Naujienos

Vasario 9 dieną sostinės Vileišių rūmuose apdovanotas poetas, eseistas ir vertėjas Marcelijus Martinaitis. Jo knyga „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“ paskelbta kūrybiškiausiu 2009-ųjų šiuolaikinės lietuvių literatūros kūriniu. Kaip teigia premijos steigėjai, šis titulas suteiktas „už kūrybišką kaimiškos kultūros demitologizavimą“.

Kasmetę premiją už praėjusiais metais išleistą šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinį 2003 m. įsteigė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI). Laureatą iš dvylikos kandidatų slaptu balsavimu renka Instituto literatūrologų vertinimo komisija. Laureatas kasmet skelbiamas per Vilniaus knygų mugę, premija teikiama minint Kovo 11-ąją.

LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai vasario 4 d. surengė tradicinį kasmetį pokalbį apie 2009 metų lietuvių autorių knygas bei paskelbė kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Martinaitis, Marcelijus. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 224 p. ISBN 978-9986-39-621-5

Biografiniai užrašai – tikra naujiena dideliame žinomo poeto knygų sąraše. Kitas netikėtumas – pasakojama daugiausia apie vaikystę ir paauglystę („tai buvo metas, kai aš pats kūriau save“), baigiama ten, kur prasideda viešas poeto gyvenimas. Prisimenanti sąmonė atkuria kimo vaiko aplinką, žmones, papročius, įvykius, jo potyrius, kreipusius kūrybos ir miesto pusėn. Memuariniam pasakojimui ypatingo savitumo suteikia poeto etninės įžvalgos, praeities ir dabarties apmąstymų pynės. Ir autoriaus laikysena: taip, buvo nepriteklių, baisumų, vargo, bet sklido ir gyvenimo šviesa.

Marcelijus Martinaitis:

„Ši knyga yra biografinio pobūdžio, apie vaikystės bei paauglystės metus su kai kuriomis projekcijomis į vėlesnį laiką ir į dabartį. Tai maždaug apima laikotarpį iki mano išvykimo iš kaimo.

Šie biografiniai tekstai kartu yra ir apmąstymai apie sudėtingą laikų sankirtą: Nepriklausomos Lietuvos okupaciją, karą ir pokarį, stebint vaiko akimis ir visa tai vertinant jau iš kito žiūros taško, kuris sietinas su biografiniais užrašais „Tylintys tekstai" (2006), apimančiais 1971-2001 metų laiko tarpą. Lieka biografijos spraga, maždaug 1952-1970 metai, daug kuo nepanašūs į tuos, kurie minimi vienuose ir kituose biografiniuose užrašuose. Tikiuosi, jog kada nors užpildysiu ir šį laiko tarpą kita knyga. Vėl turėtų būti apie tai, kaip reiškiasi laiko veikmė ne vien man - asmeniui, bet ir visai aplinkai, kultūrai, papročiams.

Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra - negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius -lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum“.