Naujienos

Su rašytoju (poetu, eseistu, vertėju) Eugenijum Ališanka susirašinėja Solveiga Daugirdaitė.

Mielas Eugenijau, baigei matematikos studijas, pasukai į literatūrą. Kaip čia nutiko?

Esu tikras, kad ne universitetinės studijos (bent jau ne visais atvejais) lemia žmogaus gyvenimo kelią. Būtent gyvenimo kelią, ne profesiją, nes literatūra man anksčiau atrodė ne profesija, bet egzistencinis pasirinkimas. Tai dabar rašytojo kūryba vis labiau suvokiama kaip eilinio savo amatą išmanančio profesionalo darbas, iš rašytojo reikalaujama produktų, kurie turi būti gerai parduodami, rašytojas tampa leidybos verslo sraigteliu.

Daugeliui matematika ir poezija – skirtingos, tiesiog priešingos. Kaip Tau atrodo?

Nesu pirmas, ir tikrai ne paskutinis, atėjęs į literatūrą iš tiksliųjų mokslų. Prisiminkime kad ir Ričardą Gavelį ar Vytautą Rubavičių. Man irgi kadaise atrodė, kad šios sritys yra labai skirtingos, baigdamas matematikos studijas Vilniaus universitete tikėjau, kad darau radikalų judesį išsižadėdamas matematikos ir planuodamas gyvenimą sieti su humanitariniais mokslais bei literatūra. Tačiau ilgainiui ėmiau vis aiškiau suvokti, kad tarp matematikos ir poezijos esama daugiau sąsajų negu matos iš pirmo žvilgsnio, tiksliau, iš tradiciškai susiklosčiusio skirstymo į „tiksliukus“ ir „humanitarus“.

Kaip apibūdintum tas sąsajas?

Matematika taip pat yra kalba, tam tikra loginė sistema, siūlanti galimybes konstruoti įvairius loginius pasaulius. Ar ne tą patį daro ir poezija, poetas, konstruojantis savąjį poetinį pasaulį, mėginantis savo jausmų ir potyrių chaosui suteikti logišką pavidalą?

Aišku, tokia bendrystė matos tik žvelgiant iš toliau, sub specie aeternitatis. Iš arčiau galima įžiūrėti daugiau skirtumų, ieškant metaforinių vaizdinių tarkime, kad matematika piešia pasaulio griaučius, o poezija – jos kūną. Taigi jeigu kalbame apie šypseną ir velniukus akyse – poezija yra geresnis instrumentas. Jeigu apie galimybes tą šypseną ir velniukus paversti skaitmeniniu vaizdu kompiuterio ekrane – gal vis dėlto matematika.

Man atrodo, pas mus ir šiandien gajesnė romantiška poezijos, kaip įkvėpimo vaisiaus, samprata. Net ir konstruojantys, kaip sakai, loginius pasaulius prozininkai pripažįstami, bet ne mylimi, premijomis neskatinami (Ričardo Gavelio pavyzdys). Nors kartais pagalvoju, ar ta racionalumo ir jausmingumo priešprieša nėra dirbtinė?

Kaip žinia, gamtoje pačios gajausios yra piktžolės. Kultūroje, regis, ne kitaip. Ką gi mes turime omeny kalbėdami apie romantišką poeziją? Poezija, kuri gimsta iš jausmo, kuri nesužalota proto intervencijos, kuri yra pakylėta virš realybės, kuri gimsta beveik iš nieko, tokia beveik nekalto prasidėjimo? Ką gi, pavasarį ir laukai sužaliuoja beveik iš nieko, žolėms ir piktžolėms nereikia pastangų, ne taip, kaip sodų medžiams, krūmams ar gėlėms – juos tenka saugoti per žiemą, genėti, tręšti, laistyti, purkšti nuo kenkėjų, ravėti etc. Ką gi mes turime omeny kalbėdami apie įkvėpimą? Kažkokią slaptąją sąmonės dėžutę, kurią tereikia pradaryti, ir į mus be ypatingų pastangų pradeda plūsti genialios eilutės ir posmai, nesužaloti intelekto? Poezija ir kai kurie kiti menai nepagrįstai nusavino įkvėpimo terminą, arba greičiau jį susiaurino pritaikydami savigynos tikslais. Įkvėpimas tėra būsena prieš iškvėpimą, reikia įkvėpti, kad galėtum iškvėpti. Paprastas ir kartu universalus, kosminis principas.

Kas nutinka, kai įkvepiam?

Gaunama daugiau deguonies, protas pradeda intensyviau veikti, įsijungia visos galios – atminties, vaizduotės, loginio protavimo, sukibirkščiuoja asociacijų tinklas, ir netikėtai blyksteli – iškvėpiamas – problemos sprendimas. Išlydis. Problema ne būtinai eilėraštis – tai gali būti ir teoremos įrodymas, ir cheminė formulė, ir netikėtas tilto konstrukcijos sprendimas, ir revoliucinė idėja. Kitaip, banaliai, sakant, įkvėpimas būtinas visoms žmogaus veiklos sferoms. Kadaise žymus matematikas Jonas Kubilius, man dėstęs tikimybių teoriją, taip pasakė apie vieną studentą, iškeitusį matematiką į literatūrą – „matematikai pritrūko vaizduotės“. Berods apie mane... Iš tiesų nežinau, kur daugiau reikia įkvėpimo ir vaizduotės. Pagaliau netgi romantizmo šauklys Friedrichas Schilleris taip ar panašiai kalbėjo: „Vien įkvėpimo poetui nepakanka, reikia išlavinto proto įkvėpimo“. Kūryboje nematau neįveikiamos takoskyros tarp racionalumo ir jausmingumo, greičiau manau, kad angažavimasis vienai kuriai nors pusei kenkia kūrybai. Nei racionalūs vien protu pagrįsti konstruktai, nei spalvingi jausmų fejerverkai nesubrandina pilnavidurių vaisių.

Kartais rašytojai, atėję iš kitų sričių, skundžiasi, kad kolegos į juos žiūri skeptiškai. Kaip Tau pavyko integruotis į rašytojų bendruomenę? Ar čia pasitarnavo Tavo nuosaikus, nekonfliktiškas charakteris (sprendžiu iš viešosios laikysenos)?

Literatūros nestudijavau universitete, bet mano literatūrinės studijos prasidėjo dar vaikystėje, rijau knygą po knygos nuo pat tų dienų, kaip pramokau skaityti. Daugelį metų to pomėgio nesiejau su svajonėmis pačiam rašyti knygas. Būtent studijuodamas matematiką pradėjau pirmuosius literatūrinius bandymus, kaip atsvarą „sausam“ mokslui. Šiek tiek pavydėjau bendraamžiams iš „filologyno“, jaučiausi šiek tiek nuošaly nuo epicentro, bet per daug nesukau dėl to galvos, man užteko manosios terpės, kurioje netrūko ir pradedančių literatų, ir filosofų, ir kitų „dvasingų“ žmonių, kuriems literatūra net nebuvo paskutinė instancija. Vis prisimenu Algio Uždavinio, su kuriuo kartu dirbome Kultūros ir meno institute, pasergėjimą: „Tik neprasidėk su tais poetais“. Prasidėjau. Nesakyčiau, kad jaučiau kokių nors sunkumų, „integruojantis“, kaip sakai, į rašytojų bendruomenę. Išleidau pirmą knygą, už ją gavau Zigmo Gėlės premiją, o grįžtant iš Naisių, kur buvau vainikuotas, Valentinas Sventickas pasiūlė dirbti Rašytojų sąjungoje – taip atsidūriau pačiame literatūrinio gyvenimo sūkury. Būtent literatūrinio gyvenimo, ne literatūros, nes literatūra, kaip žinia, yra vienas iš vienišiausių gyvenimo užsiėmimų. Už stalo kaip tik praverčia mano „nuosaikus, nekonfliktiškas charakteris“. Kaip priedanga bjauriam, konfliktiškam, nežinia ko šiame gyvenime norinčiam ego.

Na, tėtė Freudas sakytų, kad visų ego panašiai nesimpatiškas, tik žmonės skirtingai maskuojasi – vieni sėkmingiau, kiti ne taip vykusiai. Jeigu grįžtume prie Algio Uždavinio pasergėjimo, kaip jį supratai? Juk kalbėjo apie poetus, bet ne apie poeziją?

Aha, taigi nuo ko mes slepiamės, maskuojamės? Prigimtinis chameleoniškas instinktas pateikti pasauliui save tokį, koks mažiausiai užkliūva, išlikimo instinktas? Iš dalies literatūroje tokios galimybės egzistuoja – slėptis už personažų, lyrinių herojų, protagonistų. Kita vertus, literatūra, ypač poezija, yra ir būdas apsinuoginti, atsiverti, čia gal tėtė Freudas pridurtų – sublimuoti savąjį nepatenkintą libido. Kitaip sakant, puoselėti savo ego egoizmą. Gal kažką panašaus turėjo omeny ir šviesaus atminimo Algis Uždavinys. Ir kalbėjo jis ne apie poetus, bet apie poeziją, nors nesu tikras, ar jis teikė reikšmės skirtumui tarp jų. Algiui rūpėjo filosofija, visuotinybė, universalijos, kurios siekia esmiškai aprėpti ir paaiškinti pasaulį, tuo tarpu poezija kapstosi smulkiuose egocentriniuose darželiuose. Gal ir ne visai tą jis turėjo omeny, bet, man regis, kažką panašaus, po keliolikos metų sunku rekonstruoti tai, kas taip ir liko tarp eilučių. Susidėjau su poetais, nes praradau tikėjimą gydomąja universalijų galia, o ir poezija man atrodė turinti ne mažiau galių.

Prieš ketvirtį amžiaus rašytojai gerai suvokė, kas yra vienintelės partijos diktatas, bet vargiai galėjo įsivaizduoti, kaip jų gyvenimus paveiks rinkos diktatas. Kaip pats dorojiesi su reikalavimu būti, kaip sakai, leidybos verslo sraigteliu? Rašytojas Tahiras Shahas sako, kad dabar knygas galima leisti be leidyklų, pačiam bendraut su spaustuvėm ir interneto knygynais, apeinant leidyklas, diktuojančias ne tik knygos pavidalą, bet ir turinį. Ar čia būtų išeitis?

Tos mano kalbos apie „leidybos verslo sraigtelius“ kyla iš noro atrodyti protingesniam (prisiminkim tėtę Freudą), girdi, sugebu pažvelgti plačiau ir giliau, aprėpti pasaulį sociologiniu žvilgsniu, kitaip sakant, prasimuša mąstymo universalijomis rudimentai. Iš tiesų gyvenime viskas yra šiek tiek kitaip. Nesijaučiu spaudžiamas į kampą leidyklų diktato – jeigu kas ir spaudžia, tai ne leidyklos. Rašau tai, kas man atrodo svarbu, rašau taip, kaip sugebu. Man regis, nejaučia diktato nei Andrius Jakučiūnas, nei Sigitas Parulskis, nei Aidas Marčėnas, nei Herkus Kunčius, nei daugelis kitų autorių. Todėl dažnai erzina kalbos, kad vienas ar kitas autorius rašo taip, kad įtiktų skaitytojui, leidėjui ar net vertėjui į kitas kalbas. Kitas klausimas, kaip to autoriaus knygos yra perkamos, kaip jis yra reklamuojamas, pagaliau kaip jo darbas yra atlyginamas finansiškai. Bet šiame pašnekesy apie pinigus ir viešųjų ryšių mechanizmus visai neturiu noro kalbėti. Nebent dar pridurčiau banalybę – už laisvę, kūrybinę taip pat, reikia mokėti.

Be to, dažna leidykla Lietuvoje, sukdama savo verslo malūnus, vis dėlto priima rašytoją tokį, koks jis yra, nesistengdama jo pakeisti ar išprievartauti. Taigi ne viskas yra taip, kaip kartais atrodo, arba Donaldo Kajoko romano žodžiais, „Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti, tačiau jame niekuomet nebūna ir taip, kaip yra“. Galima leisti knygas be leidyklų, galima jas skelbti interneto platybėse, galima apskritai jų neleisti, tai kiekvieno rašytojo laisvė.

Gal mąstau stereotipais, bet įsivaizduoju, kad turėtum būti techniškai pasirengęs naujajai savilaidai?

Aš linkęs bendrauti su leidyklomis mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – spausdintas žodis man yra svaresnis, jis netgi šiek tiek kvepia. Tebūnie ir medžio mirtimi, visi mes dabar sieloje ekologiški, bet man tas kvapas suteikia stiprybės. Kaip kadaise berods tam pačiam romantikui Schilleriui supuvęs obuolys ant rašomojo stalo. Antroji – esu pernelyg didelis tinginys, kad pats arčiau ir akėčiau interneto laukus. Užtenka man ir to, kad šienauju sodybos pievas. Be pastangų augančias žoles ir piktžoles. Nepatikėsi, didžiausias mano priešas – pienės. Taip, tos pačios iš kadaise iki skutų suskaitytos popierinės Bradburry’o knygos. Pienių vynas, kurį brandinu komposto duobėje. Kaip romantiška, tiesiog prašosi eilėraščio. Ar ne taip, miela Solveiga?

Nežinau, ar romantiška, bet mano kartos žmonės čia tiesiog išskaitytų Annos Achmatovos citatą: „jei žinotumėt, iš kokių šiukšlių auga eilės...“. Paklausiu apie Tave ir laiką. Esė knygoje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ esama daugybės akistatų su savo praeitim. Ar esi labiau tas pats žmogus, ar labiau kitas negu tas keliautojas po plačiąją tarybinę tėvynę? (Klausiu gal todėl, kad man atrodo, kad pati savęs sutiktos nepažinčiau.)

Klausi apie mane ir laiką, du tokius nelygiaverčius dalykus... Tiesą sakant, apie abu nedaug išmanau. Vienas yra įvairiausių teorinių ir filosofinių spekuliacijų šaltinis, kitas – per daugelį metų taip ir neišspręsta lygtis su vienu kintamu nežinomuoju. Nebemoku atsakyti į klausimą, koks aš esu, visa, ką dar sugebu – pasakoti apie save istorijas. Kaip rašiau kadaise viename eilėraštyje: visą gyvenimą melavau sau, dabar galiu ir kitiems. Ar aš esu tas keliautojas po plačiąją tarybinę tėvynę? O gal esu tas, kuris prisimena savo keliones? O gal tas, kuris rašo apie jas? Ar aš esu tas pats žmogus, kuris dabar atsakinėja į Tavo klausimus? Ar aš save atpažinčiau perskaitęs šiuos atsakymus? Vargu bau. Iš tiesų ateina toks metas, vieniems anksčiau, kitiems vėliau, kai praeitis tampa tavo konkurentu, antruoju aš, su kuriuo reikia išsiaiškinti santykius. Tą mėginau daryti ir savo gatvėje, vieną naktį ryžęsis susigrumti su savo šešėliu. Ar laimėjau? Neteisingas klausimas – yra ne tik neteisingi atsakymai, bet ir neteisingi klausimai. Rašydamas jaučiau malonumą. Vienintelis belikęs. Čia vėl citata iš to paties eilėraščio. Malonumas rašyti. Meluoti. Kvėpuoti.

Ačiū už atsakymus. Ir stiprybės kovose su pienėm.

Nuotraukos Vlado Braziūno ir
E. Ališankos asmeninio archyvo