Naujienos

Fanfaros, informacinėje erdvėje įkyriai primenančios, kad Vilniaus knygų mugei jau dvidešimt metų, nuteikė slogiai – kaip ir visi jubiliejai, premijų teikimo renginiai, sveikinimų koncertai, kolektyvinės nuotraukos su gėlių tortais rankose. Išklausiusi radijo laidą „Laikas pasikalbėti“ nusiteikiau šventiškiau – ogi leidėjai ir sukūrė tą mugę. Jų dėka ji išdidžiai lygiuojasi į kitas Vakarų Europos knygų muges.

Kaip varganai, palyginus su dabartine, ji atrodė 2001-aisiais, kai pirmąkart įkėliau koją į „Litexpo“. Ir kaip sparčiai visa civilizavosi – išmokome domėtis kaimynų literatūra, pradėjome skaityti užsienio kalbomis, lankytis Frankfurto, Leipcigo, Londono ir Paryžiaus knygų mugėse. Dvidešimt metų padėjo atrasti ir vis įdomėjančią lietuvių literatūrą – bent jau tiems, kurie gyvena svetur.

Svarbiausieji svečiai, mano akimis, šiais metais buvo Nora Ikstena, Herman Koch, Roy Jakobsen, Katsumi Komagata (pastarojo knygas pirmiausiai pamačiau per „Panoramą“ – reportažas padėjo suvokti, kad jo atvykimas tikrai yra įvykis). Susitikimus su žinomais rašytojais filmavo LRT, bet tinklapyje ne taip jau paprasta surasti tuos įrašus. Kolegė minėjo, kad televizija juos transliavo,  kaip ir pridera, naktį, kai dirbančioji klasė miega, o mistiniai naktiniai kultūrininkai turbūt stovi prie molberto, įsijungę radiją ar televizorių.

Žiniasklaida dirbo efektyviai – neturintieji galimybės atvykti į mugę galėjo mėgautis išsamiais reportažais portaluose „15 min“ ar „Bernardinuose“. Iš jų sprendžiant, diskusija „Kūrėjo laisvė ir atsakomybė: kur driekiasi ribos?“ dėl rinktinių pašnekovų galėjo būti bene įdomiausia. Diskusijoje „Kas užkeikė novelę?“ buvo kalbama apie „lėtaraštystę“ (gražus Audingos Peluritytės-Tikuišienės terminas), bet mano miela bičiulė Daina Opolskaitė nepaminėjo vieno esminio dalyko – kiek instancijų jos novelių rankraštis turėjo pereiti (ir tai truko ar tik ne dešimtmetį?). Kaip gali būti gyvas novelės žanras, jeigu... tokios knygos neleidžiamos? Nekomercine literatūra nebuvo suinteresuoti nei leidėjai, nei LKT; rodos, reikalai pajudėjo tik autorei gavus Antano Vaičiulaičio premiją. Absurdiška premijų galia ir geros literatūros neatpažįstamumas – nepamirškime šios temos ir kitais metais, juk kokia mugė be amžinosios diskusijos apie premijas.

Kadangi šiais metais mugėje turėjau nemažai įsipareigojimų ir mažai laisvo laiko, nedaug ką tepamačiau. O gaila, Knygos kino salėje buvo nuolat rodomi puikūs filmai. Bibliotekų erdvėje vyko edukacinis užsiėmimas „Popieriaus restauravimas“, atvežtieji lenkų iliustratoriai netikėtai priminė Ievos Naginskaitės stilistiką, o freskos apskritai atėmė žadą (turiu omenyje Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybos Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“ (1969–1972) ir vaikų kavinėje „Nykštukas“ (1964, kartu su Laimučiu Ločeriu) skaitmeninių atspaudų fragmentų parodą). Nespėjau net pamatyti daugybės gerų naujienų: knygos apie Donatą Sauką (sudarytoja Saulė Matulevičienė), Gintauto Mažeikio monografijos „Dvasios niekšystė“, Johano Huizingos „Homo ludens“ (išleido „Gelmės“), Monikos Krikštopaitytės sudaryta knyga „Kiek gi galima laukti? Menininkių reikalai“, dar kelių man aktualių ir svarbių knygų pristatymų (Viktorijos Daujotytės apie Žemaitę, Nidos Gaidauskienės – apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę). „Naujasis Židinys-Aidai“ netikėtai išleido net dvi poezijos knygas: debiutuojantis Mantas Toločka įdomus ir kaip recenzentas, knygų vertintojas, o Vytautas Ališauskas – kaip intelektualinis neklaužada. Vilniaus klubo premija paskirta dviems tikrai įspūdingiems albumams: Algės Andriulytės „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis Sum“ ir Dainiaus Junevičiaus „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“, išeistą 3D efekto formatu. Simboliška, kad abi prašmatniai išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, seniai verta pagyrimo už knygos kultūrą. Pagirtos ir „Aukso žuvys“, į leidybos kokybę žvelgiančios ne pro pirštus.

Naktiniuose poezijos skaitymuose nebuvau, bet, išvydusi vaizdo projekcijų nuotraukas, suvokiau, kad būta aukšto lygio. Benediktas Januševičius renginį apibūdino kaip keistą jausmą – „tavęs klausosi 200 nuščiuvusių žmonių“ (be abejo, tai reta). Kiek supratau, skaitantieji savo auditorijos net ir nematė, tarsi skaitytų į juodumą. Į diskusiją „Priklausomybė – paradoksali meilės trūkumo liga“ fizine prasme netilpau – stiklinės durys buvo užgultos žmonių. Sutikau Sarą Poisson, pasiguodžiau – pasirodo, ji irgi ten netilpo. Man statistiškai įdomu, ar tokios diskusijos pritraukia pačius alkoholikus, ar jiems padėti mėginančius artimuosius (juk gali būti, kad dažniau – pastaruosius). Po susitikimo su latvių režisieriumi Alviu Hermaniu į kultspaudės stendą gausiai ėjo žmonės – pirkti „Krantų“ išleisto „Dienoraščio“. Nežinau, kas ten įvyko, bet replikos buvo: „Po tokios reklamos neįmanoma nenusipirkti šios knygos“.

Šeštadienio rytą namuose per radiją klausiausi „Šortų“ – poveikis paradoksalus. Pvz., Felix Ackermann „Labai blogai arba liuks: 8 pamokos apie Lietuvą“ knygą buvau skaičiusi – pasirodė nyki nacionalinius mitus darinėjanti publicistika, parašyta pamokančiu pažanguolio iš Vakarų rakursu. Ir visgi Elžbietos Banytės pokalbis su autoriumi „Šortuose“ buvo daug įdomesnis už pačią knygą. O Giedra Radvilavičiūtė švelniai nuvylė, nors ir buvo įdomu; Tomas Vaiseta su savo „Vasarnamiu“ tapo itin pikantišku klausalu. Įvertinau ir LRT taško transliacijas – pokalbius su Marijum Gailium, Martynenko, Vaiseta, Virginija Kulvinskaite – puikiai dirbo kalbinančios žurnalistės. Knygos „Kai aš buvau malalietka“ autorė itin gerai pati save teoretizuoja, nebijo net vulgarokos knygos reklamos (kurios paveikti žurnalistai vėliau formuluoja negailestingas frazes – „atvirumu pulsuojanti knyga“ ir pan.).

Nustebino netikėti akcijos „Metų knygos rinkimai“ rezultatai: prognozavau, kad laimės Grušaitės prozos knyga, o laimėjo Šileikos; tikėtinus Parulskį ar Venclovą nurungė Švedas su Veisaite, o Platelį ar Buroką – Ambrazaitė. Visgi toje akcijoje egzistuoja netikėtumo faktorius, neleidžiantis kategorizuoti balsuojančiųjų kaip vien „liaudies“ ar „giminių“. Vizualinės mugės puošmenos šiemet buvo katalonų poetė Maria Sevilla trumpai skusta violetine galva ir autografus dalijanti Birutė Jonuškaitė su prie „Maestro“ viršelio priderinta skarele (nors tikino, kad tai atsitiktinumas).

Kornelijaus Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“ LLTI rinkimuose tapo kūrybiškiausia metų knyga (nuoširdžiai džiaugiuosi dėl šio burto). Jurgos Ivanauskaitės premiją gavo Mindaugas Nastaravičius – o galėjo gauti, pvz., Marius Povilas Elijas Martynenko. Ne dėl to, kad Nastaravičius būtų nevertas iškilios premijos, bet dėl to, kad Martynenko arčiau Ivanauskaitės, kaip čia išsireiškus, maištingos dvasios. Nastaravičiui būtų galima duoti kokią kitą, kad ir Maironio. Kai bandžiau lipti į antrą aukštą, laiptus, pasibaigus Nastaravičiaus renginiui, tirštai užplūdo jo gerbėjai – nuo Martynenko gerbėjų besiskiriantys daug platesniu amžiaus diapazonu. Viešuose pasisakymuose Nastaravičius kalba apie lūkestį parašyti vieną eilėraštį – bet šiandien to jau visai nereikia, tai išėję iš mados, Mindaugai. Maironis irgi neparašė „vieno“.

Į Gintauto Vaitoškos knygos „Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti?“ pristatymą, suprantama, nėjau, bet gavau pristatymo audio įrašą – vargas, vietinė Bažnyčia bando keisti poziciją: priimti LGBT kaip raupsuotuosius ir grožėtis savo gailestingumu, dar ir manipuliuojant LGBT sielovada (kurios nė kvapo nebūta ligi drąsios Evaldo Darulio OFM iniciatyvos sukurti LGBT grupelę Bernardinuose). Kita vertus, Londono knygynuose, lentynoje „Gender studies“ irgi esama tokio pobūdžio veikalų, taigi nežinia, kas kam ko neleidžia pasakyti.

Knygų mugė turi mielą tradiciją – vadinamuosius „Rūtų darželio šokius“ (juos organizuoja net kelios raštija plačiai suinteresuotos Rūtos), kuriuose šokama naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Ateina daugiausiai autoriai, leidėjai, pristatinėtojai, skaitytojai – šiais metais didžėjavo Rimantas Kmita, „Pietinia kronikas“ stiliumi.  Buvo taip šėlstama, kad net sprogo garso kolonėlė.