Naujienos

Su rašytoja Danute Kalinauskaite susirašinėja literatūros kritikė Solveiga Daugirdaitė.

Danute, ar galėtum pasakyti, kaip Tave veikia šeimos tradicija – brolis Jonas Kalinauskas (turbūt jis aprašytas novelėje „Parvažiavo brolis“) ir dukterėčia Rasa Kalinauskaitė – poetai?

Bitė Vilimaitė vienoje savo novelėje mini „rudą geną“, einantį per giminę. Gal, kartais pagalvoju, ir mūsų atveju „genas“ įpainiotas? Na, jei taip, tai šeimos tradicija prasidėtų nuo tėvo – siuvėjai dažnai būna „pakabintu liežuviu“, apie tėvuką žmonės taip ir sakydavo: „apsigimęs“ pasakotojas. Jis atkalbėdavo ir už mamą, o ji, kietoji šeimos racija, laikanti visus penkis kampus, kalboms ir „fantazijoms pridriekti“ neturėdavo laiko... Mano brolis Jonas vyresnis už mane 12 metų, o aš – 12 metų vyresnė už jo dukrą Rasą. Visi pasirinkom lituanistiką ir visi nuėjom rašto, vienokio ar kitokio, keliu.

Tai vadinamajai „šeimos tradicijai“ esu dėkinga už tai, kad niekada nebandžiau rašyti eilėraščių. (Niekada nesijaučiau dėl to ir ko nors nustojusi). Poezija buvo brolio teritorija, ir aš iš karto, nuo vaikystės, žinojau, kad nekelsiu ten kojos. Prisimenu jį, studentą lituanistą, sėdintį Jiesios karklyne su bloknotu, statmena raukšlė kaktoje: „Tu neįsivaizduoji, kokia kančia – per dieną neparašyti nė eilutės“... Man buvo gal 7-8 metai, ir aš jau žinojau, kad poezija – tai „kančia“, o kursavimas iš vieno kambario galo į kitą, kai negalima virpinti oro kvailais klausimais, – sakralinis aktas... Na, aš iš karto ėmiau jautį už ragų ir rašiau prozą. Vieną tokį vaizdelį nusiunčiau į Kauno tiesą, atspaudino, bet – ne mano pavarde. Sėdėjau atsivertusi ant stalo laikraštį iškaitusiais žandais ir nesupratau – džiaugtis ar ne, o brolis pasakė: „Nenusimink, šita klaida – geras ženklas.“

Kai jau ėmiau reflektuoti daugelį savo dalykų, labai norėjau būti „liuosa“ nuo „šeimos tradicijos“ kaip nuo pavalkų. To dažnai trokšta profesorių ir mokytojų vaikai. Norėjau būti išdygusi iš niekur. Bet niekas iš nieko neatsiranda. Ir tos artimos pasaulėjautos, kurią programiškai neigiau, nes su ja, rodės, susiję tai, iš ko turiu išaugti ir išsinerti kaip iš odos, jau nenuneigsiu. Brolio balsas, – ir tas vidinis, kurį tik jauti, ir tas, kurį girdi telefono ragelyje – įsigėręs į kaulus. Ir iš to ne tik „Parvažiavo brolis“ – daug brolių išeitų...

Dabar galvoju, jeigu ne jis, vienu metu man atstojęs tėvą, nes buvo didesnis autoritetas (paskui laikas ir gyvenimas tą proporciją atitaisė), rašė ir leido knygas, be to, geriau, beveik adekvačiai, suprato mano maištavimą, galimas dalykas, net nebūčiau pabandžiusi rašyti. Ir gal nebūčiau stojusi į jokią lituanistiką. Gal taip, o gal ne. Gal būčiau siuvusi sijonus ir sukneles, kostiumėlius, „fastrigavusi“, nuo apatinės lūpos nukarusiu siūlu, ką aš žinau...

Ar su broliu ir jo dukra jūs dabar kalbatės apie literatūrą? Ar sutariat literatūros klausimais?

Ir sutariam, ir pasimušam telefonu, taip pat ir dėl literatūros, beveik kasdien...Tikrai ne visada prieinam konsensusų, bet brolio neapleidusi uoslė stiliui, gerai literatūrai, kur yra tikras nervas, o kur jis tik imituojamas. Be to, jis turi rašytojišką atmintį – konkretybėms, detalėms, „susiraukšlėjusiems kaštonams senų švarkų kišenėse“. Galėtų su visomis plonybėmis papasakoti, kaip prieš daugybę metų Maskvoje, Peredelkine, lankėsi pas Arsenijų Tarkovskį (sūnus Andrejus jau buvo miręs) ir, šiam skaitant eilėraščius, jo senutė žmona vertė puslapius – lyg pianistui. Arba apie Jesenino plaukų sruogą, kurią teko laikyti saujoj. Arba... Galiu jo paklaust dalykų iš tų laikų, kai dar išvis nenutuokiau apie jokias literatūras, o jis jau tuokė ir net pats dalyvavo. Ne be reikalo Donata Mitaitė jį vis bando prišnekinti rašyt atsiminimus... Su Rasa, turinčia sveiką literatūros nuovoką ir nuojautą, retą kalbos jausmą (čia tai tikrai matau tą „rudą geną“), pasikalbam ne vien apie literatūrą: labiau apie žmones, demokratijas ir laisves, gyvenimo ir politikos sukčius, visokius šiknius, kurie klesti visais laikais, prie visų valdžių, apie tai, kaip teisinėje valstybėje iš bylų it dūmai, neblaškomi vėjo, dingsta ištisi tomai, apie beglobius, lauk išmestus katinus, už kurių egzistenciją Rasa kaunasi – veža pas daktarus, stato pabalkonėj namus, juos nuneša negandų vėjai, ji ir vėl stato...

Kuo toliau, tuo labiau su žmonėmis, gyvenančiais literatūra ir literatūroje, norisi kalbėtis ne „literatūros klausimais“. Gal, kad dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, ir literatūrą tenka vartoti kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Literatūra, galima sakyti, varva iš abiejų ausų...

Stebiuosi, kad reikia skelbti knygų skaitymo metus: man visi metai, kai tik išmokau skaityti, buvo ir tebėra skaitymo metai. Ar tave reikėjo skatinti skaityti?

Vaikystėje labai, tiesiog be pasiilsėjimų, sirgau bronchitu ir plaučių uždegimu, vienerius metus išvis nelankiau mokyklos, mokytoja po pamokų mokykloje ateidavo pas mane į namus; kaip dabar atsimenu: jei pečius atšalęs, tėvai darbe, ji pirmiausia eina į virtuvę – užmesti anglių, o aš dėl to noriu skradžiai žemę prasmegti... Daug laiko praleisdavau viena, įnikau skaityti, nuo skaitymo būdavau kaip apdujusi. Tik užpakalis nuo injekcijų – mėlynas ir guzuotas, nes antibiotikai „neišsivaikšto“, žiaurus gyvenimas, kai negali žmogus net ant kito šono apsiverst, ir mama pažadėjo: už kiekvieną adatą – po knygą. Žodžio laikėsi. Rijau viską: nuo plonų vaikiškų iki „Drasiųjų kelių“, net smetoninio „Namų ūkio vadovėlio šeimininkėms“ (reto įdomumo knyga ir dabar, su amžiams dingusio pasaulio klodais), kur rašoma apie „rūkščias“ sriubas, tarp jų „gudiškus“ barščius, ir kad, apsilankius netikėtiems svečiams, šeimininkė neturėtų labai nusigąsti – jai tereikėtų nusileisti į savo namo rūsį... Vėliau brolis, matydamas tuos skaitymus ir troškimą knarpulinti vaizdelius, šį tą rekomendavo. Kai dauguma klasėj dar skaitė tik „Kalio Bliumkvisto nuotykius“, o kai kas išvis slebizavodavo, aš jau buvau įsikirtusi į specialiai sudarytą užsienio ir lietuvių literatūros, taip pat novelistikos sąrašą – kad pajausčiau novelę kaip formą, „plastinį kūną“, ant ko ji, niuansų menas, laikosi, ką jai reiškia detalė, etc.

O jeigu būtum tuomet skaičiusi „Kalio Bliumkvisto nuotykius“, nebūtum rašytoja?Juk ne visko galima išmokti – kokia talento reikšmė? O dar mano mokytoja sakydavo, kad svarbu, jog talentas ir asmenybė sutaptų: didelis talentas silpnai asmenybei nepakeliamas...

Apie Dievo „skrepliukus“ ir neginčijamą talento reikšmę būtų galima tomų tomus banalybių prišnekėti, bet šiandien, jokia paslaptis, be talento verčiamasi kur kas sėkmingiau nei su talentu. Talentas net, galima sakyti, – pagaikštis ratuose... O talento ir asmenybės sutaptis... Menininkas – toks padaras, anot Jungo, kuriame visada sėdi du: kūrėjas ir paprastas žmogus, arba galima ir kitaip pasakyti – talentas ir asmenybė. Kūrėjas, talentas, net tada, kai nieko nekuria, „valgo“ tą kitą, pasiima iš jo, kas geriausia, pasiglemžia didžiąją jo energijos dalį, o iš to, kas lieka – jau nebeišeina nieko vertinga, jokia simpatiška asmenybė. Jiedu egzistuoja tik vienas kito sąskaita, deja, o mums kažkodėl norėtųsi, kad talentingas kūrėjas dar ir gražų gyvenimą gyventų. Būtų mielas, geras ir „subalansuotas tik moterims“. Taip nebūna. Dideliam talentui, kad jis nenulūžtų, atlaikyti reikia daug ko – tvirto stuburkaulio, kieto, užgrūdinto užpakalio (prozininkui), dar didesnio egoizmo (stekenti artimuosius – talento ne tik privilegija, bet ir šventa pareiga). Čia galima daug kalbėt.

Rašytoja Kalinauskaitė redaguoja literatūros mokslininkų knygas, todėl šiuolaikinį literatūros mokslą išmano geriau negu bet kuris kitas lietuvių rašytojas. Ar įmanoma rašytojui ko nors išmokti iš literatūros mokslo? O gal būtų lengviau, kaip minėjai, savo a.a. tėvuko pavyzdžiu siūti – būtų galva laisva.

Literatūros mokslo knygų redagavimas yra mano magistrantūros studijos... Ko ten moko rašytoją? Pirmiausia įdarbina protą. Moko racijos ir raiškos disciplinos, struktūruoti mintį ir nepaleisti žodžių pliūrės. Išdezinfekuoja iš tavo tekstų „talpiuosius“ „kažkur“, „kažkas“, „kažkaip“ ir priverčia surasti tikslius atitikmenis. Muša per emociją ir sentimentą. Jau nekalbu apie atsidūksėjimus. Per daugtaškius ir šauktukus. Be to, dauguma tų knygų man įdomios, ir aš jas ir šiaip perskaityčiau – pvz., Dalios Satkauskytės Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje (ta trenkė per kulnis) ar Loretos Mačianskaitės sudaryta kolektyvinė Antano Škėmos monografija, arba dar visai karšta Brigitos Speičytės Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva... Būna, kad atsiyrusi iki 591 išnašos (ypač kai ji prasideda nuo puslapio viršaus), pasigailiu, kad neturiu po ranka Molotovo kokteilio... Bet vėl – įsiskaitai, ir pamatai, kad ta išnaša, kaip pirminis šaltinis, yra penkis kartus vertingesnė ir įdomesnė už patį tekstą.

Sakai, siuvi – laisva galva? Siuvimas, kurį iš arti mačiau nuo vaikystės – tai slaptos klostės ir įsiuvai, visokie garankščiai, nepasiduodantys „tvarkos ir teisingumo“ dėsniams, audinys prieš plauką ir „po plauku“, paslaptingi kirpimai, beje, perduodami iš kartos į kartą, detalių paieškos, ne visada pasibaigiančios abipusiu kompromisu ir apvainikuojamos kūrybine sėkme, o kur dar ant specialios medinės lentos tempiami (su visa atida) nutrijų, lapių, triušių ir šeškų kailiukai – būsimi kalnieriai, žiūrėk, šeškai net po mirties ima tau ir „pakiša kiaulę“, t.y. „pabezda“... Čia kaip ir virimas, pabandyk puode išausti bešamelio padažo musliną – „laisva galva“...

Miela Danute, viską komplikuoji. Verdu kasdien šeimynai tuos padažus ir ne padažus – kažkas išeina, na, gal vidutiniškai, bet valgomai. Būna, kad ir prisivyla. Jeigu gaminčiau tik šedevrus, mano vaikai gautų valgyt kartą per savaitę... Klausdama apie neužimtą galvą turėjau galvoj ne tokius menininkus, kurie apie darbą galvoja net sapnuodami, o stovinčius prie konvejerio, kad ir po karo emigravusius lietuvių rašytojus. Kai kurie iš jų pripažino, kad dirbdami sugebėjo mintyse kurti, paskui teliko užrašyti.

Na, dėl siuvimo – jei kalbu ne apie rašytojus, kurie dirbo JAV prie konvejerio, o apie save, tai man jis – individualiausia veikla, tėvą nuo mažų dienų matydavau dirbantį tik namie ( nors tarnavo ir mažoj valdiškoj siuvyklėlėj), vienas kambarys buvo paverstas siuvykla su didžiuliu stalu, kurio stalčiuose tik velnio motinos trūko, visa kita ten buvo, manekenų, vėliau – ir overlokų, vyrai ir moterys ciūgliais eidavo į namus, atsimenu derybas dėl kišenių, pamušalų, išėmų, įsiuvų, atvartų ir kitokių grožių. Prisiklausydavau istorijų. Kartais klientai su savo gyvenimais užstrigdavo taip ilgam, kad mama imdavo valytis namus. Prisimenu būsimą nabašninką, atėjusį siūtis sau kostiumo pagrabui – be kišenių. Arba vyrą, kuris net apie intymybes dundėdavo kaip griaustinis, girdėdavosi lauke. Jokio konvejerio ir mechanikos mano galvoj – nė iš tolo. Tik šedevrai.

Ar galėtum paaiškinti, kodėl rašai sąlygiškai trumpus kūrinius – apsakymus, apysakas, esė?

Gal kad mėgstu mažus daiktus. Mažuomenę, kaip pasakytų Daujotytė, ir čia įeitų ir žmonės, nors pastaruoju metu labai susidomėjau karaliais. Kaustytas blusas. Išmintį, telpančią į vieną sakinį. Detales, kurios yra mano rašymo „stulpai“, o man pačiai – didžiausias įdomumas ir intriga. Ypač tas, kuriose pavyksta suspausti pasaulį, likimą, išgauti esmę, o ne inkrustuoti tekstą dėl vaizdumo. Labai mėgstu teksto preciziją ir tankį. Pabaigos šūvį skaitytojui į tarpuragį, jei pavyksta neprašauti. Be viso to romanas, didysis žanras, sėkmingai apsieina ir vargo nemato. Tačiau manau, kad būtent trumpuoju žanru, novele, testuotina rašytojo praba.

Deja, trumpo kūrinio neįstengiu parašyti per trumpą laiką. Vieną sakinį galiu zulinti n kartų, kol jis bus kietas kaip kristalas (padėtas ten, kur reikia, ir būtent tas, kurio reikia), o kartu – lakus, tekės savaime. Iš to kyla lengvo rašymo įspūdis, bet jis apgaulingas. Norėčiau per metus pridėti pilną bliūdą kiaušinių ir prieš Naujuosius parduoti knygų mugei, bet tasai Cortazaro kiaušinis, kurį išperėti jam pakakdavo vos poros dienų, – ne man.

Tikriausiai apie tai daug kas klausia: tarp Tavo pirmos ir antros knygos daugiau kaip 20 metų tarpas. Nesakau, kad visi rašytojai turi leisti knygas tokiais intervalais, bet, būdama šiuolaikinės literatūros stebėtoja, matau, kaip gerą knygą išleidę rašytojai paslysta – kitą išleidžia gerokai prastesnę, galbūt todėl, kad per greitai. Ar yra kokia metodika, kaip išlaukti?

Mano 20 metų – ne pavyzdys, veikiau anomalija (taip susiklostė), ir į tokius intervalus orientuotis nereikėtų. O kalbant apie per greitai – ne per greitai... Rašytojus skirstyčiau  į literatūros inžinierius-konstruktorius, kurie galbūt ir gali paskubėti ir neįpulti į depresijas, ir į patyrimininkus, kuriems užsirašo tiek, kiek užsigyvena. Patyrimininkui, net kai jis pasitelkia  galingą fantaziją, kuria išgalvotus, sąlygiškus pasaulius, labai svarbios užgyventos patirtys. Kad neblefuotum apie dalykus, kuriuos visi žino, o kartu kad juos išreikštum, anot Alfonso Nykos-Niliūno, „savo būdu“. Kaip kvepia lietus, rūdys, pjuvenos, miesto dulkės ir dirvos šokoladas anksti pavasarį? Kaip atrodo ir niežti užsitraukianti žaizda? Kokios būna žirklutės dagtims karpyti, kurias panaudoju savo tekste (turiu būti jas mačiusi – su pilveliais)? Kada upės vanduo verda iš šalčio? O kada sniegas  kaip miltai,  kada  kaip pavandeniję ikrai?.. Jau nekalbu apie žmonių santykių, ryšių, psichologinių reakcijų pažinimą. Šį tą gyvenime pamatyti,  suvokti, negana to, – perprasti tų dalykų vertę... Visam tam būtinas lėtasis – savaiminis laikas. Ir rašymui jo reikia tiek, kiek reikia, o ne kiek duoda leidėjai. Jie paprastai duoda tik nuo mugės iki mugės. Leidėjų darbas spirti (tavo – spirtis): „Jeigu per dvejus metus neišleisi naujos knygos, tave visi užmirš. Nustosi egzistavęs kaip rašytojas – dingsi“. Šis gąsdinimas veikia kaip burtažodis. Jeigu tave pamirš, vadinasi, tavęs ir nėra. Net pačiam sau, kas baisiausia. Ir tai ne kas kita, kaip  žurnalo „Žmonės“ personažų baimė nebūti, jeigu reguliariai nemirgėsi žurnalo puslapiuose... Dar kebliau, kai užrašai dūšią velniui – imi rašyti už pinigus. Taigi metodika – sąžiningai savęs paklausti: ką renkuosi ir ką į ką mainau. Taip paprasta, kad net juokinga.

Ačiū savo ir skaitytojų vardu.

Džojos Barysaitės nuotraukoje: Danutė Kalinauskaitė