Naujienos

Su rašytoju Valdu Papieviu susirašinėja skaitytoja (nes literatūros kritikai – visų pirma  skaitytojai) Solveiga Daugirdaitė.

Valdai, mano protingos kolegės sako, kad Tu, išvažiavęs iš Lietuvos, išsaugojai geriausius anos – kapitalizmo spaudimo gaminti kuo daugiau ir kuo lengviau skaitomos lektūros nepatyrusios –  literatūros bruožus. Ar čia yra tiesos? Ar gali sakyti, kad visai nesąmoningai pasirinkai gyvenimą Paryžiuj? 

Šis pirmasis sakinys man sprūsta spontaniškai: Ne aš pasirinkau Paryžių, o Paryžius pasirinko mane. Tikriau būtų sakyti, ne pasirinko, o pasigavo, vos iškėliau koją iš autobuso, pirmą sykį čia atvažiavęs. Prisimenu tą keistą įspūdį, kai atrodė, kad šiame mieste kitados gyvenau. Tai jau taip, pasakysite, tas tipelis toliau kuria Paryžiaus legendą.

Pasigavo ir ligi šiol nepaleidžia. Klaidžioju gatvėmis, šimtus kartų išvaikščiotom, o atrodo, kad jos pinasi į labirintą, iš kurio išėjimo nėra, stoviu, kad ir ant Menų tilto, žiūriu į Seną, o atrodo, ne aš to tilto turėklų laikausi, o turėklai man į rankas įsikibę. Sutinku ir su tais, kuriems legendų nereikia ir kurie galbūt truputį šypsosi, šitai skaitydami. Taip. Nors nelabai įsivaizduoju, kad kuriame kitame mieste man tai būtų pavykę, galbūt paprasčiausiai įsigyvenau, ir tiek. Įpročiai gi įkalina.

Sąmoningų apsisprendimų ar pasirinkimų mano gyvenime labai nedaug. Daug daugiau atsitiktinumų, neįtikėtinų sutapimų. Apie juos nė pasakoti nedrąsu, sakys, iš piršto laužia, prasimano, šitaip nebūna.

Panašiai ir su rašymu. Man reikia tam tikro nusiteikimo. Bet kai jis ateina ir kai ima rašytis, tai rašosi jau tarsi savaime. Žodžiai prisikviečia žodžius, sakiniai pratęsia sakinius, įsikuria vienoks ar kitoks ritmas, už mano valią stipresnis. Kartais atrodo, kad kalba pati ima kalbėti. Kitaip iš kur atsiranda tie visokie geometrinės simetrijos princai ar sodai, apie kuriuos prieš rašydamas visai negalvojau?

Ką aš išsivežiau iš ikikapitalistinės Lietuvos, ką išsaugojau ar praradau, kas pas mane čia, Paryžiuj, galbūt atėjo, ne man spręsti. Tiesą sakant, iš sykio net suglumino tas pasakymas apie kapitalizmo spaudimą literatūrai. Yra rašančių dėl pinigų? Yra tokių, kurie rašydami galvoja apie populiarumą? Paskui pamaniau: tai ir gerai, jei tokį mano naivumą Paryžius apsaugojo. Paryžius? Tikrai nežinau. Veikiau iš prigimties toks esu.

Jeigu tas kapitalizmas taip išsikerojo, tai gal galėtume kokią nors dvasinio kapitalizmo teoriją susigalvoti? Gal vienas jos elementų galėtų būti dvasinė pridėtinė vertė?

Juokaudamas galiu pasakyti, kad savo mansardoj Paryžiuje gyvenu kaip koks kapitalistas. Kai labai daug nereikia, tai ir laiko turi, ir apie pinigus negalvoji, arba mažai.

P. S. Nieko neturiu prieš vadinamąją populiariąją literatūrą. Nė prieš, pavadinkime, populiariuosius menus. Vakar mačiau dabar Paryžiuje rodomą holivudinį miuziklą West Side Story. Viršūnė!

Paryžiaus mitas manęs neveikia, turbūt smegenyse neturiu instaliuotos specialios programos. Bet Tu taip gražiai pasakoji, kad galiu tik pavydėti Tau šito susižavėjimo. Valdai, parašai, grubiai skaičiuojant, po romaną kas dešimtmetį. Kaip Tau pavyksta neprarast skaitytojų? Suprantu, kad Tu nieko nedarai specialiai, bet atrodo, kad bent vienai kartai esi „jos rašytojas“? Ar tuos saitus tarp rašytojo ir skaitytojų galima kaip nors įžiūrėti, aprašyti, pačiupinėti?

Kai atsigręžiu atgal, tai atrodo, kad tai, ką parašau, yra nelyg atsisveikinimas su tam tikrais laiko „gabalais“. „Ruduo provincijoje“, „Užmaršties slėnis“ – su studijų ir studentavimo metais, „Vienos vasaros emigrantai“ – su pirmaisiais metais Paryžiuje, „Eiti“ – su vasarų savaitėmis, praleistomis Provanse. Rašymas man yra labai asmenis dalykas, tai - tarsi išgyvento išgyvenimas. Ir reikia laiko, kad tie tavo kasdieniai išgyvenimėliai, tos tavo smulkios patirtys susisluoksniuotų, kad tie klodai ar kas ten transformuotųsi bent į minimalų siužetą, kad tuose tavo patirties namuose imtų šmėžuoti kažkokie šešėliai, galbūt išryškėsiantys ir tapsiantys personažais, kitąsyk imantys, ir iš mano valios išsprūstantys, pradedantys gyventi savo gyvenimą. Apskritai tariant, reikia kad toji patirtis susikristalizuotų ir tarsi persilietų į vienokią ar kitokią literatūrinę formą. Bet svarbiausia, kad ji imtų byloti. Kartais pamanau, kad giliausiose gelmėse, nors nežinau, kur jos yra, visi mes esam vienodi ar labai panašūs, reikia labai giliai į save nusileisti, kad galbūt išgirstum kitus. Tada galbūt jie išgirs ir tave? Tai tokių saitų tikiuosi, man jie svarbiausi.

Čia jau gal reikėtų sustoti, nes pradedu jaustis taip, lyg bandyčiau sukurti personažą. Paaiškinti tai, ko pats nelabai suprantu. Iš tikrųjų visa tai pasidaro savaime. Arba nepasidaro. Lauki, lauki ir kartais ateina. Arba ne. Tada ko nors kito pradedi laukti.

Negaliu paliepti sau: mažai parašei, nuo rytojaus kasdien, tarkime, po keturias ar šešias valandas rašysi. Kaip tu sakai apie Paryžių, taip apie rašymą galiu pasakyti: turbūt neturiu smegenyse tam instaliuotos programos. Nors rašymu iš tikrųjų sergu, rašau ir tada, kai nerašau, visada esu in the mood for writing.

Vakar einu gatve, iš tolo matau – žmogus fotografuoja. Ką jis ten fotografuoja? Tokia paprasta gatvė, kokių daugybė, nieko joje ypatinga nėra. Prisiartinu, pasižiūriu iš jo perspektyvos. Ne gatvę ar namus – dangų, pavakarės šviesą jis fotografuoja. Jis fotoaparatu fotografuoja, aš ieškau žodžių, žodžiais mintyse tą dangų bandau nusifotografuoti.

Ir taip ištisai, tuos rašymo akinius kartais panūsta ir sudaužyti.

Suprantu, kad išvažiavai mokėdamas angliškai, išvertęs knygų. Papasakok, kaip sekėsi mokytis, priprasti prie prancūzų kalbos, versti? (Va šitas mitas mane turbūt veikia – prancūzų kalbos; bet gal ir apskritai visų svetimų kalbų, kuriomis niekada laisvai nekalbėsiu… Italų kalbos gal dar labiau.) Ką ji Tau davė?  Ar versti patinka? Ar tai lengviau negu rašyti pačiam?

Tiesą sakant, iš anglų kalbos dėl to paties Paryžiaus ir verčiau. Prieš „įsitaisydamas“ Paryžiuje, dar gana ilgai po pirmo apsilankymo jame gyvenau Lietuvoje, vis į jį trumpesniam ar ilgesniam laikui nušokdamas. Tad be kitų darbų verčiau iš anglų kalbos – kad toms kelionėms užsidirbčiau. Ir horoskopus verčiau. Įdomu buvo juos versti: pamačiau, kad kai kurie tekstai kartojasi, tik jie kitiems ženklams, bėgant laikui, priskiriami. Tai kartais pakakdavo tik operaciją „kopijuoti – priklijuoti“ atlikti. O knygos apie Japoniją vertimas vos visų kortų nesumaišė, dar kiek, ir mano gyvenimą galėjo visai kita linkme pakreipti. Dabar gerai nebepamenu, bet atrodo, man lyg stažuotę ar stipendiją siūlė važiuoti pagyventi Japonijoj, kad japonų kalbos pramokčiau, prie jų kultūros prisilytėčiau. Tikriausia kokie nors vadinamieji kultūrų mainai. Abejojau, dvejojau, bet man taip mindžiukuojant tas planas, regis, savaime nunyko.

Dabar keista, bet kai pradėjau mokytis prancūzų, tai ją ne ant lietuvių, o anglų kalbos kurpalio moviau, su anglų kalba lyginau. Gal jos man atrodė ar tikrai yra artimesnės? O gal dėl to, kad jos abi svetimos?

Nežinau, ar galima kitą kalbą taip išmokti, kad joje lygiai laisvai, jaukiai kaip gimtojoje jaustis galėtum. Man tai – kaip geriausių bičiulių namai. Gali jaustis kaip namuose, bet vis tiek žinai, kad tai – ne tavo namai.

Nekalbu apie mišrias šeimas, kai tu dvi ar ir daugiau kalbų savaime išmoksti. Na taip, yra ir labai gabių žmonių.

Kalba man labai svarbu, negaliu kalbėti bet kaip. Pamenu, privačios mokyklos dėstytojas, turbūt norėdamas mane „atblokuoti“, pasakė: tu kalbi ir klaidą bijai padaryti, visą kitą savaitę šnekėk, kaip tau išeina, tavo klaidos man nesvarbu, aš jų nežymėsiu.

Man patinka prancūzų kalbos elegantiškumas, lengvumas, melodingumas, lankstumas, intelektualumas. Lietuvių kalba man atrodo kažkokia rupesnė, žemiškesnė. Bet čia turbūt paviršutiniški įspūdžiai, svaičiojimai. Kiekviena kalba neišsemiama. To rupumo, žemiškumo ir prancūzų kalboje turbūt pilna, elegantiškumo, intelektualumo, juo labiau melodingumo ir lietuvių kalboje apstu. Tik reikia norėti ir sugebėti tuos kalbos klodus atverti.

Todėl man įdomu versti. Beveik neįmanoma misija: tekstą iš vienų į kitus namus pernešti.

Šia prasme rašyti lengviau: tu savo namuose sėdi. Sunkiau kita prasme. Kai verti, viskas jau pasakyta. Kai rašai, niekas dar nepasakyta, reikia turėti, ką pasakyti, ir rasti būdą, kuriuo ir kaip tai pasisakytų.

Bet tai akivaizdu. 

Valdai, dabar jauni žmonės mokomi planuoti karjerą, žino (bent tariasi žiną), ką veiks už penkmečio, o Tu, atrodo, gyveni leisdamas likimui (Dievui, aplinkybėms) veikti. Vis dėlto spėju, kad turi kažkokius vidinius turėklus, už kurių laikaisi ar kurie Tave laiko. Ar įmanoma juos įvardyti, išvardyti? 

Tu ir vėl mane išprovokavai, atsakau taip pat spontaniškai kaip ir į pirmąjį klausimą, vos tik jį perskaičiau. Savo gyvenimą sumenkinti iki karjeros ir dar ją planuoti? Visiškas blūdas. Karjera – tai pinigai ir garbė. Garbė gerai, visada malonu, kai kas nors tave pamalonina. Bet tai – ne kasdieninės būtinybės reikmuo. Tiesa ir tai, kad be pinigų kasdienybės lynu nepereisi.

Kodėl ir kas mūsų pasaulį šitaip sutvarkė? Kodėl tas kažkas mus suka nuo esminių dalykų? Debesys plaukia virš mūsų galvų, o mes jų nematom.

Šiaip tai nelabai ir žinau. Ar iš tikrųjų į debesis žiūrėti geriau, nei stengtis karjeros laipteliu palypėti aukščiau? Gal karjeros laipteliu aukščiau palypėjęs, tu daug gero galėsi ir sugebėsi žmonėms padaryti?

Tie turėklai iš tikrųjų yra, tik aš jų žodžiais nemoku įvardyti. Gal tai net ne turėklai, o sūpuoklių virvės, kurių įsikibę mes laikomės? Kartais taip lengva, gera, gražu, kad atrodo, tas virves paleisi ir prarajon, po tavim atsivėrusion, krisi. Iš to pasaulio gražumo. Pasitaiko, kad ir beviltiškai sunku būna, tada tos sūpuoklės sustingsta, sustoja. Ir išgirsti – ką tuo laimėsi, ką tuo įrodysi?

Kas iš tikrųjų palaiko? Gal visas šitas skausmingas gerumas, gražumas, kuris kasdien tirpsta į pabaigą? Noras pabūti, dar neatsisveikinti?

Jau galvojau, kad nebeklausinėsiu, bet paskutine pastraipa sugluminai. Apie ką Tu? Jeigu sakysiu, kad rašytojas Papievis gyvenimą suvokia kaip skausmingai gražų, nes prabėgantį, daugelis atšaus, kad gražus jis todėl, kad gyvena Paryžiuj, nors ir mažutėj palėpėj. Koks Tavo buto plotas?

Rašau paskutinį besibaigiančių metų rytą, tad į šį klausimą atsakau, nelabai baugindamasis sentimentalumo ar banalumo. Metų pervartos bent jau man – nelyg laiko rėžis. Iš to gerumo, gražumo ar skausmo, kad gyveni, vieni užsiskliaudžia, lieka patys su savimi, kiti išplūsta į Katedros aikštę ar į Eliziejaus laukus, geria šampaną ir butelius daužo.  Galbūt tai tas pats praeinamybės pojūtis?

Stebuklo, kad esi čia, praeinamybės?

Jeigu už skliaustelių iškelsi visus kintamuosius, tai tas stebuklas visur tas pats liks.

Kintamieji ir visiškai nesvarbu, ir svarbu. Vienas iš jų gal yra ir šita mano celė, kurioje įsigyvenau ir su kuria susigyvenau. Kai mane iš čia mes, jausiuosi taip, lyg kas mane rautų.

Vieną dieną atėjo toks butų matininkas ir lazerio spinduliu ją išmatavo. Kokių penkiolika metrų. Paryžiuje penkiolika metrų daugiau negu Vilniuje. Bet kad ir kiek būtų, man svarbu, kad pačiam Paryžiaus centre. Ir netoli Senos.

Pasikviečiu ir čionykščių draugų, ir iš Lietuvos atvažiuojančių.

Tik iš anksto įspėju ar primenu, kad labai aukštai lipti. Įvijais laiptais.

O, tai štai kaip sportuoja rašytojas. Ačiū už atsakymus iš palėpės.