Naujienos

Šių metų Jotvingių premijos laureato poeto AIDO MARČĖNO Poetinio Druskininkų rudens metu keletą žodžių „Literatūrai ir menui“ paprašė tarti ANTANAS ŠIMKUS.

Kaip jaučiatės, gavęs PDR Jotvingių apdovanojimą?

Sunku pasakyti. Turbūt taip pat, kaip ir prieš jį gaudamas. Vakar per įteikimą sakiau, kad neturi susireikšminti nei ją gaunantieji, nei ją teikiantieji. Tiesiog yra taip, kaip yra. Yra premija ir koks dvidešimt žmonių Lietuvoje jos vertų ir dar negavusių poetų, ar ne?

Panašu, kad taip...

Taigi turbūt esu vienas iš tų dvidešimties, ir taip nutiko, kad šį kartą apdovanojimą gavau aš, o negavo, pavyzdžiui, Gintaras Grajauskas ar Rimvydas Stankevičius. Gal mano įdirbis didesnis, gal nugyventas amžius šįsyk lėmė, kad tapau Jotvingiu.

Nors, pavyzdžiui, Rimvydo Stankevičiaus knyga „Laužiu antspaudą“ – labai įspūdinga, ji ženklina stipraus poeto gimimą. Nuostabu regėti tokį dalyką. Sigitui Parulskiui kadaise pasisekė Jotvingių apdovanojimą gauti laiku – kai parašė „Mirusiųjų...“ Ta knyga taip pat buvo stipraus poeto ženklas.

Vis dėlto keista, kad toks poetas kaip Rimvydas Stankevičius, man rodos, nėra gavęs absoliučiai nė vienos literatūrinės premijos. Tai, manyčiau, šioks toks vertintojų apsileidimas.

Tęsiant apdovanojimų temą – man būtų labai patikę gauti Jaunojo jotvingio premiją (juokiasi). O dabar, kai gavau senojo Jotvingio premiją, tai jaunojo Jotvingio, matyt, jau ir nebegausiu. Gaila, nedaug Lietuvoje tų premijų.

Dabar mano tikslas toks: gauti Petro Cvirkos apdovanojimą, kurį neseniai gavo Alvydas Šlepikas, nes labai gražią juostą jam įteikė (Veliuonoje kas treji metai įteikiama P. Cvirkos literatūros premija už geriausią per paskutiniuosius trejus metus išleistą novelių knygą kaimo tematika. Š. m. spalio 3 d. ji įteikta Alvydui Šlepikui, kuris iš Veliuonos su visais apdovanojimais atvyko tiesiai į PDR festivalį – aut. past.). Tą juostą galima kaip šaliką nešioti. Ten įrašyta ir „Petras Cvirka“, ir „Alvydas Šlepikas“. Žodžiu, dabar mano tikslas – būtent šita premija... (Juokiasi.)

Tad reikia manyti, kad po poezijos rinkinių „Eilinė“, „Šokiai“, literatūros kritikos knygos „Būtieji kartiniai“ pasuksite kaimo prozos kryptimi?

Be abejonės, be abejonės. Darysiu viską, kad tą premiją gaučiau. Ten tokį šaliką gražų duoda. Tiesa, sakė, kad reikia vietos mero pusvalandinę kalbą išklausyti, kai tą premiją teikia, bet ko nepadarysi dėl tokio šaliko, dėl tokios juostos.

Kitas Poetinis Druskininkų ruduo – jubiliejinis – XX. Ne sykį ir ne du esate lankęsis šiame festivalyje – kas čia gerai, ko čia trūksta?

Man šiame poetų suvažiavime yra gerai taip, kaip yra. Didelė poetų koncentracija vienoje vietoje yra gana keistas, pavojingas ir įdomus dalykas. Tarsi kiekvieną sykį lieka viskas taip pat, bet kažkas ir kinta. Ir nieko nepadarysi.

Iš šalies pasiklausau jaunesnių žmonių – jiems lyg teberūpi tie dalykai, kurie mums rūpėjo. Senovėje irgi būdavo ir tas, ir kitas, ir trečias – bet vis tiek būta intelektinio prado, o dabar intelektiniai nuotykiai lyg ir priblėsę. Būtų smagu, kad juokai prie butelio, merginos būtų tiktai fonas, kad liktų dėmesio ir rimtesniems dalykams.

Iš ankstesnių festivalių atsimenu, kad likdavo laiko ir dvasinei bendrystei, ir visokiems nuotykiams. Tarkim, geriame su Herkum Kunčium degtinę ant beržo... Bet vis dėlto ne degtinė čionai svarbiausia, daug svarbiau beržas ir Kunčius – tada ir degtinė netrukdo. O dabar lyg ir viskas šiek tiek kitaip. Bet gal tik man taip atrodo.

Tai panašu į kokios nors antologijos sudėliojimą. Nesudėliosi geros antologijos, jeigu nebus gerų eilėraščių. Pavyzdžiui, apie Vilnių parašyta gerų eilėraščių, tad išėjo ir knyga „Iš Vilniaus į Vilnių“ nebloga.

Panašiai ir šiame festivalyje – kokie žmonės suvažiuoja, kokį vidinį pasaulį atsiveža, kiek ir kaip linkę čia atsiverti, ir nulemia renginio kokybę.

Dėkoju už atsakymus.