Naujienos

2008 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą „Pirmosios knygos“ prozos konkursą laimėjo ASTOS PLECHAVIČIŪTĖS rankraštis. Apie neseniai išėjusią knygą „Nelyginiai metai“ ir kitus dalykus Astą kalbina DALIA RAUKTYTĖ.

Kada pradėjote rašyti? Kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias? Pradėjote nuo poezijos, tačiau išleidote prozos knygą. Kaip tai atsitiko ir kodėl?

Jau mokyklos laikais mėgdavau rašyti. Tačiau tai buvo tik vaikiški bandymai. 1995–1996 m. pradėjau kurti eiles. Su poezija dalyvavau V. Kavolio konkurse ir buvau įvertinta antrąja vieta. Skaitydavau universitete rengiamuose filologų konkursuose, ten šį bei tą laimėdavau. Galbūt tada pajutau, kad poezija ne man. O gal pasikeitė vidinis kalbėjimas, mąstymo būdas, supratau, jog proza mane labiau žavi dėl savo formos.

Ką Jums reiškia debiutuoti? Kiek laiko rengėte knygą? Kodėl delsėte? Ko laukėte?

Į knygą patekę kūriniai kaupėsi keletą metų. Jaunam autoriui labai sunku pačiam siūlyti savo kūrinius leidykloms, šnekėti ar aiškinti, kas toks esi ir panašiai. Man pasirodė, jog lengviausia debiutuoti laimėjus LRS leidyklos skelbiamą „Pirmosios knygos“ konkursą. Jei jo nebūtų pavykę laimėti, nemanau, kad būčiau pati turėjusi lėšų išleisti savo knygą. Kiekvienais metais vis pavėluodavau atiduoti rankraštį. Kadangi rašydavau ciklais, man vis ko nors kūriniuose trūkdavo, atrodydavo, kad jie neturi pabaigos. Šiemet išvydusi, kad konkurso data pratęsta, supratau, galbūt šį kartą ir spėsiu. O paskui viskas įvyko labai greitai... Vos spėjau atiduoti kūrinius, jau žiūriu – ir knyga sumaketuota. Viskas atrodė kaip žaidimas, nors vis dėlto širdyje jaučiau nerimą lyg dėl kokio vaiko.

Pirma knyga, pirmas viešas savęs, kaip rašytojos, pristatymas, pirmas Jūsų prozos įvertinimas. Kas padėjo, kas patarė, konsultavo? Ar pati žinojote, kokius kūrinius reikia išimti, kokius palikti? Ar turėjote viziją, kaip turi atrodyti knyga?

Sunku buvo struktūruoti knygą, bet man patarė keletas žmonių, redaktorė irgi šiek tiek pakoregavo tekstus. Konkurso rezultatus sužinojau birželio mėnesį, ir man dar buvo duota laiko knygoje ką nors pakeisti. Turėjau du ar tris mėnesius, bet nebekilo rankos nieko keisti. Kai pradėjau skaityti korektūrą, atrodė, jog reikia ir tą, ir aną išimti. Baigiant maketuoti knygą, aptikau vieną pasimetusį kūrinį, kurį staigiai baigiau ir įdėjau į knygą.

Rašytojų sąjungos internetiniame puslapyje buvo nurodytas Jūsų (dar tada būsimos) knygos pavadinimas „Spąstai“. Kodėl knyga pasirodė pavadinimu „Nelyginiai metai“?

Pavadinimą paskubom sugalvojau paskutinę naktį, bet jis buvo labiau darbinis. Konkursą laimėjau su pavadinimu „Spąstai“, bet žmonės, perskaitę knygą, patarė rasti pavadinimą, kuris labiau derėtų prie turinio. Knygynuose pardavinėjamas vienos užsienio autorės detektyvas tokiu pat pavadinimu. Nenorėjau, kad mano knyga būtų tapatinama su popsinio stiliaus kūriniu. Vienas knygos kūrinys buvo pavadintas „Kas antri metai“, tai tiko, bet neskambėjo. Bandžiau ieškoti sinonimų ir prieš pat viršelio maketavimą sugalvojau pavadinimą „Nelyginiai metai“.

Knygos viršelyje pavaizduotas ant palangės tupintis ir trupinius lesantis balandis. Iš kur tokia nuotrauka, naudojote kompiuterines programas? Kaip sukurtas šis viršelis? Kas jo autorius?

Man buvo įdomu, kaip mano tekstus įsivaizduoja žmogus, koks meninis vaizdinys iškyla juos skaitant. Dailininkas Romas Orantas, apipavidalinantis Rašytojų sąjungos leidyklos knygas, pateikė tris knygos viršelio idėjas. Jos visos buvo įdomios, bet vis dėlto nusprendžiau viršeliui panaudoti savo pačios darytą nuotrauką, nes pajutau, kad ji tinkama šiai knygai. Tai nėra montažas.

Knygynuose lentynos lūžta nuo įvairiausių knygų. Ko Jūs tikitės iš skaitytojo? Ar tikitės, kad jis išgyvens ir atras tą patį, ką ir Jūs jautėte rašydama?

Man ne vieną kartą yra buvę, jog pradėjus skaityti kokią nors knygą sudomina sakinys, ir tai mane traukia gilyn. Jei skaitytoją panašiai įtrauktų mano knyga, labai džiaugčiausi. Knygos skaitymas yra tarsi žiūrėjimas į nuotrauką – vienas žmogus žiūrėdamas gal pamatys kokią nors kompoziciją, kitas – tik šiaip suvoks, gražu ar ne. Manau, kad kiekvienas atras ką nors sau. Skaitytojui neturėtų rūpėti, kaip tekstas atsirado. Jis turi mėgautis, jį turi paveikti tekstas. Visiškai nesvarbu, ilgai ar trumpai buvo rašoma.

Vienoje Jūsų knygos recenzijoje teko skaityti, jog į viską žvelgiate tarsi pro fotoaparato objektyvą. Ar tai tiesa? Kaip fotografija susijusi su Jūsų tekstais?

Aš nesu profesionali fotografė ir nesistengiu tokia būti. Man patinka fotografuoti pasikliaujant tik savo intuicija, bet to dažniausiai neužtenka. Kadaise man tėvai leido nestoti į Dailės mokyklą, nors gal ir būčiau ten galėjusi mokytis. Dabar vis svarstau, koks būtų mano gyvenimas, jei būčiau ją baigusi. Kartais mėgstu piešti, bet puikiai suvokiu, jog tam neturiu pagrindų. Norėčiau patirti tą jausmą – sėdėti ir leisti rankai piešti, turėti užtektinai fantazijos. Bet žodžiais perteikti norimą vaizdinį man labiau patinka. Tikriausiai todėl ir rašau, nes taip įgyvendinu tai, kas nebuvo įgyvendinta. Nors idealiausias variantas būtų, jeigu galėčiau ir rašyti, ir iliustruoti. Ne tik savo tekstus.

Knygoje labai tikroviškai aprašote Piazza aikštę, veikėjų santykius, ŽPS (žmogus – profesija – stebėtojas)... Tai – tik objektai, padedantys susikurti konkretų vaizdinį, ar egzistuojantys realūs įkvėpimo šaltiniai? Ar Jūs ir esate tas ŽPS?

Taip jau nutinka – aš tiesiog einu ir matau vaizdą. Man atrodo, kad su Piazzaaikšte taip ir buvo. Nuėjau į Katedros aikštės vidurį, ir apėmė keistas jausmas, jog aikštė traukiasi. O tada atsirado ir kiti vaizdiniai. Svarbiausia – tų vaizdų nepamesti, kad įstrigtų į atmintį. Negaliu rašyti dirbtinai. Jaučiu, kada viskas einasi sklandžiai, o jei to nepajuntu – nustoju rašyti. Aišku, būtų galima rašyti kitokiu stiliumi. Kartais knygoje pabandau, bet tik pabandau, pažiūrėti į viską to veikėjo akimis. Egzistuoja aikštės, aprašomas butas, stebėtojo vieta, nuo kurios jis viską stebi. Daug kas egzistuoja. Su ŽPS nesusitapatinu. Tai labiau ilgesio metafora. Ilgesys dalykų, kuriuos norėčiau daryti, vietų, kuriose norėčiau būti.

Kodėl knygoje įvykius aprašote vyriškos giminės pirmuoju asmeniu?

Tai nėra vyriškas kalbėjimas, tai tiesiog yra JIS. Žmonėms būna priimtini įvairūs kalbėjimo būdai. Vaikystėje ilgai nesupratau, kaip „katinas“ gali būti „katė“? Man visos „katės“ buvo „katinai“. Dar ir dabar įvardydama šį gyvūną, vadinu paprasčiausiai katinu. Nemoku rašyti kaip moteris vyro balsu ar antraip. Kai vyras aprašinėja moters jausmus, kažkokias fiziologijas, man atrodo keista, nes niekaip nesuprantu, kaip jis gali įsijausti į moteriškas subtilybes. Kartą teko dalyvauti prozos skaitymuose, po kurių buvo diskutuojama būtent apie šią problemą. Nežinau kodėl, bet tada pasakiau, kad niekada nerašau iš vyro pozicijos, nes negaliu mąstyti kaip jis. Tik tą pasakiusi, staiga supratau, kad yra kitaip. Prisimelavau. Taip įvyko tik todėl, jog niekada nemaniau, kad tai yra vyras, tiesiog JIS. Knygoje tokia forma kalbėti man pasirodė priimtina.

Atrodo, jog turite tiek pomėgių ir įkvėpimo, jog nelieka laiko ilgesiui. Iš kur knygoje atsirado ta ilgesinga nuotaika? Iš monotonijos, kasdienės veiklos?

Kasdien einu į darbą, o mano darbas niekaip nėra susijęs su literatūra. Esu duomenų analizės specialistė, kad ir kaip netikėtai tai skambėtų, kartais net pamąstau, jog rašytojas ir duomenų analizės specialistas yra labai panašios profesijos.

Ką Jums davė literatūros studijos?

Rašydama magistrinį darbą, atradau pasaką. Pirmiausia tyrinėjau, kuo skiriasi liaudies pasakos nuo autorinių, ieškojau siužetų bendrumo, matematiškai fiksavau visus nukrypimus nuo folklorinio „karkaso“. Man tai buvo įdomu. Bet dar įdomiau pasirodė pačiai pabandyti tradicinį tekstą paversti originaliu. Tai žymiai sudėtingiau nei pasakų analizė. Labai sunku nepasiduoti spontaniškumui, nenuklysti nuo pasakos siužetinės linijos.

Be pasakų, studijuodama atradau kelis italų rašytojus: Italo Calvino, Dino Buzzati, Alessandro Baricco. Tuo metu mokiausi italų kalbos ir bandžiau tuos kūrinius skaityti originalo kalba. Labai įdomu apgraibomis narplioti sakinius, klaidžioti po žodžių raizgalynes ir suprasti vis daugiau. Alessandro Baricco „Šilkas“, kurį skaičiau itališkai ir lietuviškai, sužavėjo mane trumpais sakiniais ir fragmentiškumu. Labai džiaugiausi, kad tą kūrinį galėjau skaityti dviem kalbom. Su Italo Calvino kūriniu „Nematomi miestai“ nutiko kažkas keista. Radau jo kūrinio ištraukas internete ir pradėjau skaityti. Man pasidarė taip silpna ir bloga, greitai išjungiau tą tinklalapį, nes supratau, jog apie tai ir aš norėčiau rašyti. Net pradėjau galvoti, kad dabar visi manys, jog nusirašiau nuo Italo Calvino. Nuvažiavusi į Italiją, pamačiau tą knygą ir nusipirkau. Dar iki dabar neišdrįsau jos atsiversti, net ir pasirodžius vertimui į lietuvių kalbą.

Neseniai Jums įteikta Augustino Griciaus premija už geriausią prozos debiutą. Ar jaučiate įsipareigojimą skaitytojui? Nebijote, kad reikalavimai kitai knygai bus aukštesni?

Atsidūriau sudėtingoj situacijoj, kaip ir visi rašytojai, išleidę pirmąją knygą. Būna, jog žmogus pirmąją knygą kaupia daugelį metų. Viską sudėjus, daugiau galima ir neberasti apie ką ir kaip rašyti.

Man truputį gaila, kad knyga jau išleista ir daugiau nebegaliu prie jos nieko klijuoti, pridėti dar keleto ciklų. Apie naują knygą anksti kalbėti, reikia dar šia pasidžiaugti. Turiu naujų idėjų, bet dar neatradau to kalbėjimo būdo, kuriuo norėčiau jas įgyvendinti. Kažkas kristalizuojasi, bet dar ne laikas apie tai kalbėti...

Dėkojame už pokalbį.