Skaitymo metai - Naujienos:Solveiga Daugirdaitė. Seniai seniai, XX amžiuje

Naujienos

2020-11-03
Solveiga Daugirdaitė. Seniai seniai, XX amžiuje


Iš pernykščių dokumentikos knygų išskirčiau Kazio Almeno atsiminimus „Anuomet“. Kai kasdiene kalba sakome, kad knyga patiko ir yra įdomi, nemeluojame. Tik, suprantama, toks apibūdinimas subjektyvus – kas įdomu vienam, kelia žiovulį kitam.

Vis dėlto tie, kam pasiūliau, sakė patyrę skaitymo malonumą, nors kriterijus „mano bičiuliams (kolegoms, pažįstamiems, socialinių tinklų draugams) patiko“ taip pat nesolidus, nes paprastai bendraujame su sau artimų skonių, pažiūrų, patirties žmonėmis. Kad būtų aiškiau, sakyčiau, kad ši knyga išsiskiria autoriaus-pasakotojo pozicija, pasakojimo nepretenzingumu, tariamu paprastumu, subtiliu humoru ir istorijos apmąstymu.

Autoriui-pasakotojui pavyko išvengti didžiosios memuaristų, juoba kai jie yra menininkai, nuodėmės – savo asmenybės sureikšminimo. Almenas atrodo pavydėtinai nenarcisistiškas. Ir nėra jokios savigailos, neretai  prasimušančios pokario išeivių atsiminimuose. Pačiame pirmajame sakinyje pavartotas žodis „liudytojas“ („Betarpiškų liudytojų apie šį laikotarpį sparčiai mažėja.“, p. 21, poskyris „Antrojo pasaulinio karo atsiminimai iš Kauno“) yra raktinis, ir pasirinktos žiūros sąžiningai laikomasi. Šiuo požiūriu Almeno atsiminumus galima lyginti su tokiomis knygomis kaip Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“ (2009). Jų tikslas memuaristinis: ne pasakoti savo gyvenimą matytų įvykių kontekste (tam skirta autobiografija), bet, priešingai, istorijos, buities, mentaliteto pokyčius užfiksuoti pasakojant apie savo gyvenimą.

Kai kurie Almeno prisiminimų epizodai atkuria išnykusius gyvensenos, buities, papročių pavyzdžius. Antai epizode apie gyvenimą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje regim Šiaurės Vokietijos kaimą, įstrigusį „kažkur tarp XIX ir XX šimtmečio“. Čia avima klumpėmis, mokykloje šiaudais dengtu stogu vaikai rašo ant lentelių, o prasižengusius mokytojas muša per užpakalį lazdele. Paliktosios Lietuvos kaimas archajiškumu negalėjo prilygti šiam skurdžiam  užkampiui. Liko tik atminty: atvažiavęs po keturių dešimtmečių Almenas sakosi neatpažinęs nė peizažo – nebebuvo net anuomet svarbiausio orientyro, gyvatvorių, kurių krūmai tarnavo ir statybai, ir prakuroms, ir pašarui (miškai buvo iškirsti anksčiau).

Almeno atsiminimai apima laikotarpį nuo ankstyvųjų, fragmentiškų vaikystės išgyvenimų Kaune, karo metų, iki darbo pradžios, t. y. įžengimo į suaugusiojo gyvenimą 1958 m.  Bendrais bruožais atsiminimų geografija (iš Lietuvos per Vokietiją į JAV) ir istorinių įvykių trajektorija yra būdinga pokario išeivijai (okupacijos, karo pabaiga Vokietijoje, pabėgėlių stovyklos, sunki kūrimosi pradžia už Atlanto). Tačiau daug kuo tas kelias ir ypatingas – ne tik požiūriu, bet ir aplinkybėmis. Jis susidūrė su kitokia Amerika negu daugelis jo kartos imigrantų, įsikūrusių miestuose.  Kadangi Kazį ir Henrį Almenus (Alminus) augino tėvas veterinaras, jie įsikūrė tarp ūkininkų Nebraskoje, kuri „pasidarė, o atmintyje ir liko (...) antroji tėvynė.“ (p. 195)  Pasitikinčių net menkai pažįstamu žmogumi, arti žemės tiesiogine ir perkeltine prasme gyvenančių ūkininkų būdas paveikė, o gal atitiko, ir šios knygos autoriaus charakterį. Pateikiamas radikalus vietinių nepriklausomumo pavyzdys – ūkininkas, neįsivedantis elektros iš principo, kad nuo nieko nepriklausytų. Paaugliai čia išmokdavo „kaip apsieiti su ginklais ir mašinom“ (p. 202).

Almenas rašo nepatyręs rimtesnių prisitaikymo prie aplinkos sunkumų nei diskriminacijos. Matyt, jo charakteris nebuvo „tipiškas lietuviškas“ – žmogus nebuvo linkęs kolekcionuoti nuoskaudų ir gailėtis savęs. Smalsumas ir atvirumas viskam, ką atneša gyvenimas, kaip ir racionalumas, atrodo, buvo svarbi jo būdo savybė, tiek įgimta, tiek įdiegta tėvo pavyzdžio.    

Almenas pasakodamas atsiskleidžia kaip laisvas, įsigalėjusių nuomonių nepaisantis žmogus, kuris, nors neprovokuodamas, vis dėlto jas ginčija. Knygos pradžioje papasakojęs nutikimą, kaip papiktino pašnekovus pasakęs, kad Antrasis pasaulinis karas jam visai patikęs. Ir priduria vėlesnį paaiškinimą:

Gal ne visai teisinga teigti, kad Antrasis pasaulinis karas man „patiko“, tačiau, antra vertus,  apie jį neišliko blogų prisiminimų, neišliko šiais laikais taip dažnai linksniuojamų „traumų“. Anaiptol, atsimenu, kad daug kas man buvo įdomu, daug kas buvo nauja, kai kas, vėl pakartosiu tą nelemtą žodį, daug kas man netigi patiko.

Tai nereiškia, kad Antrasis pasaulinis karas mane aplenkė. Anaiptol. Mano šeimos likimas buvo jo panašiai skaudžiai paveiktas kaip ir daugelio kitų. (p. 22)

Įgimtas smalsumas patirtas netektis pasakotojui padėjo priimti ne vien kaip praradimą (o prarado, tėvams Vokietijoje išsiskyrus, net mamą su sesute), bet ir kaip atradimo galimybes. Dargi ne tik atradimo, bet ir gebėjimo žavėtis pasaulio grožiu. Tarkime, yra siužetas, kaip studijuodamas vasarą parsisamdė dažyti geležinkelio tilto per Sneiko upę. Per milijonus metų susiformavęs peizažas stulbino: upė teka kanjonu, kurio gylis siekia pusę kilometro, plotis kai kur – kilometras. Kad galėtų dirbti tokį darbą, žmogus neturi turėti aukščio fobijos, bet ir nebūti bebaimis, antraip nesisaugos ir nukris. Bedažydamas Almenas teigia atradęs du stebuklus. Pirmasis – tai upės išgraužtas kanjonas:

Europoje nieko panašaus nėra, geologija ne ta. (...). Nes kas gi yra stebuklas? Paprasčiausiu lygmeniu tai reiškinys, kurio negali logiškai paaiškinti. Yra ir kitas, manding esmingesnis, apibūdininimas, tai reiškinys, kurio paaiškinimą tarsi žinai, tačiau jis neįtelpa vaizduotėje. (...) Kaip į žmogaus vaizduotę sutalpinti milijoną metų? Tuo labiau 50 milijonų. Ilgai žiūrėjau į tą apačioje tekančią siaurą Gyvačių upės juostą, įsivaizduot vis tiek nepajėgiau. (p. 297–304) 

Ir, gal kad neatrodytų patetiškas, autorius išaiškina ir antrąjį, ekonominį, žmogaus sukurtą stebuklą: tai parūkytų norvegiškų silkių konservų dėžutės kaina. Ir paaiškina, kodėl: tuomet ji  tekainavo 10 centų, jai uždirbti reikėjo maždaug 5 minučių geležinkelio tilto dažytojo darbo. Kaina stebino, juk Šiaurės jūroje pagauta žuvis turėjo būti apdirbta, supakuota ir atgabenta į JAV ir pasiekti pardavėją, iš kurio dirbantis studentas Almenas pirko produktus. Šią istoriją rašytojas baigia visai ne buitiškai klausdamas: ar šiandien tą patį tiltą dažantis žmogus įpirktų tokią konservų dėžutę už 5 minučių atlyginimą? Ir atsako: „Abejoju. Tai kur ta pažanga?“ (p. 310) Ką tokiu sugretinimu laimi autorius? Jam nebereikia pasakoti apie per amžius nekintančius žmonių jausmus. Gretinandamas tarpusavy lyg nederančias, bet koegzistuojančių tiesas, tragizmą ir humorą, žmogaus didybės ir menkumo apraiškas, autorius išbalansuoja tarp racionalumo ir romantiškumo.

Kita Almeno pasakotojo savybė ta, kad jis ne tik pateikia savo prisiminimus, bet ir svarsto: kodėl tai atsimeniu? Ar prisiminimas tikras? Kodėl jis būtent toks? Ką atsimenami faktai reiškia istorijos kontekste? Tas pasitikrinimas yra jau postmodernaus žmogaus, suprantančio ar bent įtariančio apie atminties nepatikimumą, netikrus prisiminimus.

Pavyzdys galėtų būti istorija, kaip 1943 m. pavasarį Kaune vokiečių karininko unforma vilkįs vairuotojas partrenkia ir sužaloja vaiką – pasakotojo brolį Henrį. Vairuotojas išlipa iš mašinos, bet prie vaiko nepreina ir vėl įsėdęs nuvažiuoja. Kiti liudininkai ne tik atpažįsta vairuotoją, bet ir įsimena automobilio numerį. Sužaloto vaiko tėvas docentas Almenas nutaria iškelti kaltininkui kriminalinę bylą todėl, kad, jo įsitikinimu, vairuotojas „nuvažiavo užtai, kad jautėsi esąs neliečiamas“ (p. 45), nors suprato, kad buvo atpažintas.

Ne mažiau už patį įvykį yra reikšmingas ir rašytojo motyvas jį papasakoti:

Šiaip vengiu minėti pavardes, nenoriu pasikliaut vaiko atmintimi, be to, (...) svarbiau tad pats įvykis, o ne vienokia ar kitokia pavardė. Šiuo atveju kitaip, nepaminėjus kaltininko pavardės ir pareigybės, tai būtų eilinis nelaimingas įvykis (...). Paminėjus pavardę tas įvykis šį tą pasako apie tą laikotarpį ir žmones, kurie tada iškilo į vadovaujančias pozicijas. (p. 42–43)

Šioje istorijoje atsiskleidžia ir pasakotojo sąmoningas požiūris į savo atsiminimus, ir tėvo principingumas (epizodų, kai justi pasakotojo didžiavimasis tėvu, knygoje nemažai). Mat tas vairuotojas buvo generolas Petras Kubiliūnas, tuo metu – aukščiausias pareigas užėmęs lietuvis (generalinis tarėjas). Jo apeliavimas į patriotinius jausmus („Mes, lietuviai, privalome vienas kitą remti, o ne skandinti“, p. 47) labiausiai siutino tėvą, nors galiausiai jis nusileido. Rašytojas, atkurdamas šį epizodą, primena dar ir stebinantį faktą, jog karo metais vietos teismai turėję svorį, – tai rodo Kubiliūno pastangos bylos išvengti.

Almenas priklauso rašytojams, rašymo nelaikiusiems kuo nors ypatinga veikla. Tokią nuostatą jis pakartoja ir šioje knygoje atskleisdamas savo literatūrinės veiklos genezę. Vaikas, pabėgėlių vaikų mokykloje Vokietijoje bodėjęsis privalomais skaitiniais, bet mėgęs nuotykines knygas, iš draugo sužinojo, kad yra ir viena įdomi lietuviška knyga – Vinco Pietario „Algimantas“. Ją perskaitęs su draugu nusprendė, jog užaugus reikės parašyt dar bent vieną įdomią knygą: „Vienos knygos lietuviams per mažai.“ (p. 127) Šis humoras taip pat primena, kad Almeną rašyti paskatino archajiškesnis už rašymą istorijų kūrimas („Rašyt pradėjau užtai, kad man patinka pasakoti.“, p. 125).

Lietuviškai su klaidomis rašančio rašytojo patirtis („parašius kokį tekstą, nosines tiksliau sudėlioja mano žmona“, p. 125) galėtų būti paguoda šiuolaikiniams vaikams, kurie savo pasakojimus anksčiau ar vėliau dėlios jau ne tik iš žodžių, bet ir iš vaizdų bei garsų. (O dabartinių emigrantų lietuviukai, jei rašys, tai nebe lietuviškai.)

Tačiau leidžianti knygą leidykla turėtų, kaip ta geroji žmona, pasirūpinti, kad klaidų būtų kuo mažiau. Gerai, kad išsaugotas autentiškas autoriaus pasakojimas, archajiškos, šnekamosios kalbos inotancijos, nors be reikalo apkabučiuotos (jeigu barbarizmus vartojame, kabutės nieko nekeičia), lyg redaktorės vis dar laikytų kalbos kultūros įskaitą ir demonstruotų, kad atpažįsta nenorminę leksiką. Bet rašybos, skyrybos klaidos neturėtų būti toleruojamos. Iki šiol tik neredaguojamame internete teko matyti, pavyzdžiui, tokią rašybą kaip neesu (p. 73), neėjai (p. 105). Kazys Almenas, veterinoriaus vaikas, padėdavęs tėvui komplikuotais veršiavimosi atvejais, tikrai žinojo, kas yra amnioninis skystis (ne emotinis, kaip rašoma p. 230). Tokių keistenybių per daug tiršta, kad būtų laikomos korektūros klaidos. Šie atsiminimai  yra verti naujo, ne taip atmestinai parengto leidimo.

Knyga pakeitė mano požiūrį į rašytoją. Jo romaną „Šienapjūtė“ (1970) perskaičiau dar sovietmečiu, būdama paauglė, o vėliau, nesidomėdama populiariąja ir paauglių literatūra, mažai juo domėjausi. Matydavau jį renginiuose Rašytojų klube, bet ne visada suprasdavau jo pasisakymus diskusijose. Džiaugiuosi (geriau vėliau negu niekad) ir kartu apgailestauju, kad taip vėlai pasitaikė proga atidžiau pažvelgt į Almeno pasaulį – „Anuomet“ yra ir raktas į jį, ir vertinga savarankiška knyga.

Programą įgyvendina