Naujienos

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2022“ nominantus plačiau pristato ekspertų komisijos nariai. Šį kartą pristatomi kategorijos „Publicistikos ir dokumentikos knygos“ nominantai.

Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos monografiją „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ („Baltų lankų“ leidyba, 2022) pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2022“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė literatūrologė dr. Dovilė Kuzminskaitė.

Monografijoje „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ istorikai Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta derina istorinę ir sociologinę prieigas – tam, kad aprašytų, kaip erotiškumas buvo traktuojamas sovietmečiu, remiamasi statistika, dokumentais, vaizdine medžiaga ir interviu. Tokia tarpdiscipliniška prieiga leidžia atverti platesnį, įvairiapusiškesnį sovietmečio vaizdą, o drauge atskleidžia ir daug įtrūkių, vietų, apie kurias norėtųsi autorių klausti, diskutuoti. Mano galva, ši knyga svarbi ne tik kaip kritinė sovietmečio studija, leisianti pažvelgti į šį Lietuvos gyvenimo etapą iš kito kampo, bet ir kaip įrodymas, kad pagaliau pradedame nemikčiodami imtis seksualumo temų – vadinasi, laisvėjame.

Rimanto Kmitos  mokslo monografiją „Ugnies giesmės: tūkstantis Sigito Gedos veidų“ (Tyto alba, 2022) pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2022“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narys literatūrologas dr. Dainius Vaitiekūnas.

Ši knyga nėra tipiška mokslo monografija (nors taip pavadinta) ar tipiška poeto biografija. Originali knyga lengvai, intriguojančiai ir žaismingai pasakoja apie itin sudėtingą, gaivališką kūrybišką asmenybę ir laikotarpį, kai ji gyveno. Atlaidžiai ir supratingai besišypsantis pasakotojas dėmesingas ir nemoralizuoja (beje, knygoje daug remiamasi tokią laikyseną pagrindžiančiais psichologais), o kartais taip priartėja prie pagrindinio veikėjo, kad ima atrodyti, jog pasakoja ne Sigito Gedos, o savo paties išgyventą istoriją ar bent jau tai, ką pamatė jo akimis. Suprantama, daug vietos skiriama sovietmečiui, kuriame ilgiausiai poeto gyventa. To laiko literatūrinį gyvenimą autorius tikrai gerai išstudijavęs, apgynęs daktaro disertaciją apie to meto Lietuvos poeziją. Vėlesnio laikotarpio literatūrinį gyvenimą jis jau ir pats gali paliudyti, nes jis jau yra jos dalis: aktyvus, žinomas rašytojas (poetas ir romanistas) ir kritikas. Knygą galima skaityti ir kaip savitą istorinį, nuotykinį romaną, ir kaip dramą, kurios pagrindinis veikėjas varomas pražūtingos jo gyvenimą deginančios aistros. Turbūt tik poetas ir gali parašyti tokią įtraukiančią knygą apie poetą.

Dalios Leinartės knygą „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje“ ( Aukso žuvys, 2022) pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2022“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė literatūrologė dr. Dovilė Kuzminskaitė.

Dalios Leinartės studija „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“, kaip jau sufleruoja pats pavadinimas, pristato išsamų šeimos ir moterų padėties tyrimą sovietų Lietuvoje: nuo moterų „įveiklinimo“ iki socialinių garantijų, įvairių šeimos politikos gairių ir jų poveikio socialiniams vaidmenims susidaryti. Mano galva, tai itin reikalinga knyga, kalbanti apie temas, kurios anksčiau likdavo nuošalyje, tarsi būtų pernelyg „intymios“, per mažai svarbios kalbant apie svarbus istorijos etapus ir virsmus, nors iš tiesų šeimos politikos klausimai apėmė ir reguliavo daugybę tuomečio gyvenimo sferų, formavo identitetą, nuostatas – kai kurios jų išsilaikė iki šiol.

Rolando Maskoliūno knygą „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ (Vaga, 2022) pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2022“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narys literatūrologas dr. Dainius Vaitiekūnas.

Lengvai skaitoma, nedidelė, bet itin koncentruota istorinė apybraiža, kuri tarsi laiko mašina siekia nukelti skaitytoją šimtą metų atgal. Jos autorius – pripažintas mokslo populiarintojas, gebantis lengvai ir intriguojamai rašyti apie sudėtingus dalykus, – pateikia savitą svarbesnių 1922 metų įvykių chronologiją. Jis geba atrinkti tai, kas aktualu ir įdomu šiandien, kas atskleidžia vėlesnių įvykių ištakas, pasitiki skaitytoju, nes daug kur leidžia jam pačiam pasidaryti išvadas (pavyzdžiui, kad iš esmės nieko nauja po saule). Naudodamasis to laiko spauda, archyviniais dokumentais ir kitais jam prieinamais šaltiniais jis pasakoja apie stebėtinai gyvą ir intensyvų kultūrinį, visuomeninį to laiko gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir dar daug kur kitur pasaulyje. Tokioje plačioje perspektyvoje jaunoji Lietuva pristatoma kaip itin gyvybinga Europos dalis, atsidūrusi tarp modernizmo iš Vakarų (kultūra) ir kanibalizmo iš Rytų (barbarybė, badaujanti šalis po bolševikų perversmo). Siekiant priartinti laike nutolusius įvykius išmoningai naudojamasi šiuolaikine kalba, vietomis primenančia socialinių tinklų fragmentiškus „postus“ apie čia ir dabar vykstančius įvykius, dažnas mėnuo pradedamas nuo mūsų laikams kažkuo artimų orų apžvalgos, istoriniai personažai ne kartą pristatomi vardais, to meto nuotraukomis, pasitaiko anekdotinių situacijų, net ir meilės romano vertų linijų: iš jų pati ryškiausia tuo metu Vokietijoje, tik skirtinguose miestuose, studijavusių Balio (Sruogos) ir Vandos (Daugirdaitės, būsimos Sruogienės) meilės istorija (kiek emocijų jų gausiose susirašinėjimo citatose!). Įsimenamai pristatomas dar ne vienas kitas susitikimas: Marcelio Prousto susitikimas su James’u Joyce’u, Alberto Einsteino – su gerbėjais Japonijoje... Pats chronologinis pasakojimas suartina iš pažiūros gana tolimus veikėjus ir įvykius, skatina ieškoti ryšio tarp jų.

Apybraiža savitai atsako į istoriko Norberto Černiausko knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ („Aukso žuvys“, 2021), kuri buvo išrinkta 2021-ųjų metų knyga toje pat – publicistikos ir dokumentikos – kategorijoje, pasiūlydama įsižiūrėti į vieną iš svarbesnių tarpukario Lietuvos pradžios laikotarpių, dar labiau išryškindama pasaulinį literatūros ir meno, mokslo, visuomeninį Lietuvos įvykių kontekstą. Linkėčiau jai pakartoti jos sėkmę.

Algio Mickūno knygą „Atsiminimų punktyrai“ (Apostrofa, 2022) pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2022“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narys literatūrologas doc. dr. Regimantas Tamošaitis.

Prisiminimų knygos autorius yra ypatinga asmenybė: vienas iškiliausių lietuvių filosofų, Ohajo universiteto profesorius, dėstęs įvairiose pasaulio šalyse ir dalijęsis žiniomis su tūkstančiais studentų. Tai optimizmu spinduliuojanti asmenybė, primenanti Vaižgantą mūsų literatūroje. Jo filosofiniai veikalai pasižymi idėjų universalumu, civilizacijų polilogu, skatina laisvą, nestandartinį, kartais provokuojantį mąstymą. Tokios charakterio ypatybės gali būti siejamos su sveika mąstytojo prigimtimi, atsinešta iš lietuviško kaimo, ir ši prigimtis A. Mickūnui leido įveikti visus gyvenimo išbandymus – nuo išeivio buitinių socialinių peripetijų, Korėjos karo patirties pakilti iki akademinio gyvenimo aukštumų. Tačiau prisiminimų knyga neturi sauso ar sunkaus akademinio balasto, ji žaižaruoja subtiliu humoru, gyvenimo džiaugsmu, joje atsispindi visas gyvybės apraiškas aprėpianti eroso filosofija. Svarbu tai, kad A. Mickūno knyga itin talpi ir panoramiška – aprėpianti plačius kultūrinius ir istorinius arealus – nuo autoriaus Pasvalio vaikystės prisiminimų su ryškiomis etnografinėmis detalėmis iki akademinio ir kultūrinio išeivijos pasaulio su visomis jo garsenybėmis. Svarbiausia idėjinė ir emocinė atrama pasakotojui yra lietuviško kaimo rojus, knygos leitmotyvas, kaip gyva atmintis lydintis jį visą gyvenimą. Tad ši herojiško asmens kelionė į pasaulį nėra vien individuali, asmeniška biografija – tai apskritai lietuvių ikikarinio ir išeivijos kultūros gyvenimo istorija. Turiningumu šią knygą būtų galima palyginti su kita fundamentalia mūsų kultūros knyga  – M. Martinaičio autobiografija „Mes gyvenome“. Stiliaus atžvilgiu prisiminimų kalba primena B. Sruogos „Dievų mišką“, tik A. Mickūno ironija yra žmogiškai šilta, teigianti pozityvias gyvenimo nuostatas.