Skaitymo metai - Naujienos:Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena

Naujienos

2011-03-09
Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena


Balandžio 2-ąją, žymaus danų pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną, švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Ši diena pasaulyje minima nuo 1967 m.

Kasmet vis kitos šalies Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) skyrius tampa šios šventės rėmėju. Jų šalies atstovas rašo kreipimąsi į pasaulio skaitytojus, kuria Tarptautinės vaikų knygos dienos plakatą.

2011 metų kreipimasis Tarptautinės vaikų knygos dienos proga į pasaulį iškeliavo iš Talino. Teksto autorė – estų rašytoja Aino Pervik (g. 1932). Ji sukūrė 47 knygas, daugiausia vaikams, kurios išverstos į anglų, vokiečių, japonų, lietuvių, rusų ir kitas kalbas.

Plakato dailininkas – Jüri Mildeberg (g. 1965). Jis yra iliustravęs apie 20 knygų, surengęs personalinių parodų įvairiose šalyse.

TARPTAUTINĖS VAIKŲ KNYGOS DIENOS KREIPIMASIS

KNYGA PRISIMENA
Aino Pervik

„Kai Arnas su tėvu atkako į mokyklą, pamokos jau buvo prasidėjusios“.

Šį sakinį mano gimtojoje Estijoje kone kiekvienas moka atmintinai. Taip prasideda viena knyga. Ta knyga vadinasi „Pavasaris“, ji buvo išleista 1912 metais, o parašė ją estų rašytojas Oskaras Lutsas (1887–1953).

„Pavasaryje“ pasakojama apie vienos mažos parapijos mokyklos vaikų gyvenimą XIX amžiaus pabaigos Estijoje. Oskaras Lutsas rašė apie savo mokyklinius metus. Tiesą sakant, knygos herojus Arnas ir yra pats Oskaras Lutsas vaikystėje.

Mokslininkai tiria senus dokumentus ir jais remdamiesi rašo istorines knygas. Istorijos knygose aprašomi kadaise buvę įvykiai. Tačiau iš istorijos knygų mes vis dėlto negalime sužinoti, kaip tais senais laikais iš tiesų gyveno paprasti žmonės.

Grožinė knyga prisimena ir tokius dalykus, kokių nerasime jokiuose istoriniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, ką mąstė toks berniukas kaip Arnas, daugiau kaip prieš šimtą metų lankęs mokyklą. Arba apie ką tais laikais vaikai svajojo, ko bijojo ir kas jiems teikė džiaugsmo. Knyga prisimena ir tų vaikų tėvus, prisimena, kokie jie norėjo būti ir kokios ateities linkėjo savo vaikams.

Žinoma, ir šiandien galima rašyti knygas apie senus laikus, ir neretai jos būna labai įdomios. Vis dėlto šiuolaikinis rašytojas nežino praeities kvapo ir skonio, nepažįsta baimių ir džiaugsmų. Jis jau žino, kaip viskas vyko toliau ir kokia buvo senųjų laikų žmonių ateitis.

Knyga prisimena tą laiką, kada ji buvo parašyta.

Iš Čarlzo Dikenso knygų sužinome, koks iš tiesų atrodė gyvenimas Londono gatvėse vienam berniukui XIX amžiaus viduryje, kai ten sukinėjosi Oliveris Tvistas. Deivido Koperfildo akimis (bet juk iš tiesų tai buvo tuometinis paties Dikenso žvilgsnis!) ir mes galime pamatyti visokių žmonių, kurie gyveno XIX amžiaus Anglijoje, sužinoti, kokie buvo jų santykiai bei kokios mintys ir jausmai turėjo įtakos tiems santykiams. Mat Deividas Koperfildas, galima sakyti, įamžino paties Čarlio Dikenso gyvenimą. Dikensui nereikėjo nieko išgalvoti, jis tiesiog žinojo.

Iš knygos sužinome ir tai, kaip iš tikrųjų jautėsi Tomas Sojeris, Heklberis Finas ir jų draugas Džimis keliaudami Misisipės upe XIX amžiaus pabaigoje, kai apie juos rašė Markas Tvenas. Jis puikiai žinojo, ką tais laikais žmonės galvojo vieni apie kitus, nes jis pats gyveno tarp tų žmonių. Jis pats buvo vienas iš jų.

Pačią tikriausią tiesą apie senųjų laikų žmones pasakoja grožinės literatūros kūriniai, parašyti būtent tada, kai tie senųjų laikų žmonės gyveno.

Knyga prisimena.

Iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė

Apie kreipimosi ir plakato autorius.

Programą įgyvendina