Naujienos

Su rašytoja ir žurnaliste Zita Čepaite susirašinėja literatūros kritikė Solveiga Daugirdaitė.

Maždaug prieš šimtą metų kuriantis Lietuvai, kaip moderniai valstybei,  Lietuvos kaimo žmonės buvo vadinami tais, kurie išsaugojo lietuvybę (miestai ir dvarai lietuviškai mažai bekalbėjo). Tarpukariu turtinė ir kultūrinė praraja tarp vargstančio kaimiečio ir miesto valdininkijos buvo gili. Pokariu žmonės bėgo iš kaimo ieškodami saugumo ir lengvesnio kąsnio, o posovietiniu laikotarpiu kaimas viešojoje erdvėje tapo „runkelių“, „prasigėrusių kaimiečių“ ir kitokių jau beveik antrarūšių žmonių gyvenama  vieta. Kokios pirmiausia mintys kyla, kai tenka pasakyti – „aš iš kaimo“?

Šiandien prisipažinti, kad esi iš kaimo, reiškia save nurašyti. Nežinau, ar keista, kad kaimas, kuris iš tikrųjų yra atspariausias visokiems socialiniams eksperimentams, paverstas paniekos vertu dalyku. Kodėl atspariausias? Nes kaimo žmogus sugeba užsiauginti bulvių, vadinasi, ne taip greit numirs badu, kaip miestietis, kuris, netekęs tarnybos, jau gali džiauti dantis ant lentynos. Jis priklausomas nuo kasmėnesinės išmokos, kurią gauna iš darbdavio. Ties tuo laisvė ir baigiasi. Taip buvo sovietiniais metais, taip ir dabar. Viduriniosios klasės, turinčios savo pajamų šaltinį, nėra ir Lietuvoj niekas nesirūpina, kad būtų sudarytos sąlygos jai susikurti. Nes tokių nepriklausomų nelabai kam reikia, ypač valdantiesiems arba tiems, kurie nori valdyti. Kaimo žmonės, ypač tie, kas atgavo protėvių žemes ir turi didesnius ar mažesnius ūkius, yra iš principo turbūt labiausiai nepriklausomas socialinis sluoksnis, kaip minėjau jau vien dėl tos priežasties, kad gali užsiauginti bulvių. Ir tai erzina. Erzina tuos, kurie gyvena nuo algos iki algos ir privalo nors kartais, norėdami algos mokėtojams įsiteikti, erzina tuos, kurie nujaučia, kad žemė po kojomis yra (arba gali tapti) nepriklausomybės šaltiniu. Tad tą sluoksnį, sąmoningai ar nesąmoningai, bet siekiama psichologiškai žlugdyti, priversti juos pasijusti nepilnaverčiais, „runkeliais“.

Kaip Tau šiandien atrodo tavo vaikystė?

Vaikystės žemė, ypač kai ji nutolsta, ima atrodyti labai šviesi. Bet buvo nemažai dalykų, vaiko sąmonei per sunkių. Mano tėvai buvo religingi ir sekmadieniais vesdavosi mus į bažnyčią. O mokytojai prie bažnyčios budėdavo, užsirašydavo pavardes tų, kas į bažnyčią vaikšto, ir pirmadienį išrikiuodavo visus prieš klasę ir liepdavo kitiems vaikams su tamsuoliais, nes tik tamsuoliai tiki Dievą, nedraugauti. Bet, kita vertus, net sovietų laikais kaimiečiai, aišku ne visi, bet nemažai, sugebėjo išlaikyti žmogišką orumą. Kai paaugau, vasarą eidavom uždarbiauti, skindavom kolūkio lauke agurkus. Man buvo gal trylika metų. Per pietų pertrauką kažkur užtrukau ir į darbą grįžau pusvalandį pavėlavusi. Brigadininkas ant manęs ėmė rėkti. Aš neapsikenčiau, mečiau kibirą ir išdrožiau namo. Eidama galvojau, dabar nuo tėvų gausiu barti. Gyvenome ne itin turtingai, tad kiekvienas uždirbtas rublis buvo svarbus. Drebėdama, kad ne tik brigadininko buvau apšaukta, bet ir namuose gausiu pylos, pasipasakojau, kas įvyko. „Na ir gerai, – pasakė tėvas. – Jis neturi teisės ant tavęs rėkauti. Jis galėjo tau už vėlavimą uždarbį sumažinti, bet ne rėkti“.

Bet ar nebuvai vienintelė tokia iškelta galva?

Šiaip mane mokytojai vadino „pasišiaušusia“, gal čia tas pats, kas būti iškelta galva? Nežinau iš kur, bet to pasišiaušusio išdidumo kaime buvo daug. Prisimenu daug pasakojimų, kai ūkvedžiai ar brigadininkai, bandę kaimiečius pagąsdinti, likdavo nieko nepešę. Aišku, būdavo prisitaikėlių ir skundikų, baisus buvo pokario įvykių šleifas, apleisti namai, kur gyventa į Sibirą išvežtųjų, pamiškės ar pašlaitės, kur buvo nušauti mano tėvų kaimynai ar giminaičiai, bet man didžiausią įspūdį darė daugumos kaimo žmonių nepalaužta dvasia, jie atidirbdavo kolchoze, tačiau visą savo išmonę ir energiją sudėdavo į nedidelius asmeninio naudojimo žemės sklypelius. Nors asmeninio ūkio veikla irgi buvo reguliuojama, buvo nustatyta, kiek galvijų galima laikyti, bet niekas neskaičiavo naminių paukščių, ir aš atsimenu būrius žąsų ir kalakutų, kuriuos augindavo mama ir prieš Kalėdas gabendavo į Rygą parduoti. Sužiūrėti, ką veikia kur nors pamiškėj gyvenantis kaimietis, nebuvo lengva ir žmonės rasdavo landas savo verslumui ar kūrybingumui pasireikšti. Mano tėtis buvo net savadarbį traktorių pasigaminęs. Kai valdžia užmatė, atėmė ir išgabeno į metalo laužą. Po kiek laiko tėvas pasigamino kitą. Štai tokią kaimo dvasią aš mačiau, tokia aplinka mane augino. Manau, kad kaimas sovietmečiu labiausiai išlaikė nepriklausomą dvasią ir labai skaudu, kad dabar jis taip niekinamas.

O kaip dėl galimybių mokytis?

Mokymosi galimybės, aišku, buvo mažesnės. Mažutė biblioteka, kur didžioji dalis knygų apie pionierių ir komjaunuolių kovas prieš fašizmą. Viską perskaičiau. Visas „Jaunąsias gvardijas“, visus „Kaip grūdinosi plienas“. Tiesą sakant, tai buvo gana berniukiška literatūra – kovos, žygdarbiai. Bet kitokios nebuvo. Labai mėgau piešti, bet neturėjau galimybių lavinti šio pomėgio. Norėjau šokti, bet pasirinkimas buvo labai ribotas, nebent „Bitute, pilkoji“ per tėvų susirinkimą kartą metuose. Mano jaunylio brolio vaikai auga tame pačiame kaime, tad skirtumas krenta į akis: baigus pradinę mokyklą abu vaikai, kurie gerai mokosi, vienas po kito buvo perkelti į Tauragę, mama kiekvieną rytą juos ten nuveža, popiet parveža, mergaitė papildomai lanko muzikos mokyklą, berniukas krepšinį.

Priklausau tiems romantikams, kuriems nuo paauglytės atrodo priešingai – tik gyvendamas gamtoje žmogus gali būti laisvas. H. D. Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ lietuviškai pasirodė, kai mokiausi paskutinėj klasėj, ją iki šiol laikau viena svarbiausių sau knygų ir tebesvajoju, kad, kai bent kiek praturtėsiu, nusipirksiu sodybą ne atostogauti, bet gyventi. Koks skirtumas, kiek iki miesto, kai žmonės sėdi sukišę nosis į kompiuterių ekranus?   

Kompiuterių ekranai dabar yra ir kaime. Ir dabartiniai kaimo vaikai, jei gyvena tvarkingoje šeimoje, vien dėl technologijos pasiekimų gali daugiau dalykų sužinoti, su įvairesniais reiškiniais susidurti. Aš kaime, nors turėjau daugybę visokių kaimiškų vaikiškų smagumų, gan anksti ėmiau justi įvairesnės patirties, intensyvesnio intelektualinio gyvenimo badą. Aš norėjau žinoti. Šiandienos vaikai, kad ir kur gyventų, vargu ar turi tokį stiprų troškimą žinoti, informacija juos užgriūva pernelyg stipria banga, manau, kad jiems dabar trūksta ir laiko, ir turbūt įgūdžių įsigilinti į tai, ką sužinojo, integruoti gautą informaciją. Bet šioje srityje tyrimų daug, o niekas tiesos nežino. Kad ir kaip būtų, šiuolaikinis pasaulis suteikia daugiau galimybių. Ar pavyksta suteiktas galimybes panaudoti? Priklauso nuo šeimos, nuo aplinkos.

Kelerius metus gyveni Jungtinėje Karalystėje. Kaip toje šalyje sekasi įveikti socialinę atskirtį?

Apleistų vaikų buvo sovietiniais metais, yra ir dabar. Apleistų, netvarkingose šeimose augančių vaikų yra ir Britanijoje. Kas atsakingas, kad tie vaikai galėtų atskleisti ir išvystyti savo talentus? Visuomenė? Valstybė?

Britanijos vyriausybė nemažai rūpinasi vaikais, padeda tėvams ar šeimoms, problemiškas vaikas apsuptas kartais perdėta psichologų, konsultantų, socialinių darbuotojų globa. Daroma daug, bet statistika rodo, kad socialinės atskirties šeimose augančių vaikų mokymosi vidurkis žemesnis negu vidutiniškai ar gerai gyvenančiose šeimose. Regis, kad stinga ne pinigų ir pastangų padėti socialinės atskirties vaikms, bet patiems vaikams stinga motyvacijos lavintis ir mokytis. Nes kai nesimato galimybių ištrūkti iš skurdo rato, kam stengtis? Kai sunyko, kaip Britanijoje, ar nesusikūrė, kaip Lietuvoje, socialinio slankumo modeliai, kai sustiprėjo tendencija užsidaryti savo socialiniuose ratuose, o ta tendencija šiuo metu labai akivaizdi, socialiniame užribyje atsidūrę žmonės neturi motyvo stengtis. O kai nesistengia, tampa valstybės išlaikytiniais. Jeigu valstybė jų neišlaikytų, prasidėtų maištai. Dalykai susiję, ir elitas, pliekiantis „runkelius“, pats ir yra tų „runkelių“ atsiradimo ar suklestėjimo priežastis. Aišku, elitas bet kokiais būdais stengiasi užsitikrinti sau ir savo vaikams turimas pozicijas, bet, perdėtai rūpindamasis savo palikuonių gerove, juos irgi paverčia žmonėmis be motyvacijos. Nemotyvuotos viršūnėlės, nemotyvuotos apačios – tokia socialinio slankumo neturinčios visuomenės apgailėtina dalia. Ir atskirai grupei taikoma vienokia ar kitokia politika vargu ar turės teigiamą poveikį, jeigu socialinė sistema bus sustabarėjusi, neskatinanti norėti ir siekti, nes norai, kuriems įgyvendinti reikia įdėti nemažai valios ir pastangų, atsiranda tik tada, kai yra realios galimybės išsiveržti iš socialinės atskirties būklės.

Kaip Tavo naujausią knygą – „Emigrantės dienoraštį“ – sutiko jos herojai, Jungtinės Karalystės lietuviai?

Daugiausia geri atsiliepimai. Net nepažįstami žmonės rasdavo reikalą parašyti ką nors gero į mano paskyrą „Facebooke“. Kiti sakydavo, kad visa tai, ką aprašiau, jie patys patyrė ir žino. Yra tokių, kurie mano, kad prieš emigruojant kiekvienam ją būtina perskaityti.

Rašiau apie tai, ką pati patyriau, su kuo susidūriau. Nesu pamokslautoja, skelbianti kažkur sugraibytas tiesas, kai noriu ką nors apie šį gyvenimą papasakoti, dalijuosi patirtimi. Kokią turiu, tokia dalijuosi.

Būtų gerai, jeigu būtų taip paprasta pasimokyt iš svetimų klaidų... Ar kada pamąstai apie savo „karjeros aukštumas“ – dalyvimą Seimo rinkimuose, darbą ministro patarėja? Kaip viskas atrodo praėjus laiko tarpui, kaip vertini šį savo žingsnį? Klausiu todėl, kad Lietuvoj itin gaji nuomonė, esą politika – „nešvarus reikalas“. Bet kuo laikome save, jeigu mus valdyti „nešvaru“?

Niekada nelaikiau to „karjeros aukštumomis“, ministrų patarėjais dažniausiai dirba užnugarius turintys jauni berniukai ir mergaitės. Dėl ėjimo į politiką – tiesiog nusibodo nuolatinis baubimas, kad viskas blogai, bet tie kritikuotojai patys nieko nedarė. Sumaniau pamėginti, pažiūrėti kiek tiesos mituose apie nešvarią politiką. Įsitikinau vienu dalyku – politikos švarumas priklauso nuo to, kokie žmonės ten eina, ir kol bus tokių, kurie norės išlikti šventaisiais, iš aukšto šūkaujančiais, kokie visi blogi ir nešvarūs, tol tokią politiką ir turėsime. Aš nesu atitūkusi nuo gyvenimo, man rūpi kas vyksta mūsų valstybėje, kas vyksta Jungtinėje Karalystėje, kas vyksta pasaulyje, bet šiuo metu net ir man atrodo į politiką neprasminga lįsti. Ne dėl to, kad bijočiau susitepti, šventumo aureolės aš nenešioju, bet tiesiog reikia pasirinkti, ką labiau nori daryti ir kur save geriau atskleidi. Šiuo metu politiniame gyvenime tokios tendencijos, kad jei nori ten dalyvauti, privalai vykdyti kitų valią, o dažnai ir pridengti tai, ką galingieji pridergė. Dalyvavimas politikoje padėjo pamatyti, kokie mechanizmai, pridengti partijų vardais, ten veikia.

Zita, bet juk ir Tu, ir daugelis žmonių kasdien ką nors daro savo darželyje, kad aplinka keistųsi. Prieš kelis šimtus metų toje pačioje JK valdymas reiškė galvų kapojimą tiesiogine prasme. Gal mes tikimės per greitų pokyčių, kuriems svetur prireikė amžių?

Jau nebesu tokia tikra, kad savo darželio puoselėjimas gali pakeisti aplinką, dažniau aplinka keičia darželius. Bet čia ilga ir sudėtinga tema. O kai žmonės sako, kad nereikia visko greitai norėti, kad pokyčiams reikia šimtmečių, manau, kad tai savęs apgaudinėjimas. Mes negyvenam viduramžiais, techninis progresas reikalauja spartos, kas dveji metai – nauja kompiuterinė programa, ir jeigu visuomenė nesugebės tokiu pat spartumu tobulėti ir keistis, ji nesugebės pasinaudoti naujųjų technologijų teikiamomis galimybėmis, ji liks toli užribyje.

Lietuviai svetur duoną pelnosi įvairiausiais darbais. Ką šiuo metu veiki Tu?

Rašau – straipsnius žurnalams ir laikraščiams, komentarus, šiek tiek prisiduriu versdama iš anglų į lietuvių. Nepriklausau prie tų, apie kuriuos pasakojama sėkmės istorijose, bet nesiskundžiu.

Labai čia viskas rimta. Kaip šventi Kalėdas?

Labai čia viskas rimta. Kalėdos kaip visada, kur vėjas nupūs. Esu vėjų nešama. Vėjavaikiška, ar ne? Bet man visada patiko vėjavaikiška Kazio Binkio poezija: „Galvon suaugę baras profesoriai,/ Kad vietoms gabus, bet nerimtas./ O man – kur pažiūriu – visur pavasariai,/ Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.“

Ačiū, Zita. Palankių Tau vėjų.