Skaitymo metai - Naujienos:Neringa Butnoriūtė. Priešnuodis nuo stereotipų

Naujienos

2020-11-18
Neringa Butnoriūtė. Priešnuodis nuo stereotipų


Enrika Striogaitė – viena iš tyliųjų kūrėjų. Ją galima sutikti daugelyje Kauno kultūros erdvių, bet nebūtinai gerai pažinoti. Jau daugelį metų ši poetė, dokumentikos kūrėja ir kultūros žurnalistė sugeba viešumoje būti tarsi nematoma. Duodama vieną iš retų interviu, kadaise sakė: „nieko nešvenčiu, prie nieko neprisirišu, ir gyvenu stengdamasi nepalikti jokio pėdsako.“1

Šią kūrėjos laikyseną apibrėžiančią frazę galėtume laikyti ir naujausios knygos „Žmonės“ credo. Po keturiolikos metų pertraukos išleista trečioji knyga – kitokia nei ankstesnės būseniškos, lyriškos, ryškios patirties geismą liudijusios „Lyja“ (2004) ir „Vienišėja“ (2005). „Žmonėse“ lyrizmo išlieka, tačiau poetė jau nusitolinusi ir savo kaip dokumentalistės optiką nutaikiusi į aplinką.

Striogaitės „Žmonės“ demonstruoja ironišką analogiją su to paties pavadinimo didelio tiražo leidiniu. Toks pavadinimas poezijos knygai parinktas ir simboliškai, mat neretai „išėjimui į žmones“ priskiriamas būtent viešumas, perkamoji galia, pritapimas. Leidiniui, kurį autorė labiausiai platina pati (pamėginkite „Žmones“ surasti bibliotekoje), Striogaitė pasirenka vaizduoti šioms ypatybėms tolimus individus, tačiau su jais galima prasilenkti prekybos centruose, gatvėse, sutikti prie „Carito“. Žinoma, pabrėžtina socialinė perskyra tarp vadinamosios aukštuomenės ir pažeidžiamų visuomenės grupių provokuoja numanomus prieštaringumus. Tenka pripažinti, kad mene tai nėra nauja: slinktis nuo aukštybių iki marginalijų jau seniausiai įvykusi, o „likimo nuskriaustųjų“, „mažųjų žmonių“ problemos jau tapo tipine tema. Tačiau mąstant apie šiuolaikinės lietuvių poezijos lauką, Striogaitės ėjimas yra netikėtas. Tokia knyga iš ilgokai nutilusios, lyrišką poeziją rašiusios autorės daugeliui nebuvo laukta, o problematiką ji pasirinko natūraliai, kasdien susidurdama su miesto benamiais2.

Portreto žanrą Striogaitė pasitelkia kaip patrauklią formą poezijoje analizuoti gyvenimą, visuomenę ir save. Veikėjus autorė kuria pagal įvairius prototipus, juos „intervuoja“ tarsi socialinėje dokumentikoje, užrašo subjektyvius Curriculum Vitae, epizodiškai įleidžia į jų gyvenamą erdvę, įgarsina jų mintis, kurias paskatina numanomi autorės-žurnalistės klausimai („taip, sūnus ir dukra Norvegijoje“, „nu jo, tos katės pro langą / man ir teliko“). Tokiu būdu imituojama ir autentiško pokalbio gija, ir sukuriamos sąlygos atvirumo atsmosferai. Patekus į asmeninę erdvę pažeidžiamųjų pasaulis normalizuojamas ir prijaukinamas, būtent jų lūpomis kalbama apie tai, koks yra gyvenimas ir kas jame svarbiausia. Skaitant „Žmones“ dažnai aplankė įspūdis lyg svečiuočiausi ant išsėdėtos senjoro, nusigyvenusio miestiečio ar išsiskyrusios motinos sofos. Jų sulėtėjęs pasaulis pasirodo pilnas švelnių nuoskaudų, apgailėjimų, neišsipildžiusios meilės ir rūpesčio. Taip, būtent jų, o ne veikėjus marginalizuojančių ydų, apkalbų ar priklausomybių. Iš pirmo žvilgsnio akcentuodama socialinį pažeidžiamumą, Striogaitė rašo apie tai, kas yra universalu, egzistenciška.

Kitas svarbus poezijos aspektas – tekstuose suteikiamas balsas viešoje erdvėje mažiau dėmesio sulaukiantiems viduriniosios (autorės bendraamžiams) ir vyresniosios kartos atstovams, jų laikysenoms ir mąstymui. Tai – politinių, ekonominių pervartų laikus, asmeninius pakilimus ir sukrėtimus jau patyrusių žmonių pasaulis. Šis socialinis segmentas užgožtas jaunystės, dažnai laikomas nekonkurencingu (COVID-19 situacija tai dar labiau paaštrino). Tačiau vargu ar „Žmonių“ veikėjams rūpi, kaip jie turėtų šiuolaikiniame pasaulyje jaustis, kaip jame prisitaikyti. Kadangi jie paliesti daugelį formavusių visai kitokių veiksnių (pvz., giminės emigracijos, nepriteklių, senatvės, netekčių), savaime lieka anapus minėtų šiuolaikinės gyvensenos įpročių ir ateities iliuzijų. Būtent todėl, kad įvairios aktualijos veikėjams yra foninės, jaudina jų dabartį reprezentuojanti buitis.

Permąstyti požiūrį į senatvę ir marginalumą skatina ir „Žmonėse“ kuriamos paralelės su kultūros pasauliu. Štai Barborai R. suteiktas Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės vardas. Ši didikė, garsėjusi grožiu, šiuolaikiniame tekste nustemba: „kodėl apie mane rašote? // tame eilėraštyje / ar aš graži?“ (p. 11). Žemiški poelgiai ir rūpesčiai saisto ir nusigyvenusį biblinį Petrą, saugantį ne dangaus, bet kalėjimo vartus, rašoma ir apie atsivertusį girtuoklį-apaštalą Saulių, į pensiją išėjusį Dievo patikėtinį Mozę, įsimylėjėlius Adomą ir Ievą ir pan. Istorijos, religijos siužetai interpretuojami „netiksliai“, atsisakant arba blankinant stereotipines detales, todėl lemia savitą efektą – taip siekiama realumo iliuzijos. Naujame kontekste kanoninės figūros pakeičia statusą į žemišką, tampa mirtingos ir su trūkumais, o jas siejantys amžinieji siužetai knygos kontekste padeda atskleisti ne alegorinę, o realią kolektyvinę patirtį. Galiausiai tokie tekstai atsiduria šalia labdaros valgyklų lankytojų portretų ir savaip atlieka socialinę funkciją – mažina atotrūkį tarp to, kas vertas mito, šventojo ar herojaus etiketės, moralumo ar kultūrinių „Žmonių“ viršelio.

Kitą svarbią knygos dalį sudaro epizodiniai eilėraščiai, rašyti vyresnio amžiaus poetų. Čia susiduria du tipažai. Alfukas tebepuoselėja poetines ambicijas („kažkadaise maniau / kad aš – beveik Verlenas / Rembo Baironasir dabar taip manau“, p. 17): rašo eilėraščius apie metų laikus, gyvenimo praeinamumą. Kitas poetas Napoleonas bando išsižadėti vardą pateisinančio aršaus užkariautojo komplekso, sukelto rašymo priklausomybės. Poezijoje senatvės apmąstymas neretai rodo pretenziją į „filosofinį“ ar alegorinį turinį, savaiminį autoritetingumą, standartiškai jiems priskiriant patirtį, įžvalgumą, išmintį. Ši idėja Striogaitės poezijoje taip pat yra nuvainikuojama. Tekstų veikėjai (ne tik poetai) be baimės ir metaforų atskleidžia dramas, kurias pritinka vadinti „proziškomis“. Dar daugiau – daugelis dalykų ištariami lyg po atodūsio, su nuolatinio nuovargio žyme, o tai – lietuvių poezijoje ne tokia jau dažna emocija.

Nors knygoje fiktyviai skaitytojui kalba daugybė skirtingų veikėjų, ne vieną susieja šeiminiai, romantiniai ryšiai. Tai paaiškėja tik knygose eigoje, todėl turinį papildo ir parodo, kad Striogaitė kaskart sugeba perteikti autentišką veikėjo mąstymą, vengia stereotipizuoti individualias jų situacijas. Be to, būtent tarpusavio ryšiai atskleidžia, kad per visą knygą tęsiasi visuotinio susvetimėjimo, vienatvės gija. Ji plėtojasi dviem kryptimis – apleisties ir apskritai žmones suburiančio meilės poreikio. Meilės poreikis Striogaitės knygoje gerokai stipresnis, jis tarytum veikėjus apibrėžiantis optimistinis statusas, kuris atskleidžia, kad socialinė padėtis nelemia moralinio nuosmukio.

„Žmonių“ stiprybė slypi ir balanse tarp publicistiškumo ir poetiškumo. Poetinis vaizdas dažnai grindžiamas šių dėmenų kontrastu. Rimtį ir negatyvumą, netaisyklingą buitinę kalbą pertraukia komizmas ir lyrizmas (pvz., labdaros valgykloje veikėjai perdėm paiso mandagybių), o bet kokia romantika tuoj perbraukiama aštraus realybės drėkstelėjimo („pirmąkart jį pabučiavau / dideliu greičiu lėkęs automobilis / kliudė ----- / jo pirkinių maišelį“, p. 55–56; „vienišas vyras po gluosniu / kas naktį ją tyliai // pieno vis įpilu // ai, ne todėl / kad jis mane domina“, p. 46). Apskritai Striogaitės poezijoje kiek erzina tiesmukos analogijos (plg. „žmonės“, poetas Napoleonas), tačiau pritraukia tai, kiek originaliai sugeba pauzėmis, scenų kaitymu juos „apžaisti“, kokį socialinį ir kultūrinį santykį sukuria. Taigi šioje knygoje paveikus ne vien „sužmoginimas“, bet prie tokio rezultato prisideda ir poetės sugebėjimas valdyti į sentimentus, nepagrįstas iliuzijas ir moralumą linkstantį teksto dramatizmą.

Taigi skaitant „Žmones“ persmelkia pasitikėjimas žmonėmis, o dar labiau – Striogaitės kaip poetės sugebėjimai. Viena vertus, knyga pasirodė laiku, kai padaugėję dėmesio socialiniams projektams, atjautos ugdymui. Kita vertus, „Žmonės“ nesusiveda vien į didaktiškas tezes ir gali būti vartojama kaip kultūringas priešnuodis nuo stereotipų ir veidmainystės. Nors kilusi iš akistatos su marginalumu, ši knyga – tikrai ne marginali.
________________________________

1 Poetė Enrika Striogaitė: „Gyvenu stengdamasi nepalikti jokio pėdsako“. Kalbina Jurga Tumasonytė. www.kamane.lt, 2013-11-30. Prieiga per internetą: https://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Poete-Enrika-Striogaite-Gyvenu-stengdamasi-nepalikti-jokio-pedsako (Žiūrėta 2020 11 17)

2 Žmonės ne iš blizgių žurnalų – irgi žmonės. Enriką Striogaitę kalbina Vėjūnė Inytė. Lietuvos rytas, 2019-11-24. Prieiga per internetą: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2019/11/24/news/poezijos-rinkinyje-apdainavo-ir-kauno-zaliakalnio-girtuokliu-gyvenima-12670332/ (Žiūrėta 2020 11 17)
  
 
 

Programą įgyvendina