Naujienos

2023 m. gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, jau 18 kartą buvo paskelbti Metų knygos rinkimų nugalėtojai.

Nurimus prieššventiniam ir pošventiniam šurmuliui – susitikimams su skaitytojais, apsilankymams mokyklose, bibliotekose, sklaidai socialiniuose tinkluose – pakalbinome vaikų ir paauglių kategorijų laimėtojus. Šios dvi kategorijos yra ypatingos, nes laimėtoju galime vadinti ne tik autorių, bet ir kartu dirbusią komandą. Todėl buvo įdomu pabendrauti ir su tais žmonėmis, kurie dažnai lieka tarsi už kadro – iliustruotojais, leidėjais.

Šį kartą siūlome interviu su Ilona Ežerinyte ir jos kūrybine komanda. Rašytoja šiame renginyje nėra naujokė. Tačiau šie Metų knygos rinkimai I. Ežerinytei buvo ypatingi. Jos knyga „Tetulė Liu“ (leidykla „Žalias kalnas“) buvo nominuota vaikų kategorijoje, o knyga „Dabar Marselis“ (leidykla „Dominicus Lituanus“) – paauglių. Nors „Dabar Marselis“ sulaukė daug dėmesio, palankių vertinimų, tačiau nusileido Justino Žilinsko „Bėgliams“. Šį kartą pasikalbėjome apie knygos laimėtojos „Tetulė Liu“ atsiradimo užkulisius, Metų knygos rinkimų akciją ir tolesnius veiklos planus.

Ne pirmą kartą dalyvaujate akcijoje „Metų knygos rinkimai“. Kas pasikeitė nuo tada, kai pirmą kartą į penketuką pateko Jūsų knyga? Kaip jautėtės tada ir dabar?

Taip, ne pirmą. Metų knygos rinkimuose nuo 2016 metų, kai išleidau pirmąją knygą, dalyvavo šešios iš septynių mano knygų, trys iš jų tapo Metų knygomis, taigi turiu patirties, žinau, koks jausmas būti nominuotai, nenominuotai, laimėjusiai ir nelaimėjusiai. Galiu pasakyti tik tiek, kad jaudulys ir įtampa buvo nė kiek ne mažesni nei dalyvaujant rinkimuose pirmą kartą. Tačiau atsirado ir išminties nesuteikti pernelyg daug reikšmės jokiems rinkimams, žaidimams, laimėjimams ar nelaimėjimams.

Ar tokie rinkimai ką nors keičia rašytojo gyvenime?

Rašytojais tampa įvairūs žmonės dėl įvairių priežasčių, tad kiekvienas jų į šitą klausimą atsakytų savaip. Galbūt rašytojas gali išnaudoti šiokį tokį rinkimų suteiktą žinomumą savireklamai ar veiklos sklaidai, gal patekimas į rinkimus sustiprina savivertę, padeda kažkam (ar sau) ką nors įrodyti, gal „išsimušti“ didesnius honorarus, palankesnes leidybos sutartis, gal skatina kurti toliau, daugiau ir geriau, o gal kaip tik „uždaro“ kūrybą – imama baimintis, kad kita knyga gali nebebūti tokia sėkminga. Bet verta nepamiršti, kad čia Metų knygos rinkimai ir kitąmet bus kiti autoriai ir kitos knygos, kita komisija su savo vertinimo kriterijais, kitokiais teoriniais objektyvumais ir žmogiškais subjektyvumais. Jei klausiate manęs, tai taip, mano gyvenimą veikia MKR, bet ar keičia? Ne. O kūrinių gyvenimus keičia. Nominacija rinkimuose yra tam tikras knygos kokybės ženklas, profesionalų rekomendacija. Tik jos veikimo laukas ganėtinai siauras – mokyklos, bibliotekos, skaitytojų klubai, o daugeliui knygynų visiškai nerūpi MKR nominuotos ir apdovanotos knygos. Dažnai pokalbis knygyne būna toks: „Kokios, kokios ieškot? Kas autorius? Ne, negirdėjau. Tuoj pažiūrėsiu kompiuteryje. Ne, šitos neturim, neužsakėm.“

Ar įsivaizduotumėte ateityje savo knygą kitoje akcijos „Metų knygos rinkimai“ kategorijoje? Kokioje?

Knygų mugėje turėdama laisvą valandą nuėjau į tokį renginį, kur dalyvavo autoriai (tiksliau autorės), kurių knygos niekada nepatenka į MKR. Salė plyšo per siūles – tiek gausu buvo skaitytojų. Jie ūžė, plojo, nešė dovanas savo mylimoms rašytojoms, gyrė jas, dėkojo. Jaučiausi pakliuvusi į kažkokį alternatyvų literatūros pasaulį. Jis gyvas, nors jame neveikia jokie MKR, nėra ekspertų, balsavimų, o knygos vertės kriterijus tik vienas – arba skaito, arba ne. Jei parašysiu dar kokią knygą, norėčiau, kad ji patektų būtent į šią skaitomų kategoriją, o ar MKR, ar ne, nesvarbu.

Kaip radote knygos dailininkę? Kodėl pasirinkote Mariją Rubavičiūtę?

Dėl visko kalti mechaniniai laikrodžiai. Nuo vaikystės jais žaviuosi. Knygoje „Tetulė Liu“ yra laikrodininkas, jo dirbtuvė, todėl norėjau, kad ir iliustracijose girdėtųsi tiksėjimas. Marijos Rubavičiūtės trimačiai darbai su laikrodžių detalėmis jau anksčiau buvo patekę į mano akiratį. Ieškodama dailininko juos prisiminiau, išsigūglinau ir pačią autorę. Su leidėjomis pasitarusios pasiūlėme Marijai bendradarbiauti.

Kodėl rinkotės ne kokį žinomą iliustruotoją, kurio braižas iškart būtų atpažįstamas ir užtikrintų knygos sėkmę, o iki tol knygų neiliustravusią profesionalią scenografę?

Dėl įvairovės. Norėjosi, kad mūsų knyga būtų kitokia. Marijos sukurtame tetulės Liu pasaulyje svarbūs ir veikėjų veidai, ir daiktai. Subtilios spalvos. Koliažai, piešiniai. Kiekviena iliustracija – lyg atskira istorijos scena. Džiaugiuosi atradusi Mariją – kaip menininkę ir kaip žmogų.

Ar patekus į akcijos penketuką atsidaro daugiau papildomos veiklos? Jei taip, kokios?

Ypatingų pokyčių nepajaučiau. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar mane dažniausiai kviečiasi paauglių klasės kūrybinio rašymo edukacijoms. „Tetulę Liu“ pristačiau tik kelis kartus – tai mieli susitikimai su pradinukais. Bet Metų knygos kelias dar tik prasideda, tikiuosi, jis bus įdomus.

Kartu su Ilonos Ežerinytės tekstu apie tetulę Liu į vaikų knygos pasaulį kaip ryškus meteoras įsiveržė ir dailininkė Marija Rubavičiūtė. Jos darbų paroda „Kažkur tarp čia ir ten“ šį pavasarį buvo surengta Trakų Vokės dvaro sodyboje Vilniuje, čia buvo eksponuoti ir „Tetulės Liu“ iliustracijų originalai. Jai, kitaip nei Ilonai, šie Metų knygos rinkimai buvo pirmieji.

Ar Ilonos Ežerinytės „Tetulė Liu“ yra Jūsų pirma iliustruota knyga?

Taip, tai mano debiutas šioje srityje, pirmoji iliustruota knyga.

Ką veikėte prieš tai?

Dirbau prie įvairių teatro, televizijos projektų kaip scenografė, kostiumų dailininkė, stilistė. Be to, kūriau vizualiuosius menus – asambliažus, instaliacijas, dalyvavau įvairiose parodose.

Ar lengva (o gal atvirkščiai – sunku) buvo vaizdais sukurti aprašytąją tetulę Liu?

Gavus pasiūlymą iliustruoti ir perskaičius rankraštį, labai patraukė ši nuostabi išskirtinė istorija ir jos atmosfera. Viskas pasirodė artima mano, kaip dailininkės, pasaulėjautai, todėl priėmiau iššūkį išmėginti šią man naują knygos meno sritį. O pats procesas pasirodė išties ilgas, tikrai nelengvas, bet labai įdomus.

Ar sutapo Jūsų vizijos, įsivaizdavimas?

Kūrybiniame kelyje buvo nemažai ieškojimo etapų, ypač pradžioje, dirbant prie veikėjų charakterių. Daugiausia klausimų ir derinimų su rašytoja Ilona bei leidykla „Žalias kalnas“ kėlė pačios tetulės personažas. Kaip gi ji, toji Liucija, turėtų atrodyti? Mat tetulė Liu turėjo būti graži ne išore, o vidumi. Užduotis buvo nelengva – kaip visa tai atspindėti? Tačiau po ilgų bandymų vis dėlto pavyko išgryninti ir tinkamai perteikti tetulės charakterį. O kalbant apie pasirinktą estetiką ir stilistiką – vizija sutapo išsyk. Turėjau pakankamai kūrybinės laisvės interpretuoti ir kurti, pasitelkti savas išraiškos priemones. Pasitikėjimas, siekiant norimo rezultato, man, kaip dailininkei, buvo be galo svarbus.

Tokios ypatingos knygos leidyba visuomet yra šiek tiek rizikinga. Tačiau teko girdėti, kad „Tetulės Liu“ tiražas jau beveik išparduotas. Tai džiugi naujiena nedidelei „Žalio kalno“ leidyklai. Su jos vadove ir pagrindine idėjų generatore Daiva Čepauskaite pasikalbėjome apie knygos leidybos užkulisius ir rizikas.

Kam ir kaip kilo mintis išleisti Ilonos Ežerinytės knygą „Tetulė Liu“?

Šią Ilonos Ežerinytės pasaką-novelę sugalvojom leisti mes – aš ir mano kolegė Audronė Meškauskaitė, t. y. leidykla „Žalias kalnas“. Suradom šį kūrinį visiškai atsitiktinai. Audronė dar dirba Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o ten vyko kūrybinis pasakos konkursas ir jame dalyvavo ši Ilonos pasakaitė. Audronė atsiuntė man ją perskaityti. Daug nedvejojusios nusprendėm, kad tai puiki istorija ir mes norime ją išleisti.

Kaip susikirto Jūsų ir Ilonos keliai?

Taip paprastai ir susitiko – nutarę leisti tokią knygą, susiradom Iloną per feisbuką, išdėstėm savo pasiūlymą ir ji mielai sutiko. Tada ėmėme ieškoti dailininko. Ilona pati pasiūlė Mariją Rubavičiūtę, kurios koliažus-asambliažus buvo mačiusi, ir nutarėm, kad verta pabandyti. Visada įdomiau atrasti kažką nauja, nei eiti jau pramintu keliu.

Ką galvojate apie knygos adresatą, kokio amžiaus skaitytojui leidykla priskirtų šią knygą?

Manome, kad knyga skirta labiau pradinukams, tačiau ją skaityti tikrai gali ir vyresni, net ir suaugusieji. Kaip ir dauguma geros literatūros, ji daugiasluoksnė ir gali jaudinti skirtingą patirtį turintį skaitytoją. Ji nėra tipinė pasaka vaikams, kur dažniausiai veikia gyvūnai ar vaikai. Jos herojė – pagyvenusi moterėlė, tačiau mūsų tai nė kiek neišgąsdino. Priešingai, tik dar labiau sudomino. Vaikai gyvena tame pačiame pasaulyje, kur ir mes visi, jame yra įvairiausių skirtingo amžiaus žmonių, nežinau, kodėl reikėtų kuriuos nors eliminuoti, o istorijas vaikams patikėti pasakoti tik mieliems gyvūnėliams. Juolab, kad tai išmintinga istorija apie meilę, rūpestį. Manome, kad vaikais reikia pasitikėti, jiems tiesiog būtina pasakoti geras istorijas.

Ar kaip nors pasikeičia nedidelės leidyklos gyvenimas, veikla, kai jos išleista knyga nominuojama ir vėliau laimi Metų knygos rinkimus?

Taip, kurį laiką šiek tiek pasikeičia. Tokie laimėjimai tikrai suteikia daug džiaugsmo ir leidėjams, ir autoriams. Leidyklai tai tarsi patvirtinimas, kad neapsirikome, pasirinkę šį kūrinį. Smagu, kad tai, kas patinka mums, patiko ir skaitytojams, kad prisidėjome prie kokybiško produkto sukūrimo. Nominuota ir laimėjusi knyga sulaukia daugiau dėmesio, ją tiesiog geriau perka. O leidyklai tai tikrai svarbu, nes kuo daugiau knygų parduodame, tuo daugiau naujų knygų galime išleisti.

Parengė Asta Plechavičiūtė