais galima laikyti motinos tėvą, grįžusį iš tremties, atstumtą, mirusį drėgname bute ant laikraščių, palaidotą bendrame benamių kape. „Ant dėmėtos kušetės ir po jo kūnu sluoksniavosi laikraščiai, iš kurių žvelgė besišypsantys darbo liaudies ir įrėminti Politbiuro narių veidai. Jis gulėjo ant tekstų, kurie žadėjo penkmetį per vienerius metus ir garbino komunizmo statytojų aukštą moralę, ant tekstų, kurie kvietė statyti naujus miestus plačiuosiuose laukuose, nors ten ilsėjosi tūkstančiai nekaltųjų, taip ir nesužinojusių savo nusižengimų esmės, ant tekstų, kurie ragino pakreipti upių vagas, bažnyčias paversti mineralinių trąšų sandėliais ir ištrinti praeities paveldą iš knygų, meno ir skuptūros darbų.“ (p. 16–17) Romane tai išryškinama kaip svarbi šeimos istorijos dalis, tempianti paskui save negandų ir pasaulio sielvarto šleifą.

Kai kurie motinos ir dukters santykio momentai netgi pernelyg pozityvūs – atrodytų, emociškai tokia motina turėtų būti dar labiau nutolusi, atsiribojusi, izoliavusi save nuo idealizuojančios dukters, o dukrai toks elgesys turėtų kelti daug didesnį apmaudą, beviltiškumą, emocinį nestabilumą. Romane figūruoja žodžiai „motina“, „motinos motina“ – ne „mama“ ar „močiutė“; duktė nustemba, išgirdusi netikėtą kreipinį „dukrele“. Tasai emocinis šaltumas jaudina, nes skaitytojas atranda vidinių motyvų tokią „nemotinišką“ motinystę pateisinti. Atskira tema tampa dievoieška: vėžiu serganti pacientė sudomina motiną galimybe tikėti ir melstis – veikėjos savivokoje tarsi įvyksta lūžis, ji kuriam laikui atgauna dvasinę pusiausvyrą, bet nėra pajėgi jos išlaikyti. Ateistinėje aplinkoje neegzistuoja jokie legalūs Biblijos šaltiniai, todėl į Išmaelio simboliką įsikimbama per „Mobį Diką“, o vardas Jesė pirmiausiai atplūsta iš senovinės, nebesuprantamos Kalėdų giesmės. Vėliau atsiranda ir veikėja Jesė, „Dievo akibrokštas“ – prie motinos prisirišusi hermafroditė, linkusi steigti ir saugoti visuomenės atstumtųjų bendrystę.

Maloniai komiška veikėja Serafima įveda svarbų siužeto posūkį: ginekologė motina padeda jai pastoti, vėliau sumuša prieš nėščiąją smurtaujantį jos vyrą, Didžiojo Tėvynės karo veteraną. Dėl to nutrūksta jos moksinė karjera Leningrade, ji atleidžiama iš ligoninės Rygoje ir išvyksta dirbti į ambulatoriją regione – tipinis sovietų žmogaus palaužimo metodas. Motinai nusižudžius, į laidotuves atvažiuoja Serafimos duktė – šiokia tokia loginė klaida, nes ji negali būti „panašaus amžiaus“, kaip motinos duktė, o bent septyneriais ar devyneriais metais jaunesnė, vadinasi, dar paauglė(?). Išraiškingos romano detalės – lagaminas su skylutėmis, kuriame buvo slepiamas kūdikis; žiurkėnas narve, ėdantis savo naujagimius, kad jiems netektų gyventi nelaisvėje; nuo geležinkelio pylimo nuridenamas ešelone mirusio naujagimio lavonėlis. Orwelo distopijos „Gyvulių ūkis“ bei „1984“ į romaną įpintos galbūt dirbtinokai, bet literatūrinių intertekstų esama ir daugiau – citatų, aliuzijų. Dirbtinis pasirodė ir politinis rakursas, Latvijos vėliavos dėliojimas iš chrizantemų. Dvasinis skausmas romane susiejamas su politiniais įvykiais (po Brežnevo laidotuvių vieni bijo karo, kiti tikisi laisvės), tačiau tai neįtikina – tą skausmą lygiai taip pat būtų galima sieti su bet kokia pragaištinga ideologija ar socialiniu neteisingumu – dėl to, kad skausmas ne politinis, o egzistencinis. Motinai galop pavyksta nusižudyti prieš pat griūvant Berlyno sienai – politiniai įvykiai jai jau nebeturi reikšmės, jos siela galutinai palaužta, ji nebegali prisitaikyti prie pakitusio pasaulio, viltį nešančio gyvenimo.

Lietuvoje „Motinos pienas“ skaitomas, svarstomas, aptarinėjamas socialiniuose tinkluose. Vieni iš knygos tikėjosi aiškesnio sovietmečio reljefo, kiti – stiliaus neįprastumo. Kaip sunku turėtų būti parašyti romaną, kai visi (ypač tie, kurie kol kas dar nieko patys neparašę, o ir nėra pajėgūs ką nors parašyti) turi tokių rafinuotų lūkesčių. Gal dėl to mūsiškės beletristikos padėtis, rodos, prastėja ir prastėja. Lietuviškoji analogija (skaitomumas, istorinė tema, melodramiškumas) būtų Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. Panašiai melodramatiškus siužetus mėgsta ir Laura Sintija Černiauskaitė („Medaus skonis“, „Šulinys“). Tačiau kai tokius romanus parašo, pvz., Liudmila Ulickaja (turiu omenyje „Danielį Šteiną, vertėją“), mes priimame tai kaip kažką labai jaudinančio, o saviems autoriams esame itin kritiški; panašios kultūrinės subordinacijos kaimynams taip pat.

Bet labiausiai ši knyga bus reikalinga tiems (ar gal labiau – toms), kuriuos iš lėto glemžia Tanatos instinktas. Perskaityti, atpažinti nenorą gyventi ir suprasti, kad katarsis padeda ištverti – susitapatinimas, patirties atpažinimas, pastangos tikėti, būti tėvais savo vaikams, o ne atvirkščiai.

 

 

Programą įgyvendina