Naujienos

Su rašytoja ir dailininke Paulina Egle Pukyte susirašinėjo Solveiga Daugirdaitė.

Kai pamatau Pukytės pavardę, žinau, kad bus protinga, analitiška, bet ir šmaikštu – būtinai. Mano draugė psichologė sako, kad „humoras yra brandi gynybos forma“. Ar renkiesi tragikomišką kalbėseną, ar ji tave renkasi?   

Humoras yra ne tik gera gynybos, bet ir puiki puolimo forma. Dažnai renkuosi jį būtent dėl to. O tragikomizmas man reikalingas dėl to, kad nemėgstu, o gal bijau sentimentalumo. Manau, kad kūryba negali būti šimtu procentų nuoširdi (ne intencijų, bet išraiškos prasme), tačiau vis tiek ji turi paliesti širdį, jaudinti. Vien tragiška ar vien komiška man būtų per paprasta. Tai iš tiesų ir nežinau, ar tokią kalbėseną renkuosi, ar ji pati atsiranda, nes man yra būtina tam, ką noriu pasakyti...

Gal turi kokią versiją, kodėl pradėjai rašyti ir spausdintis? (Gal rašei nuo vaikystės?) Ar ko trūko? Juk buvai (ir esi) dailininkė, lyg ir turi kitų priemonių saviraiškai? Juoba kad dailė universalesnė – jos nereikia versti.  Man atrodo, jeigu mokėčiau kokią universalią meno kalbą, tikrai nesirinkčiau literatūros...

Teisingai pastebėta – trūko. Rašyti pradėjau iš ilgesio ir kad nebuvo su kuo žmoniškai pasikalbėti. Bet dabar rašau ne dėl to, kad kartą sugalvojau, jog štai dabar imsiu ir naudosiu literatūrą vietoj dailės, bet dėl to, kad man norisi pasisakyti arba papasakoti istoriją. Raštu tai galima padaryti daug konkrečiau, nei vaizdu. Be to, aš mėgstu kalbą, mėgstu žodžius. Juos jau kurį laiką naudojau savo vizualioje kūryboje, bet paskui jų atsirado daugiau ir daugiau, tai nebetilpo į dailės formatą.

Ar „nebuvo su kuo pasikalbėti“ dėl to, kad nebegyvenai Lietuvoje? Bet juk nebuvai vargšė emigrantė, nemokanti kalbos, ir turbūt visada turėjai pinigų bilietui atgal. Ar kalbi apie žmogaus vienatvę, kuri visada išlieka?  Pagaliau rašytojas dirba paprastai pats vienas.

Taip, tada kai nebegyvenau Lietuvoje ir kai dar nebuvo „Skype“. Taip, vienatvė visada išlieka. Dėl bilieto atgal – man visada atrodė, kad negerai eiti atgal, visada reikia tik į priekį, net jeigu ta kryptis į visiškai priešingą pusę, nei anksčiau. O užsienio kalbą mokėjau, tas tiesa. Man apskritai patinka svetimos kalbos kaip reiškinys. Mokėti kokią nors kitą kalbą yra nuostabu, o jei ne tik skaityti, bet ir kalbėti – dar nuostabiau, o jeigu dar ir daugiau kalbų, tai jau galbūt net mažutis žingsnelis link teleportacijos (o tai universali siekiamybė – jos trokšta visi). Tačiau nieko nėra geresnio už galimybę kalbėti gimtąja kalba (ypač dar vartojant savos kultūros referencijas). Tokį laisvės jausmą mažai su kuo galima sulyginti.

Dar priminei vieną dalyką, dėl ko man patinka rašyti: taip, dirbi vienas ir nepriklausai nuo kitų žmonių, nuo priemonių, nuo medžiagų, nuo nieko. Apie dailę to nepasakysi. Be to, dailėje, kaip kūrybinėje veikloje, yra du svarbūs elementai, užgožiantys visus kitus jos aspektus – tai „netvorkinimas“ ir „bulšitinimas“ (ryšių mezgimas ir šūdo malimas), kurie yra „rimti“ ir kurių aš nekenčiu. Nors, tiesa, ką nors parašius, jei nori, kad daugiau žmonių nei keli draugai perskaitytų, irgi reikia siūlyti, prašyti, kaulyti...

Oi, kokie įdomūs terminai – ryšių mezgimas ir šūdo malimas... Turiu nuvilti, kad ryšiai ir asmeninės pažintys veiksmingos turbūt dirbant visose sferose ir visose šalyse. Bet grįžkim prie Tavo gyvenamosios aplinkos: jau žinau, kad negali pasikalbėt taip, kad būtum adekvačiai suprasta – kas užaugo žiūrėdamas kitus animacinius filmus, nesupras mūsų, užaugusių su kitais (esi apie tai rašiusi). Bet ką Tu gauni, ko čia neturėtum?  

Visų pirma, gaunu iš arti pamatyti kitokią, sakyčiau įvairiapusiškesnę, kultūrą. Gaunu galimybę pažvelgti į savo kultūrą iš šalies ir išmokti jos nesureikšminti. Nesusireikšminti. Praplėsti matymo kampą, nevirti savo (tautos) sultyse, taip sakant.  Tai labai sveika – nelyginant gydykla (purvo vonios) tautinei savimonei. Gyvendama kitos kalbos aplinkoje turiu galimybę iš šalies pažvelgti ir į savo kalbą. Tai leidžia man, kaip kūrėjai, nebijoti žaisti su kalba. Man tai aktualu, nes žaidimas yra vienas mano kūrybos principų. Be to, man be galo įdomu stebėti, kaip mūsų kalba prisitaiko svetimoje aplinkoje, kaip išryškėja/paaiškėja naujos žodžių reikšmės. Kaip silpnesnieji žodžiai neatlaiko nelygioje kovoje...

Žinau, nors nepažįstu, emigrantų, kurie nenori nei vaikų mokyt lietuviškai, nei kokių ryšių su praeitim palaikyti. Tu, priešingai, būdama vertėjos iš anglų kalbos dukra, turėdama  geresnes galimybes integruotis (mokėdama kalbą, pažinodama kultūrą), savo knygom kalbiesi lietuviškai su lietuviais. Kaip pasikeitė Tavo požiūris į Lietuvą, kai „myli ją iš tolo“?

Iš tolo mylėti daug lengviau. Be to, nesu emigrantė, aš tik laikinai dirbu kitoje šalyje. Iš tolo, viena vertus, tapau kritiškesnė, antra vertus, tik dar labiau myliu lietuvių kalbą. Stačiai graudu darosi girdint, kaip už Lietuvos ribų gyvenantys lietuviai visiškai nevertina savo gimtosios kalbos. Mano draugo tėvo tėvai, XX a. pradžios emigrantai iš Lietuvos, tiesiog draudė savo vaikams kalbėti lietuviškai, net ir namuose, nes norėjo, kad jie kuo greičiau integruotųsi. Tie kaipmat kalbą ir pamiršo. O dabartiniai Anglijos lietuviai bendrauja daugiausia tik tarpusavy, nemėgina integruotis, nelabai domisi Britanijos kultūra, net nesistengia išmokti bent kiek rišliau kalbėti angliškai, tačiau jau giriasi (ne liūdi!) „pamiršę lietuviškai“. Skaudžiausia girdėti, kaip greitai įsišaknija ne tik tokie anglicizmai, kuriems dar nėra gerai įsimintinų lietuviškų atitikmenų, bet ir visiškai nebūtini senų lietuviškų žodžių pakaitalai. Ausys linksta, kai lietuviai pradeda sakyti „gardenas“ (kiemas, sodelis), „sitingas“ (svetainė), „inšuransas“ (draudimas). Pastaruoju metu nesusivaldau ir, nutraukusi pokalbį, paklausiu: „užmiršote lietuviškus žodžius“? Dažniausiai nelabai susigėsta. Žinoma, gyventi su dviem kalbomis nėra lengva, tai reikalauja tam tikrų protinių pastangų, gal žmonės, sunkiai dirbantys Anglijos fabrikuose, nebeturi tam jėgų? Bet juk 50 metų gyvenome kitoje dvikalbystėje ir atlaikėme rusų kalbos spaudimą. Tačiau dabar suprantu, kad tą spaudimą atlaikė ne patys žmonės, o kalbą saugančios įstaigos ir organizacijos. Užsienyje gyvenančių lietuvių kalbos, deja, niekas nebereguliuoja. Bet man keista, kad šiais laikais, dvidešimčiai metų praėjus po Nepriklausomybės atgavimo, išgirsti iš lietuvio ir tokį pasakymą: „man visiškai tas pat kaip kalbėti – lietuviškai ar rusiškai, man jokio skirtumo“. Pasidaro apmaudu dėl mūsų kalbos... Kalba tuomet  tampa tik susikalbėjimo priemone, bet, paradoksas, tapusi tokia, ji apsunkina susikalbėjimą!

Apie gyvenimą tokioje nuolatinėje kalbinėje migloje, apie susikalbėjimo iliuziją ir tarpusavio nesupratimą ir bus mano knyga „Bedalis ir labdarys“.

Tavo kūryboje tie vargšai bemoksliai lietuviai Londone atrodo bent jau graudžiai (ir juokingai). Bet lygiai tokie patys ir „jie“, „autochtonai“, ne mažiau riboti ir visai be savikritikos. Tai gal tautybė (pilietybė, gyvenamoji vieta) nesvarbi, nes žmonės būna protingesni, gabesni, geresni (arba priešingai) nepriklausomai nuo šių parametrų? Julia Kristeva sako, kad tautybė turi būti pasirenkama, kaip ir plietybė: ji pati užaugo Bulgarijoje, bet visą suaugusios moters ir mokslininkės gyvenimą gyvena kaip prancūzė.

Juokiuosi aš ne iš visų tautų bemokslių (tai savaime nėra žmogaus trūkumas), o iš situacijų, kuriose jie atsiduria, ir iš tam tikros proto tinginystės. Žinoma, kad nuo tautybės ir pilietybės nepriklauso jokie žmogaus bruožai ar savybės, ją gali ir pasirinkti, bet jei pasirinkai, vadinasi, sąmoningai ją suvoki ir vertini, ar ne?  Lyginant lietuvius emigrantus ir „autochtonus“, manau, kad juos riboja skirtingi dalykai, salygoti skirtingų kultūrinių ir geopolitinių veiksnių, o man įdomu tuos skirtumus atrasti ir tyrinėti.

Kaip sekasi užmegzti ryšius su lietuvių literatūra kaip rašytojai? Klausiu prisimindama, pavyzdžiui, Jurgą Ivanauskaitę, kuri manė, jog bent iš dalies pelnyti profesionalų pripažinimą sunkiai sekasi todėl, kad ateina iš kitur (nors nieko čia naujo – dar Birutė Pūkelevičiūtė, atėjusi iš teatro, požiūrį į save palygino su arlecchina).

Ryšių užmegzti nesiseka, nors aš nelabai ir stengiuosi. Gildijų ribos pas mus dar labai ryškios. Jų narystės ženkleliai ištatuiruojami visam gyvenimui ir negali būti pakeisti. Manau, kad ateidama „iš kitur“ atsinešiau tam tikro šviežumo, kitokį, neišmoktą požiūrį į rašymą ir kalbą – tai turėtų būti sveikintina, nors ir nėra savaiminis kokybės ženklas. Tarp atėjusių „iš kitur“ – mano labiausiai mėgstami ir labiausiai nemėgstami rašytojai.

Ar pasakytum pavyzdžių? Ir vienų, ir kitų? O dar svarbiau – kas yra tas „kitur“? Mano jaunystėj buvo sakoma, kad kompozitorius, dailininkus moko specialiose mokyklose,  o štai rašytojai – savamoksliai. Dabar skelbiama priešingai – tik užsirašai į „kūrybinio rašymo“ kursus, ir jau būsi rašytojas. O kaip Tau atrodo? Kas Tave mokė?   

Pavyzdžiui, mėgstu Herkų Kunčių, nemėgstu Jurgos Ivanauskaitės. Kodėl sakai, kad rašytojai savamoksliai? Visų „tikrų“ Lietuvos rašytojų kalvė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra. O mes – iš kitos aukštosios, tai ir „svetimi“. Kūrybinio rašymo kursai yra naujas reiškinys. Savaime jie nėra blogai, jei lankydamas tokius kursus sugebėsi jiems atsispirti. Nes kursai dažnai štampuoja stilių – pradedi skaityti, ir supranti: „kūrybinio rašymo“ produktas. Kas mokė mane? Tėvai, knygų skaitymas, puiki lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Raščiuvienė. Iki šiol esu jai be galo dėkinga, kad išmokė taisyklingai ir tiksliai vartoti kalbą, pajausti stilių. Tai pagrindas, man jis svarbus (nors kai kam atrodo nebūtinas), o visų kitų taisyklių aš per daug nepaisau.

O kaip klostosi sūdytos silkės reikalai – tos, kurios Tavo herojė iš Tavo debiutinės knygos desperatiškai ieškojo Kūčių išvakarėse Londone? Ar jau galima nusipirkti? Ir kaip apibūdintum tą poreikį jos –  tos silkės – būtinai rasti Kūčioms?

Silkės yra į valias. Ta silkė, ar jos trūkumas ar perteklius, tai ir tikri, ir simboliniai dalykai, lygiai taip pat kaip buvo sovietmečiu – tą paralelę ir išvedžiau „Jų papročiuose“. Aš nesu tradicijų vergė, tačiau manau, kad ritualai labai reikalingi tam, kad žmogus galėtų išgyventi ir išlaikyti sveiką protą, ypač netekčių akivaizdoje.

Kad jau pradėjom apie maistą, tai pasakyk, ar mėgsti netikrą zuikį (kurio garbei Tavo antroji knyga vadinosi „Netikras zuikis")?

Mėgstu. Močiutė jį kepdavo, ir jau nuo vaikystės mane tas pavadinimas labai trikdė, kėlė neatsakomų klausimų, kvietė į abstraktų pasaulį, egzistuojantį šalia buitinio.

Ačiū už atsakymus. Laikau kumščius, kad literatūros pasaulis Tau kuo ilgiau neparodytų savo nykiojo veido – su „ryšių užmezgimais“, grupės draugų interesais ir nekintančiu įsitikinimu, kad „vyrai rašo geriau“

Nuotraukoje: Paulina Pukytė (autorius Anton Lukoszevieze)