Naujienos

Rašytoja Birutė Jonuškaitė gimė Lenkijoje, baigė Punsko lietuvių licėjų. Studijuoti pasirinko  Vilniaus universitetą (1978–1983), nuo 1985 m. gyvena Lietuvoje – Ukmergėje, vėliau Vilniuje. Dirba Lietuvos rašytojų sąjungoje. Leidžia savo knygas, verčia iš lenkų kalbos.

Su rašytoja Birute Jonuškaite susirašinėja literatūros kritikė Solveiga Daugirdaitė.

Kaip Tau atrodė Lietuva iš už sienos, kai augai Lenkijoje? Klausiu todėl, kad ir tos sienos kaip ir nebėra, ir iš Lietuvos žmonės traukia kitur, ją keiksnodami. O Tu, priešingai, ją pasirinkai, atvažiavai mokytis universitete iš gerokai laisvesnės ir ne tokios skurdžios šalies.

Visą vaikystę Lietuva man, kaip ir kitiems Seinų–Punsko krašto lietuviukams, buvo stebuklinga mūsų protėvių šalis, apie kurią girdime nuo užgimimo, apie ją nuolatos kalba tėvai, mokytojai, kaimynai, bet beveik niekas negali į ją nuvykti ir papasakoti, kokia ji iš tikrųjų yra. Lyg ir visai netoli, už keliolikos kilometrų, ir kartu – nepasiekiama. Nukeliaudavome iki Eglinės piliakalnio ir nuo jo suaugusieji, rodydami į miškelį horizonte, paslaptingai sakydavo: „Vaikai, štai ten – Lietuva.“ Arba per vadinamuosius Lenkijos lietuvių sąskrydžius Burbiškėse, susėdę ant Galadusio ežero kranto, dainuodavom ir įtemptai ilgai žiūrėdavome į kitoje jo pusėje suartą tamsią pasienio juostą, už jos plytinčias pievas, laukus, tikėjomės, gal nors kartą koks žmogiukas pasirodys horizonte, mums pamojuos – ne, niekada neteko ne tik žmogaus, bet ir besiganančių gyvulių išvysti.

Dainavom lietuviškas dainas, mokėmės lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos, geografijos, mokėmės ir kitų dalykų lietuviškai, nors ir iš lenkiškų vadovėlių (vertimas vyko mintyse, visi terminai – dviem kalbomis), klausėmės Lietuvos radijo, žiūrėjom Lietuvos televiziją, o mūsų tėvai kiekvieną dieną dūsavo: nebėr Lietuvos, nebėr... prakeikti sovietai... Amerikos balsą girdėjau kiekvieną dieną, egzodo literatūros namuose netrūko ir nieks niekada aplinkui nebijojo kalbėti tiesos apie tai, kas vyko ir vyksta Sovietų Lietuvoje.

Taigi vaiko galvoje susiformavo dvi Lietuvos: viena – ta išsiilgtoji apdainuota didvyrių žemė, o kita – iš tėvų atodūsių, – išniekinta, užgrobta, prarasta.

Keista, bet lygiai tą patį pasakoja išeivių vaikai, augę po karo, pavyzdžiui, Amerikoje, bet jiems Lietuva buvo už vandenyno. O kokie buvo pirmieji tikri kontaktai su Lietuva?

Iš okupuotos Tėvynės (o džiaugsme!) gaudavau laiškų! Nuo penktos klasės susirašinėjau su vaikais iš Lietuvos. Daugelio jų laiškai būdavo trumpi: „Pas mane nieko naujo. Atsiųsk man kramtomos gumos.“ Pirkau „kramtoškes“, kaspinus, mergaitėms žurnalus su kino žvaigždėmis, berniukams – su lėktuvų modeliais ir siųsdavau. O jie kartais man atsiųsdavo kitokių gėrybių, na, kad ir atvirukų su Lietuvos vaizdais arba pliušinį meškiuką, kurio pilvelyje gerai pasikrapščius rasdavau paslėptus gintarinius karolius...

Bet ne tik dėl jų laukiau iš Smalėnų atlinguojančio, atskiros novelės verto paštininko: pirmiau tabokos kvapo gūsis įvirsdavo į gryčią nei jo gergždžiantis bosas – „Niech będzie pochwalony!“ (Tegul bus pagarbintas!) – juoda kaip kaminkrėčio uniforma, tamsus susiraukšlėjęs veidas (matyt, nuo dūmų apsinešęs – juk cigaretės iš dantų nemeta – sakydavo tėvas), nuo laikraščių čiupinėjimo gerokai pajuodusios rankos, skersai per petį permesto juodo krepšio diržas ištrynęs uniformoje blizgančias vėžes it pavalkai, o ir krepšys ne bet koks – iš geros, stiprios odos, su daugybe skyrelių, su kišenėlėmis plono peršviečiamo popieriaus bloknotėliui, cheminiam (!) pieštukui (juk būdavo ir svarbių siuntų, kai reikėdavo paseilinti tą pieštuką ir brūkštelti parašą), pašto ženklams. Atsikrenkšdavo juodasis magas ir, žybtelėjęs dervos juodumo akimis, ištraukdavo iš savo stebuklingo krepšio ilgai lauktą voką... Jį praplėšusi ne atvirukų tikėjausi ar kokių retų pašto ženklų, kuriuos kolekcionavau, – ieškojau žodžių, priverčiančių apsalusią širdį šokinėti iki pasmakrės iš džiaugsmo. Metams bėgant trumpi laiškai virto ilgais romantiškais išvedžiojimais, mezgėsi simpatijos, skrido pirmyn ir atgal užuominos apie būsimus susitikimus (kada nors!).

Ir staiga svajonės tampa realybe – gaunu pasiūlymą vykti studijuoti į Vilnių. Jau vien iš smalsumo negalėjau atsisakyti. Nenorėjau tikėti tėvų perspėjimais, nuogąstavimais, man kur kas labiau patiko mano jaunatviškas tikėjimas ta, M. K. Čiurlionio Karalių delnuose laikoma, Lietuva: pamatysiu Gedimino pilį, Trakus, Palangą, Nidą, susitiksiu su visais, tik iš laiškų pažįstamais bičiuliais!

Ir susitikai? Kaip klostėsi santykiai su žmonėmis ir išsvajotąja šalimi?

Susitikau. Vienos epistolinės „meilės“ greitai ataušo, kitos – dar labiau įsiliepsnojo, o kai kurių mano korespondentų namai tapo ir mano namais, lig šiol aš į juos bet kada galiu nuvažiuoti – puolam vieni kitiems į glėbį kaip geriausi giminės.

Gaila, bet sovietinė tikrovė labai greitai mano atsivežtos idealizuotos Lietuvos veidą gerokai subjaurojo. Teko susitaikyti su geležine sovietinio kalendoriaus tvarka: penkerius metus neturėsiu gražiausių šeimos švenčių – Kalėdų ir Velykų, nes namo sugrįžti turiu teisę tik per žiemos ir vasaros atostogas. Teko išmokti laikyti liežuvį už dantų ir įprasti prie savaitgalių vienatvės ištuštėjusiame bendrabutyje, – išvažiuoti iš Vilniaus be specialiųjų tarnybų leidimo man negalima. Taigi pasijutau esanti kalėjime ir pradėjau laukti (kaip daug žadančios šypsenos senojo paštininko veide) laiškų iš gimtojo krašto. Kartais, kad ir rizikuodama, pabėgdavau iš Vilniaus į draugų namus, bet, kaip vėliau paaiškėjo, kai kurie jų smulkiai aprašydavo mano viešnagę kituose Lietuvos miestuose ar miesteliuose ir ataskaitas pateikdavo atitinkamoms tarnyboms. Ir vis dėlto buvo smagu.

Oi, tai mudvi tęsiame romantišką tradiciją – susirašinėjame, tik nebe popieriuje. Sakyk, ar dabar irgi važiuotum į Lietuvą?

Ar važiuočiau dabar? Į šį klausimą turbūt geriau už mane galėtų atsakyti kiekvienais metais į Lietuvos aukštąsias mokyklas iš Punsko licėjaus atvykstantis didžiulis būrys mokinių. Matuojant studentiškais masteliais dabar jokio skirtumo nėra savaitgalį parlėkti pas mamą, tarkim, į Kelmę, Josvainius, ar Punską, Seinus. Smagu dabar Lietuvoje studentauti mano kraštiečiams. Taigi mes visi choru sakome: taip.

Beje, nepaisant visko, ką teko neigiamo patirti sovietinėje Lietuvoje, Vilnių dar kartą pasirinkau 1991 metų rudenį – ką tik pasibaigus pučui Maskvoje. Rugsėjo 6 dieną parskridom su visa šeima iš Kanados: jaunesniajai dukrai, Kanados pilietei, buvo vos trys mėnesiai... Turėjom visą teisę likti už vandenyno, bet mums tada atrodė, kad mūsų vieta – tik Nepriklausomoje Lietuvoje ir niekur kitur. Tuo labiau kad galų gale užsidirbom išsvajotam butui Vilniuje. Būsime pačiame įvykių centre!

Daugiau mano pamąstymų apie Lenkijos lietuvių santykius su Lietuva skaitytojai ras dvikalbėje (lietuvių ir lenkų kalbomis) knygoje „Mūsų poetas“, kurią netrukus turėtų  išleisti „Naujosios Romuvos“ leidykla.

Kokia tai bus knyga, apie ką ji?  Spėju, kad apie kurį nors iš lenkiškai rašiusių didžiųjų poetų – Adomą Mickevičių ar Czesławą Miłoszą?

 Taip, ta knyga apie vieną mano mylimiausių poetų – Czesławą Miłoszą. Parašėme ją dviese: Lenkijos pietuose gyvenanti poetė Barbara Gruszka-Zych ir aš. Viena apie Miłoszą iš arti, kita – iš toli. Barbara daug metų lankė poetą  jo bute Krokuvoje ir kalbėjosi ne vien apie poeziją. Aš ten viešėjau vieną vienintelį kartą, 2003 metų lapkričio 15 dieną,  kai teko garbė su Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku poetu Jonu Liniausku bei prof. Algiu Kalėda nuvežti Czesławui Miłoszui Lietuvos rašytojų sąjungos Garbės nario pažymėjimą. Iki to laiko keliavau poeto knygų vedama į Šetenius, Šventybrastį, Vandžiogalą, vaikščiojau po jo mylimą Vilnių, Krasnagrūdą, rinkau dar gyvų jo amžininkų prisiminimus – taip nuo 1980 metų, kai jis gavo Nobelio premiją, iki 2011-ųjų.  Ir viską užrašinėjau. Ėjau Miłoszo takais, svarstydama likimus žmonių, kurie gimsta, bręsta, o gal net ir visą gyvenimą nugyvena ne savo gimtosios kalbos tėvynėje, o kitoje valstybėje, kitos tautos apsupti. Kaip jie suvokia savo tapatybę, kokias patirtis turi ir kokias išvadas tos jų patirtys diktuoja? Miłoszas gimė Lietuvoje, bet lenkų dvarelyje. Rašė lenkų kalba. Aš gimiau Lenkijoje, lietuvių šeimoje. Rašau lietuviškai. Savotiškas atvirkštinis atspindys. Gal todėl man jo kūryba labai artima? Gal todėl niekaip negaliu nuslopinti noro lukštenti jo raštus,  jo poeziją, A. Franaszeko parašytą Miłoszo biografiją, atrasdama vis naujų ir naujų sluoksnių?

Kaip sekėsi eiti paskui poetą?

Šių metų rugpjūtį užsispyriau surasti poeto mylimosios Jadwigos Waszkiewicz  tėvui, žymiam Vilniaus šv. Jokūbo ligoninės ordinatoriui, ginekologui Antoniui Waszkiewicziui (jis pirmas Vilniuje atliko Cezario pjūvį) priklausančią sodybą Barčiuose. Joje Miłoszas praleido daug laimės dienų ir naktų. Bet atgalios į tą miškų apsuptą meilės oazę jis niekada negrįžo, – gal iš nevilties, gal dėl kaltės jausmo? A. Franaszekas pateikia šiek tiek medžiagos šia tema, bet man to neužteko – norėjau pati pabūti ten, kur buvo jie, atverti tas pačias duris, pažvelgti pro tuos pačius langus...

Lyg ir žinojau, kad Barčiai yra Trakų apylinkėse. Teko visą dieną trankytis duobėtais lauko keliukais, bet atrasdavome vis ne tuos Barčius. Galų gale išklausinėję ne vieną aplinkinių kaimų gyventoją, kai jau buvom beveik praradę viltį ką nors sužinoti apie vadinamąjį „ponų namą“, sutikome ponią Janiną Junel Čistovą, kurios tėvai, pasirodo, po karo gyvenę Waszkiewiczių sodyboje, o ir ji pati ten gimusi, augusi. „Dabar tie namai apleisti, baigia sugriūti, net keliuko į juos nerasit – užžėlė, juk daugiau kaip dvidešimt metų nieks juo nevažiuoja...“ – aiškino moteris. Vis dėlto man ir lietuviškai, ir lenkiškai prašant, sutiko savo senelių sodybą parodyti Janinos dukra Alė Čistova-Babaitienė.

Iš tikrųjų automobilį reikėjo palikti prie pagrindinio vieškelio, Dekio ežero pakraštyje, nes per lankinių barščių (Miłoszas būtinai patikslintų – Heracleum sphondyliu, liaudies dar vadinamų kanopomis ir lokio letenomis) ir dilgėlių jūrą tik pėsčiomis galima buvo prasibrauti. Griuvinėdami ant šernų išraustų „arimų“ galų gale pasiekėm galingų tuopų, liepų ir eglių apsuptą sulaukėjusį sodą ir griūvantį gyvenamąjį namą. Ponia Alė parodė buvusio šulinio rentinius, įvedė į namo vidų, mat vienos jo durys vis dar rakinamos.

Kaip apibūdintum savo įspūdžius susitikus tokią apleistą vietą?

Keisti įspūdžiai. Daug juose poezijos. Tuo labiau kad ponia Alė ėmė pasakoti apie savo tėvus: sovietmečiu „ponų name“ gyveno keturios šeimos. Viename jo gale – sentikis Fiodoras Čistovas su tėvais, o kitame – akylai mamos prižiūrima lenkaitė Janina Junel. Kai jaunuoliai pradėjo draugauti, tėvai ėmė nakčiai rakinti duris. O tada jau tekdavo Fiodorui pas mylimąją pro langą sliuogti, kartais – ir po lova slėptis, ir į sandėliuką įsmukti... „Išradingi buvo mano tėvai“, – juokavo ponia Alė, rodydama visas jų slėptuves.

Štai taip mėgsta kartotis meilės istorijos – gyvenimas plaukia toliau, gyvastis skleidžiasi karta iš kartos, jeigu ne žmogaus – tai dilgėlių, barščių, šaltalankių...

Minėtoje A. Franaszeko knygoje „Miłosz: Biografia“ yra nuotrauka Nr. 27: „ Jadwiga Waszkiewicz ir

Czesławas Miłoszas Barčiuose prie Vilniaus“. Stovi du laime trykštantys jaunuoliai, o už jų nugaros esantis pastatas, tai, kaip papasakojo ponia Alė, buvęs svirnas. Šiandien iš jo telikę keli apžėlę pamatų akmenys...

Sodybos nuotraukas skaitytojai atras mano knygoje, bet nepatariu „ponų namo“ ieškoti, kaip kad nurodo

A. Franaszekas, prie Žaliųjų ežerų, nes jau miręs Barčių kaimas yra netoli Dekio ežero tarp Trakų ir Vievio.

Birute, manau, kad gali geriau už bet ką kitą (nes augai Lenkijoje, o Miłoszo pokalbių knygą išvertei) paaiškinti, kas jų kūryboje yra lietuviška?

Kas Miłoszo kūryboje yra lietuviška? Labai daug kas. Albinas Žukauskas sakėsi nusiaubęs gimtuosius Bubelius. Miłoszas nusiaubė Lietuvą. Lietuva yra jo poezijos žemė. Pakartosiu vieno protingo lenko žodžius: „Lenkiškai rašantis Miłoszas kaip tik Vilnių ir Nevėžio slėnį kilstelėjo iki universalių vertybių lygmens, drauge savo kūrybą pavertė bendru lenkų ir lietuvių turtu.“ Bet apie visa tai – knygoje Mūsų poetas.

Ačiū už tokį įdomų pristatymą, lauksime knygos. Atrodo, dar tebegyveni jos rašymu? Koks tavo santykis su jau išėjusiomis knygomis? Ar apie  jas galvoji? Ką?

Vakar, visai atsitiktinai, išsitraukiau iš lentynos Elenos Nijolės Bukelienės knygą „Tarp rašytojo ir skaitytojo“. Atsiverčiau puslapius, kur mudvi kalbamės Bukelių geltonojoje pavėsinėje, ant Galvės ežero kranto. Perskaičiau: „jaučiu, kad mano praeitis – tai bėgimas nežinia kur, nežinia ko. Man tarsi trūko laiko sąmoningam pasirinkimui, savivokai, tiesiog sau. Sustok ir pagalvok, kaip tu gyveni, kas tau svarbiausia. Ar bent jauti laiką, ar tik ratu besisukančią kasdienės buities karuselę? Laikas buvo padalytas į dvi skirtingas dalis: viešąjį gyvenimą – paskaitas, rašymus, literatūros vakarus – ir šeimą.“ Ji išsakė savo, mano ir daugelio rašančių moterų savijautą. Džiaugiuosi, kad sugebėjau sustoti anksčiau nei ji. Kad vieną dieną sau pasakiau: jokių pašalinių darbų. Jokio blaškymosi. Dabar – žalią tylą už lango keis balta tyla, lis sidabriniais topolių lapais, kris geltonas beržų lietus, nuvingiuos per medžių šakas voverė, nutūps būrys kėkštų arba raudongalvis genys kapos lašinių bryzelį įsikibęs į jį žemyn galva, o kompiuterio ekrane – knyga apie Miłoszą.

Apie Miłoszą ne veltui yra sakoma, kad jis – Kontinentas. Pastaruosius metus vien tik juo ir gyvenau ir, deja, net ir atidavusi į leidyklą šimtus kartų perrašinėtą knygą, jaučiuosi vos įžengusi į tą Kontinentą. Dar vis rašyčiau, prirašyčiau, patikslinčiau, išbraukčiau – juk kiekviena diena atneša netikėtų prašviesėjimų, naujos informacijos, vidinių stebuklų, nuo kurių visai kitas būsenas atveria galvoje „kietasis diskas“. Manau, kad dar ne vienas tekstas susiklostys apie Milošą, bet kas padaryta – padaryta. Taip ir su kitomis, jau parašytomis knygomis. Jos – mano gyvenimo dalis. Negaliu sugrįžti ir kitaip nugyventi, tarkim, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. Kokia buvau, tokia. Negalėčiau šiandien ir tuomet parašytos „Didžiosios salos“ sukurti. Tai jau būtų visai kita knyga. To paties vaiko negali pagimdyti du kartus. Tegul jie gyvena savo gyvenimus, – sėkmingus, nelabai vykusius, tylius ar ilgai tarnystei pašvęstus, o jeigu man bus leista „išnešioti“ dar vieną kūrinį, kuriuo dabar esu „apnėštėjusi“, tai ir vėl įvyks natūralus „gimdymas“ be jokių išankstinių honorarų, užsakymų ar nuotraukų „Žvėryse“... Jaučiuosi esanti tik žodžialaidis, minčialaidis, perteikiantis tai, kas man duodama kiekvieną dieną, kiekvieną mėnesį, per metus, ir, dėkodama Dievui, stengiuosi savo darbą atlikti gerai. O ar visada pavyksta – tegul sprendžia skaitytojai. Norėčiau jiems ir sau palinkėti Czesławo Miłoszo žodžiais: „Teatneša mano kūryba žmonėms naudos ir tesveria daugiau už mano blogį“.

Ačiū už pokalbį ir tokį gražų palinkėjimą. Linkiu įdomiausių atradimų – ir knygose, ir užžėlusiuose žemės takuose. 

Nuotraukos: Vlado Braziūno ir
B. Jonuškaitės asmeninio archyvo