Naujienos

Balandžio 2-ąją, žymaus danų pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną, švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Kasmet vis kitos šalies Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) skyrius tam

pa šios šventės rėmėju. Jų šalies atstovas rašo kreipimąsi į pasaulio skaitytojus, kuria Tarptautinės vaikų knygos dienos plakatą.

Nuo 1967 m. minimą Tarptautinę vaikų knygos dieną šiemet remia IBBY Meksikos skyrius. Kreipimosi teksto autorius Francisco Hinojosa (Fransiskas Inochosa, g. 1954 m.) yra išleidęs beveik keturiasdešimt knygų – ir suaugusiesiems, ir vaikams. Autorius stebina gebėjimu tuo pat metu kreiptis į įvairaus amžiaus skaitytojus.

Plakato dailininkas Juanas Gedovius (Chuanas Chedovijus) – pasakotojas, iliustruotojas, nepermaldaujamas nakviša ir jūrų drakonų žvejys. Nuo vaikystės J. Gedovius nesiskiria su teptukais ir dažais, kuriais po

pieriuje gali išreikšti savo vizijų būtybes. Išleista per šešiasdešimt J. Gedoviuso leidinių, jis surengė daugybę parodų savo šalyje ir užsienyje, pelnė dešimt tarptautinių premijų, sukūrė animacinių filmų, plakatų ir grafikos darbų.
 
 

TARPTAUTINĖS VAIKŲ KNYGOS DIENOS KREIPIMASIS

KITĄ KARTĄ, SENIAI SENIAI, PASAULYJE BUVO SEKAMA PASAKA

Francisco Hinojosa

Kitą kartą, seniai seniai, pasaulyje buvo sekama pasaka. Iš tikrųjų tai ne viena, o daugybė jų. Sklido istorijos apie nepaklusnias mergaites ir jas nusiviliojančius vilkus, apie krištolines kurpaites ir įsimylėjusius princus, gudruolius katinus ir alavinius kareivėlius, apie geraširdžius milžinus ir šokolado fabrikus. Į pasaką kas nors vis įterpdavo vieną kitą žodį, posakį, prigalvodavo naujų aplinkybių, nepaprastų veikėjų. Šios istorijos kėlė juoką, žavėjo ir jaudino. Jose atsirado daugybė simbolių. Pasakos plito, kad tūkstantį pirmą sykį mes galėtume išgirsti: „Kitą kartą, seniai seniai, pasaulyje buvo sekama pasaka…“

Kai pasakas skaitome, sekame ar jų klausomės, ugdome savo vaizduotę – ji tampa laki. Ir vieną dieną – nespėsime nė susivokti – koks nors kadaise girdėtas pasakojimas savaime iškils mūsų atmintyje, ir tada suprasime, kad gyvenimo kelyje atsiradusias kliūtis galime įveikti kūrybiškai.

Skaitydami pasakas kitiems, sekdami jas ar patys klausydamiesi, kartojame labai seną ritualą, kuris civilizacijos istorijoje buvo vienas pagrindinių, – mes bendraujame. Iš pasakų sužinome, kuo panašios epochos ir jų kultūros. Jos suartina kartas, todėl, tiesą sakant, visai nesvarbu, kas esame, – japonai, vokiečiai ar meksikiečiai; tie, kurie gyveno XVII amžiuje ar vaikščioja dabar ir pasakojimus skaito internete; seneliai, tėvai ar vaikai. Mus, žmones, kad ir labai skirtingus, pasakos veikia vienodai.

Gyvos būtybės gimsta, dauginasi ir miršta, o gyvenimo įvairovės kupinos pasakos yra amžinos. Ypač tradiciniai liaudies pasakojimai, kurie remiasi to meto, kai yra sekami ar perrašomi, įspūdžiais. Pasakas perkurdami, jų klausydamiesi mes tampame bendraautoriais.

Kadaise buvo šalis su daugybe mitų ir legendų, per amžius ėjusių iš lūpų į lūpas, perdavusių žinias apie šalies atsiradimą, jos istoriją, atskleidusių kultūros lobyną, kėlusių smalsumą ir vertusių šypsotis. Tačiau knygos šiame krašte buvo prieinamos tik vienam kitam gyventojui. Dabar padėtis keičiasi. Šiandien vis daugiau knygų pasiekia atokiausius mano šalies, Meksikos, kampelius. O atsidūrusios skaitytojų rankose, jos atlieka savo vaidmenį: kviečia bendrauti, suburia šeimą ir ugdo asmenybes, kurios turi gerokai daugiau galimybių būti laimingos.

Iš ispanų k. vertė Irena Plaušinaitytė

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA 1995-2012