Naujienos

Julius Keleras pripažįsta, kad jo naujausias eilėraščių rinkinys „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ yra kitokia knyga nei ankstesnės. Anot poeto, tai asmeniška istorija, panaši į mikroromaną.

Ne vienus metus brandintoje knygoje jis siekė ypatingo poetinių refleksijų sutelktumo, vengdamas šiame socialinių tinklų apraizgytame pasaulyje madingo atviro dienoraštiškumo ar sąmojingos, žodingos žaismės, todėl mąsliai ir neskubiai papasakota asmeniška istorija įgauna universalesnių bruožų ir palieka stiprų tiesos sakymo įspūdį. Ilgą laiką JAV gyvenusio poeto knyga nesiekia apžavėti turistine svetimų kraštų egzotika, tokia įprasta šiandienėje literatūroje. Joje pilna Šventosios tėkmės, poeto vaikystės patirčių ir švytinčio laumžirgio gyvybės. 

Jūsų dėmesiui siūlome interviu su rašytoju Juliumi Keleru. Parengė dr. Dainius Vaitiekūnas, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovas.

– Sveikinimai sulaukus kolegų, ekspertų ir kitų poezijos bičiulių itin palankaus poezijos knygos „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ vertinimo! Ji pelnė Metų poezijos knygos vardą ir „Poezijos pavasario“ Maironio premiją. Atrodo, šį sykį karališkas paštas pasiekė savo adresatą, nors kone viskas rodė, kad ši knyga liks nepastebėta: nebuvo plačios viešinimo kampanijos, ji buvo išleista nedidelėje jūsų paties leidykloje, jos apipavidalinimas pabrėžtinai ramus, pavadinime regioninė nuoroda... Tai didelė (netikėta?) sėkmė ir pačiai leidyklai. Ar galėtumėte trumpai pareklamuoti šią estetine nuovoka pasižymėjusią leidyklą? Kuo ji ypatinga?

– Gerbiamasis Dainiau, dėkoju už sveikinimus. Apie knygos pastebėjimą ar nepastebėjimą ją rengiant nebuvo galvota – tiesiog susikaupė toks tęstinis poetinių tekstų rinkinys, gal net kiek panašus į mikroromaną, o rašytojui, norinčiam eiti pirmyn (taip, rankraščiai nedega, bet kartais jie dūla), labai norėjosi, kad knyga kuo greičiau išvystų pasaulį. Tą paskatą dar labiau sustiprino Lietuvos kultūros tarybos sprendimas neparemti rankraščio, taip neleidžiant jam virsti (valstybės paremta) knyga.

Nenoriu čia virkauti, žinau, kad viskas priklauso nuo daugybės objektyvių ir subjektyvių faktorių (o jie neretai yra svarbiausi), juolab turint liūdną kitos mano ir dailininkės Vandos Padimanskaitės knygos „66 istorijos tęsiasi“ likimą – garsi Lenkijos leidykla „Convivo“ su džiaugsmu ją išleido, o Lietuvoje septynerius metus ji buvo atstumtoji. Laukti daugiau nebesinorėjo. Kaip tik todėl ir nutarėm įsteigti mažytę leidyklą, beje, nieko bendra neturinčią su pelnu.

– Knygos pavadinimas šiek tiek klaidinantis: ne Ukmergė knygoje yra pati svarbiausia. Esama daug universalių temų, veriasi stebėtinai įvairus poetinis pasaulis. O kuo ši knyga jums pačiam atrodo kitokia, palyginti su ankstesnėmis jūsų knygomis? Ar galima pastebėti jūsų poezijos posūkį į tariamą paprastumą? Beje, knygoje esama tokių eilučių: „Dieve, kokie paprasti / tie mano eilėraščiai <...>“.

– Esu daug (ir neretai daugsyk tuos pačius kūrinius) skaitantis žmogus, galbūt todėl ir radosi tos universalios temos. Žinoma, pirmiausia tai asmeniška knyga, asmeniška istorija, praeities debesio šmėkštelėjimas atmintyje. Siekiau, kad knygoje nebūtų atviro dienoraštiškumo, verksmingos apgailos, nepadoriai ilgų tekstų, o tie keli ilgesnieji buvo tikrinami, kaip ir kiti, ne vienus metus. Man ši knyga išties atrodo kitokia, lyginant su ankstesnėmis. Galbūt ne vien posūkiu į „tariamą paprastumą“, bet ir savo kondensacija, apimtimi, galop ne sykį permąstytomis, tegul ir menine forma išreikštomis, refleksijomis.

– Išskirtinės poetinės klausos kritikas Rimvydas Šilbajoris yra grožėjęsis jūsų poetinėmis vizijomis, originaliomis metaforomis. Kiek jums, kaip poetui, svarbus netikėtas pamatymas, grožio regėjimas, praregėjimas?

– Tai nutinka nedažnai – švysteli metafora, eilutė, netikėtas įtaigus palyginimas. Dažniausiai tai įvyksta tada, kai nelauki, nesitiki, kai prisimeni arba sąmonėje susilieja vaizdai ar patirtys ir visa tai keistai susilydo į įspūdingą amalgamą.

– Pakalbėkime apie patį knygos vaizdą. Kaip joje derinote tekstus ir iliustracijas, kaip parinkote jai nuotraukų? Ko siekėte būtent taip (tariamai paprastai) apipavidalindamas knygą? Kaip tai galėjo prisidėti prie nuoširdaus pašnekesio su skaitytoju įspūdžio – tarsi su juo lėtai vartant senų fotografijų albumą, vis įsižiūrint į atskiras detales nuotraukose?

– Fotografijų atranką, kaip ir ankstesnėje knygoje „Nepaliekantis miestas“, patikėjau subtiliai dailininkei Vandai Padimanskaitei. Būdama nuostabi tapytoja ir iliustratorė, ji puikiai pajuto rankraštyje įkalintą intymumą, tad suderinti tekstą ir vaizdą nebuvo sunku. Ji ir pasiūlė naudoti senų fotografijų detales, nes poezijos knygos su „pilnomis“ fotografijomis jau tampa įkyriai banalios – neretai skaitant tokias atrodo, kad pats tekstas autoriui yra silpnas ir čia būtini vaizdo ramentai. Pokalbis su skaitytoju – norim mes to ar ne – vyksta kiekvienoje knygoje. „Virtuvėlėje“ kaip kokį sekretą užkasiau norą, kad ją perskaitytų mirę mano seneliai, tetelės, kad suprastų, kaip man tai buvo svarbu ir kad tik dabar tai pajutau. Kas žino, gal taip įvyko.

– Esate fotografuojantis poetas. Nuotraukos įspūdžiai netgi gali tapti jūsų eilėraščio dalimi. O kaip jums fotografavimas siejasi su eilėraščio rašymu? Ar tai iš viso lygintini dalykai?

– Manau, jau esu rašęs, kad sėkmės atveju greičiausiai jie vienas kitą papildo. Kitų autorių fotografijos gali tapti įkvėpimo dalimi (tarkim, pasufleruoti motyvą), bet tai atsitinka retai ir dažniausiai būna nesėkminga. Esu bandęs parašyti mane žavėjusiai amerikiečių fotografei Francesci Woodman, fotografavusiai savo aktus ir anksti užbaigusiai gyvenimą. Deja, mane ištiko nesėkmė.

– Poetas Tomas Venclova yra užsiminęs apie literatūrinę kūrybą kaip apie varžybas, kuriose dera rungtis tik su pačiais geriausiais. Kas jums yra tie poetai, su kuriais mielai pasirungtumėte? Ar savo komandoje rastumėte vietos savo kartos poetams, kažkada Aido Marčėno skambiai pavadintiems „poezijos seržantais“? Ar tai būtų veikiau individualios varžybos su pačiu savimi?

– Manau, kad esu ribotas narcizas, tad su niekuo rungtis nenorėčiau.