Naujienos

Šių metų gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, jau 18 kartą buvo paskelbti Metų knygos rinkimų nugalėtojai.

Nurimus prieššventiniam ir pošventiniam šurmuliui  –  susitikimams su skaitytojais, apsilankymams mokyklose, bibliotekose, sklaidai socialiniuose tinkluose – pakalbinome vaikų ir paauglių kategorijų laimėtojus. Šios dvi kategorijos yra ypatingos, nes laimėtoju galime vadinti ne tik autorių, bet ir kartu dirbusią komandą. Todėl buvo įdomu pabendrauti ir su tais žmonėmis, kurie dažnai lieka tarsi už kadro – iliustruotojais, leidėjais.

Šį kartą siūlome skaityti interviu su rašytoju Justinu Žilinsku, kurio knyga „Bėgliai: jūrų keliais į Ameriką“ (leidykla „Aukso žuvys, bendraleidėjas Lietuvos jūrų muziejus) išrinkta Metų knyga paauglių kategorijoje. Autorius šiuose rinkimuose turėjo kiek mažiau konkurentų – tik du. Rašymas paaugliams tebėra sudėtingas ir atsakingas darbas, kurio, matyt, retas ryžtasi imtis. Pasikalbėjome su autoriumi apie tai, kaip pavyko atrasti savo skaitytoją, sukurti struktūriškai sudėtingą knygą ir dirbti su didele kūrėju komanda. Jam šie Metų knygos rinkimai nėra pirmieji.

Ne pirmą kartą dalyvaujate Metų knygos rinkimuose. Kas pasikeitė nuo tada, kai pirmą kartą į penketuką pateko Jūsų knyga? Kaip jautėtės tada ir dabar?

Tada, 2006 metais, šis faktas buvo labai svarbus. Tai buvo antroji mano knyga („Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“), tikėjau, kad darau kažką neįprasto, buvo svarbu, kad knyga pelnytų pripažinimą. Dabar esu išleidęs jau dešimt knygų, daug labiau savimi pasitikiu kaip autorius, tad trečią kartą pelnyti nominaciją buvo malonu. Turbūt būčiau nuliūdęs, jei būčiau nesulaukęs įvertinimo, bet tai nebūtų buvusi ir pasaulio pabaiga.

Ar tokie rinkimai ką nors keičia rašytojo gyvenime?

Taip, šiek tiek padidina kūrinio matomumą, jis pasiekia daugiau bibliotekų, jose vyksta daugiau renginių, tačiau neilgai. Vėliau nominacijas ir premijas galima įtraukti teikiant įvairias paraiškas kūrybiniam finansavimui kaip tam tikrą kūrybos įvertinimą. Na, ir šiaip – tai pripažinimas, dauguma mūsų jo siekia.

Ar įsivaizduotumėte ateityje savo knygą kitoje akcijos „Metų knygos rinkimai“ kategorijoje? Kokioje?

Taip, pasvajoju apie Metų knygą suaugusiesiems. Kita vertus, atsižvelgus į šiemetės komisijos griežtumą pagal principą „literatūra vardan literatūros“ – tikimybės labai menkos.

Iš kur tokia tiksli Jūsų knygos istorinė medžiaga? Kaip kilo mintis parašyti „Bėglius...“?

Mintis sukurti grožinį kūrinį apie pirmąją didžiąją emigracijos bangą kilo ne man, o Lietuvos jūrų muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui. Jis šią idėją įsiūlė muziejui, o muziejus kaip partnerį pasirinko mano leidėjus – leidyklą „Aukso žuvys“. Būtent Daumantas sukaupė ir susistemino tą istorinę medžiagą, pagal kurią rašiau: dokumentus, atsiminimus, laikraščių iškarpas, nuotraukas, brėžinius, žemėlapius ir visa kita. „Bėgliai“ – ne šiaip knyga, tai iš tiesų tam tikras projektas, prie jo turinio dirbo aibė žmonių: iliustruotoja Ūla Šveikauskaitė, grafinio scenarijaus kūrėjas Antanas Titas Vilkaitis, dizaineris Zigmas Butautis.

Nemažai šeimų Lietuvoje turi emigravusių giminių. Ar Jūsų šeimoje buvo tokių emigrantų? Jei taip, ar jų istorija padėjo rašant knygą?

Taip, mano seneliai iš tėčio pusės – reemigrantai iš Argentinos. Tad pasakojimų apie emigraciją ir apie kelionę girdėjau nuo vaikystės. Kai ką atspindėjau ir knygoje, pavyzdžiui, kad tie, kurie mokėdavo kokių nors kalbų, keliaudavo lengviau, juos sunkiau buvo apgauti. Žmogaus už borto gelbėjimo epizodas – taip pat iš tų pasakojimų.

Ar galima tikėtis dar vieno iliustruoto ar grafinio romano?

Kol kas tokių planų neturiu, bet ir „Bėgliai“ atbėgo netikėtai, tad nesakysiu ne, nors turbūt esu labiau senamadiškas teksto žmogus.

Ar patekus į akcijos penketuką atsirado daugiau papildomos veiklos? Jei taip, tai kokios?

Taip, tenka daugiau pasakoti apie knygą žiniasklaidai, sulaukti daugiau kvietimų į mokyklas, susitikimus, pristatymus. Bet nesiskundžiu.

Leidyklos „Aukso žuvys“, jau seniai bendradarbiaujančios su Justinu, atstovai plačiau papasakojo apie knygos atsiradimo aplinkybes.

Kam kilo mintis sukurti būtent tokią knygą, kokia yra Justino Žilinsko „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“. Ar ilgai užtruko visas kūrybinis procesas?

Knygos idėja gimė Lietuvos jūrų muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui, kai, rengdamas videoparodą apie okeaninius lainerius, kuriais šimtai tūkstančių lietuvių emigravo į JAV, jis suprato, kad lietuvių kalba nėra knygos, detaliai pasakojančios apie tą kelią, kurį tekdavo įveikti kiekvienam lietuvių emigrantui. Kadangi leidžiant specializuotą literatūrą skaitytojų ratas įprastai būna gana siauras, muziejus norėjo ne visai tradicinio knygos formato, galinčio pritraukti kuo daugiau skaitytojų. Leidyklai idėja sukurti tikrais istoriniais įvykiais pagrįstą netradicinę grožinę knygą apie pirmuosius lietuvių emigrantus į Ameriką patiko, tad ėmėme burti komandą.

Nuo idėjos iki knygos išleidimo praėjo daugiau nei dveji metai. 

Kaip sekėsi dirbti su tokia didele komanda? Kūrybinėje komandoje buvo grafinio scenarijaus dizaineris. Ką jis darė?

Skirtingais etapais į knygos kūrybinę komandą susibūrė visas profesionalų būrys: rašytojas Justinas Žilinskas, dailininkė Ūla Šveikauskaitė, grafinio scenarijaus autorius Titas Antanas Vilkaitis ir dizaineris Zigmas Butautis. Pradžioje buvo sunku įsivaizduoti, kad reikės tiek žmonių šiai knygai sukurti.

Scenarijaus autoriaus prireikė sugalvojus kurti savotišką hibridą tarp romano ir komikso, taigi reikėjo atrinkti, kurios pasakojimo dalys geriau „skamba“ vienoje ar kitoje medijoje. Kadangi dailininkė anksčiau nebuvo dirbusi su komiksais, atsirado grafinio scenarijaus autorius Titas Antanas Vilkaitis, jo kadruotės leido sklandžiai pereiti nuo piešinio prie komikso. Titas taip pasakoja apie savo darbą: „Pirmiausia skaitydamas pasižymėjau vietas, kurios atrodė tinkamiausios iliustruoti. Pavyzdžiui – vyksta veiksmo scena arba veikėjai atsiranda naujoje vietoje, kurią galima gražiai ir įtikinamai atvaizduoti pagal istorinius šaltinius. Tada pereidavau prie kadruočių eskizavimo. Dažnai galvoje atsiranda labai įspūdingas vaizdas, bet niekaip neišeina tai perteikti piešinyje, todėl svarbu ne tik pasižymėti idėjas, bet ir pasitikrinti bent eskizu. Tuos eskizus derinant su tekstu, atsirasdavo papildomų komikso dalių ar iliustracijų, skirtų sklandžiai pervesti skaitytoją iš vienos medijos į kitą. Taip sudėliojęs po kelis skyrius, išsiųsdavau eskizą Ūlai.“

Ar galutinis knygos variantas atitiko pirminį įsivaizdavimą?

Pirminis knygos įsivaizdavimas – tradicinis grafinis romanas – nebuvo įgyvendintas dėl keleto priežasčių: pirma, parašius tekstą pasirodė, kad viso jo pakeisti grafiniais vaizdais neįmanoma, norėjosi palikti tekstinius intarpus. O antra priežastis – visą J. Žilinsko parašytą tekstą pavertus grafiniu romanu, knyga išeitų labai stora, o jai sukurti prireiktų penkmečio! Tuomet buvo pasirinktas iliustruoto romano žanras. Jis visiškai pasiteisino ir patiko leidyklos komandai. Vėliau paaiškėjo, kad ir knygos skaitytojams patiko „nardyti“ tarp medijų – romane yra ne tik atskirų iliustracijų, bet ir trumpų komiksų. Iliustracijos, veikdamos kartu su tekstu, akimirksniu nukelia į aprašomą laikotarpį ir kuria jo atmosferą, net kelia įtampą. Taigi galutinis knygos grafinis pavidalas išties daro įspūdį – tai įvertino ir knygos meno profesionalai, ir skaitytojai.

Parengė Asta Plechavičiūtė