Naujienos

Kiekviena diena, pasiūliusi ką nors gražaus, jaukaus, arba – nė iš šio, nė iš to metusi iššūkį, persimaino. Galima sakyti, jog tokių, įvairiausių emocijų, kėlė ir šiuometės akcijos „Metų knygos rinkimai“ pasiūlytos paauglių kategorijos knygos.

Skaitiniams buvo pasiūlytos trys knygos: Akvilinos Cicėnaitės „Kad mane pamatytum“, Dianos Ganc „Lota“ ir Ignės Zarambaitės „Juodavandeniai“. Visos trys knygos yra iš mažo pasaulio, kuriame margut margiausias didysis išgyvenimų pasaulis – kur toks stiprus noras įrodyti, jog taip gyvenama, bet norėtųsi kitaip.

Aišku, šios knygos jau mūsų ne vieno perskaitytos, ne sykį ir vėl atsiverstos, ir apmąstyta, kas veikėjus keičia, kodėl jie taip elgiasi, kiek jie galėtų būti iš čia pat – iš mūsų erdvės. Ar tikra, kiek realu, kas svarbiausia, kaip meninis žodis ir mus, suaugusiuosius, ne vien paauglius, paveikia? Įdomu buvo skaityti, jautru, lyg ir suvokta, kad taip yra, bet ne iki tokių iššūkių. Regis, viskas pakelta, kas taip menkai matoma, bet iki galo kažin kaip stipriai patirta – ir parodyta, ir dar tokiame, permainingame amžiuje, kaip paauglystė, regis, neįmanoma.

Sunkokos visos trys knygos – kažin kaip giliai kabinančios – net suaugusiajam nesyk perbėga šiurpulys: ar tikrai šių dienų paauglystė tokia paini, ar taip viskas to, jauno žmogaus, gyvenime netikėta? Lyg ir taip – tuo galima įsitikinti tiesiog pasikalbėjus su paaugliu, leidus jam išsisakyti, arba visai atsitiktinai apčiuopus jo žvilgsnyje esamą gėlą. Taip būna – tik mes, nuolatinio veiksmo krutinami, nebe taip matome, nebe taip gerai girdime ir nebe tokiais galbūt matais matuojame jų gyvenimo sunkesius – o jų tikrų esama. Ir dar kiek! Šiuolaik, kada taip saugomės vienas nuo kito – akių beveik nebesulaukiame, bent jau tokių, kurios kažin ką sakytų ir pasakytų. O rašytojos – visos trys kūrėjos, jaunos ir ieškančios, sugebėjo ne tik į jas pažiūrėti, bet ir ten esamą gyvastį iki mūsų atvesti. Ir prabilo paauglystė: išbandymų įveikta, sparčiai bręstanti, perėjusi visas įmanomas kliūtis, kalbanti ir atvira. Tokia vienystės paauglystė, kuomet ne pagal amžių kažkodėl turi taip gyventi, mylėti ir išsilaikyti. Keletas minčių – o juk išjudintas visas jos pasaulis!

Smagu, kad į knygų, skirtų paaugliams, skaitymus įsitraukė ir Telšių „Ateities“ progimnazija. Suprantama, jog taip pat, kaip ir visos mokyklos – tik nuotoliniu būdu susisiekiantys, bet šios mokyklos septintokai ir aštuntokai, paraginti bibliotekininkės Vandos Kuzienės ir mokytojų istorikės Irenos Kunšteinienės, lituanistės Linos Dijokienės, turėjo unikalią progą panirti į skaitymo erdvę. Jie įsitraukė ne tik į Metų knygų trejetuko skaitymus, bet ir į diskusiją, į vaizdinės medžiagos klausymus, turėjo progą išgirsti autorių balsus, galėjo sekti įvairius komentarus. Iš įvairių šaltinių – į vientisą meninį kalbėjimą susiėjo visų trijų knygų mintys: apibendrinta visuma ir atskiros knygos pristatymas. Per tris užsiėmimus aiškintasi, kas sudomino perskaičius vieną ar kitą knygą, kuo nustebino menininkių interviu medžiaga, kaip pavyko surasti savo veikėją, kodėl būtent jį mokiniai pasirinkę – ir panašių dalykų. Žodžiu, vyko intensyvus kūrybinis darbas: knyga, kompiuteris, gyvas žodis iš ekrano ir emocinės būsenos – jau atsitraukus, jau iš savo individualios erdvės. Daug darbo – tą pripažino patys mokiniai, bet sako, kad vertėjo. Juk dirbta, imta – ir užsiliko!

Visus „Ateities“ progimnazijos paauglius, kurie perskaitė siūlytą knygų trejetą, itin sudomino Ignės Zarambaitės „Juodavandeniai“ ir Dianos Ganc „Lota“. Iš mokinių darbų, pašnekesio minčių aiškėja, kad jiems yra suprantamos autorių keliamos aštrios problemos, kad ne vienam, kaip sako mokytoja Lina Dijokienė, tenka spręsti labai panašų gyvenimo kryžiažodį: viskas čia pat – ir namai – antrieji, darna ir skyrybos, draugai ir konkurencija, mirtys, vidinė drama ir viltys, kad viskas bus gerai.

Po visų šių užsiėmimų mokytojų pasidžiaugta, kad mokykloje vyksta bendradarbiavimas: kolegų mokytojų, bibliotekos darbuotojų, skaitytojų – klausytojų. Juk perskaičius knygas, išgyvenama. Išgyvenimai – skaitančio jausmo slaptys įgauna įvairių formų. Paaugliai drąsiau žvelgia į tikrovę. Tai liudija ir jų pačių perteiktos patirtys: „Visos autorės gerai pasakoja – iš paauglių gyvenimo ir kaip mes gyvename“; „Man patiko Lota, kaip pati autorė sako, knygoje nenorėjo mūsų mokyti. Manau, taip ir turėtų būti. Aš jaučiuos labiau subrendusi, nes išbandymų – nuosmukių tikrai buvo visokių“; „Iš rašytojos Dianos Ganc interviu supratau, kad turi turėti istoriją – kitaip nebus išgyvenimų“; „Išgalvota ar ne – patirtis, išmokau kaip reikia pristatyti knygas“; „Patiko paprasti neilgi knygų pavadinimai – autorės pagauna, ką paauglys išgyvena dėl šeimos nario netekties, kaip susitvarkyti su vienatve“; „Paaugliai neskaito knygų, turi labai stengtis. Šios knygos – apie mus, buvo įdomu skaityti“; „Neįprasti užsiėmimai apie knygas sudomino – viskas bėga, keičiasi, pradžioje labai liūdna. Manau, į gerą pusę – bet kokias problemas galima išspręsti. Rekomenduočiau „Lotą“ perskaityti“; „ Taip, tokių atvejų realybėje nutinka – įtraukianti ir įdomi knyga „Juodavandeniai“. Toks jausmas lyg skaitytum tikrą istoriją“; „Nieko nenori veikti, tik užsidaryti kambaryje, nieko neįsileisti, esi negražus, niekam nerūpi, vis tie nauji dalykai – tikrai labai sunku“; „Juodavandeniai – iš tikrųjų. Taip tikrai viskas papasakota, tikrai patyčios, juokas, baimės, „eikit jūs visi“. „Išsijunkit.“ Tokia Lotos savijauta... Sunkus paauglių gyvenimas. Dauguma paauglių susiduria su problemomis kaip Ana – Anika. Baisu“. Tokios ir labai panašios septintokų bei aštuntokų mintys.

Taigi Telšių „Ateities“ progimnazijos skaitytojai išsirinko iš 2020 metų paauglių literatūros dvi knygas: Dianos Ganc „Lotą“ ir Ignės Zarambaitės „Juodavandenius“. Tiesa, su Telšių ,,Ateities“ progimnazijos mokiniais ir mokytojomis bendravo šio teksto autorė lietuvių kalbos mokytoja, bibliotekininkė I. S. Naglienė. Be jokios abejonės perskaičiusi visą trejetą knygų ir su malonumu įsitraukusi į diskusinį pokalbį.

Taip norėtųsi visiems palinkėti stiprybės – gerų knygų ir gero skaitymo. Ir – vilties, artimųjų, kad pamatytume vienas kitą, kad būtume. O gyvenimas, kaip sako rašytoja Diana Ganc, „visada beldžia į duris“. Juk, pasak Ignės Zarambaitės, „žmogus,– kaip upė, kartoju sau.  Ar gali viena upė praryti kitą?“ Ne, netikėkime – upė – yra upė. Ji – sau, o žmogus – su žmogumi. Visaip būna, bet juk viską galima pradėti iš naujo... Ir visai kitaip atrodys pasaulis – ir paauglystė – kitaip. Viskas praeina – ir knygose, regis, tokia ar kitokia situacija – ir mums, ir atrama, pastiprinimas, jog pavyks. Turi pavykti, jeigu iš visos širdies to norime ir siekiame.

Ieva Sigita Naglienė