Skaitymo metai - Naujienos:„...jeigu rašai dėl temos, tada tekstas iš teksto išnyksta“

Naujienos

2013-04-29
„...jeigu rašai dėl temos, tada tekstas iš teksto išnyksta“

Reportažas iš kiaušinio: apsakymai / Vidas Morkūnas. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 106 p. - ISBN 978-9986-39-740-3


Su prozininku Vidu Morkūnu susirašinėja Solveiga Daugirdaitė.

Vidai, esi truputį Pilypas iš kanapių – triūsi tyliai, iš nuotraukų neatpažįstamas. Ar čia pasirinkimas, ar tiesiog taip natūraliai klostosi? Ką rašytojui duoda (ar atima) tokia nuošalė?

Tikriausiai šitaip susiklostė natūraliai, bet tokia padėtis mane visiškai patenkina. Prie popieriaus lapo jaučiuosi geriau nei žmonijoje. Man regis, menininkas išvis neturėtų patekti į rėksmingų šurmulių epicentrą, nes, kai taip atsitinka, savaime kyla klausimas, kas jam svarbiau. Jei jau kalbame apie mane, tai svarbiausia man yra šiandien rašyti geriau, negu rašiau vakar, rytoj – geriau, negu šiandien, ir taip toliau. Galbūt skamba kiek pompastiškai, bet ar turėčiau gėdytis tokio požiūrio? Rašytojas pseudoelito vakarėliuose ar pagal knygas organizuojamos ekskursijos man byloja, kad literatūros čia nėra, tik fikcija. Kita vertus, J. D. Salingeris man visada atrodė kaip beprasmis kitos pusės kraštutinumas. Bet į jo galvą įlindęs nebuvau, nežinau, kas ten dėjosi. Šiaip ar taip, manau, kad ėjimas į viešumą savos terpės ribose rašytojui nekenkia. Knygų sutiktuvės, skaitymai, rimti literatūriniai festivaliai – normalu. Nuošalė rašytojui, manau, duoda nemažai. Daugiau ar mažiau saugo nuo neblaivaus požiūrio į savo asmenį ir savo tekstus; lieka daugiau laiko kūrybai; nereikia bendrauti su žmonėmis, su kuriais bendrauti nėmaž nesinori. Ką nuošalė atima? Man regis, lyg ir nieko. Na, aš asmeniškai gal ir norėčiau kokį kartą, kitą pasižmonėti didesniame literatūriniame renginyje (ne mugėje). Bet gal nuošalumas čia niekuo dėtas, gal paprasčiausiai dar neatėjo laikas.

O kodėl nerašai romanų?

Romanų nerašau ne dėl kokio nors principinio nusiteikimo. Turiu porą sumanymų, bet paprasčiausiai jaučiu, kad neįveikčiau. Po dešimties puslapių mano romanas pasibaigtų. Tad ir nesiimu rašyti. Kai išėjo „Reportažas iš kiaušinio“, vienas kolega kažkaip labai rimtai, netgi jaudinančiai išsakė viltį, kad liksiu ištikimas nemadingam apsakymui ir tiems vienetams skaitytojų, kuriems mano kūryba reikalinga. Išgirdau tai kaip savotišką priesaką ir kas žino, gal jo netgi laikysiuos. Taigi romaną parašysiu tikriausiai tada, kai ateis toks stebuklingas metas, kada romanų niekas nebeskaitys – tik apsakymus.

Vido Morkūno nuotrauka iš Grenlandijos

Ko rašytojas (šiuo atveju Tu) gali išmokti versdamas?

Kai jau yra šioks toks įdirbis abiejuose amatuose – ir rašytojo, ir vertėjo, – išmokti gal ir nieko nebeišmoksti. Tačiau naudos, bent jau man, vertėjo darbas duoda. Ir tiesioginės, ir netiesioginės. Tiesioginė štai kokia. Verčiant neišvengiamai pasitaiko tekstų su ilgais arba labai ilgais sakiniais. Tokius sakinius tenka ardyti ir dėlioti iš naujo – jau lietuviškai. Šitaip savaime gludinami sintaksės įgūdžiai, o man, kaip rašytojui, jie yra labai svarbūs, gal net esminiai. Netiesioginės naudos iš vertimo gaunu, domėdamasis užsienio literatūrų procesais, ieškodamas vertų dėmesio knygų. Ginkdie nesakau, kad rašydamas vaikausi kokių nors madų. Bet žinoti, kas rašoma svetur, kartais būna pravartu. Pavyzdžiui, imi ir sužinai, kad tavo puoselėjamas sumanymas jau užrašytas kokio nors užsienio autoriaus. Žinoma, domėtis galima ir nesant vertėju.

Verti, kaip nurodoma, iš keturių kalbų. Kuri iš jų mieliausia?

Atsakymas ganėtinai paprastas. Ko gero, mieliausia kalba man ta, iš kurios tuo ar kitu metu verčiu. Taigi šiuo metu – anglų. Iš tikrųjų favoritės nėra. Kai kas visose tose kalbose patinka, kai kas nelabai, bet nė vienos išskirti nenorėčiau ir negalėčiau. Tiksliau, išskirti galėčiau visai kitas kalbas – islandų, norvegų ir latvių, – bet, kadangi jų (bent kol kas) nemoku, tikriausiai ir kalbėti apie jas nedera.

Prašyčiau paaiškinti, kodėl jas išskirtum?

Islandų ir norvegų kalbas išskirčiau todėl, kad tai – mano širdies šalys, mane ten domina daug kas – nuo mitologijos iki literatūros. Ir jų kalbas mokėti jaučiu poreikį. Tikiuosi, kad dar sugebėsiu jį patenkinti. Visa tai nereiškia, kad mažiau myliu Lietuvą. Labai rimtai manau, kad su latviais iš tikrųjų esame broliai ir kad jų kalba turėtų būti dėstoma mokyklose. Ne vien tam, kad geriau juos pažintume, bet ir tam, kad kokios nors grėsmės atveju latvių kalba turėtų daugiau galimybių išlikti.

Tavo apsakymuose dažnai kas nors lieka neaišku, nepasakyta iki galo. Ar paklaustas smalsaus skaitytojo mokėtum atsakyti, pvz., kas gyvena sandėliuke, kas taip ir nepasirodo?

Atsakyti smalsiam skaitytojui galėčiau – jeigu kas, galima ir paimprovizuoti, – bet nenorėčiau. Visi tie paaiškinimai man yra pats nemaloniausias skaitytojo klausimas. Vis prisimenu kadaise išsakytą M. Martinaičio mintį – „išaiškintas eilėraštis miršta“. Manau, kad tai tinka ir prozai. Šiuo požiūriu labiausiai nepasisekė mano apsakymui „Mirtis“. Prieinama net iki anekdotinių situacijų, kai kokia nors sena pažįstama sako: „Tai gal man po blatu pakuždėsi, ką ten toje dėžėje laikė?“. Net šviesaus atminimo V. Kukulas, ir tas „išsidūrė“ – parašė apie dėžėje laikomą gyvuliuką (sic!). Nors turbūt klausei ne apie kuriozinius apsakymo detalių nesupratimus. Apibendrinsiu šitaip: rašau idealiam skaitytojui, kuris nutylėtąsias teksto erdves užpildo savo interpretacijomis.

Vidai, į kokį klausimą būtų maloniau atsakyti?

Jeigu paklaustum, tarkime, apie teksto ir temos santykį literatūroje, atsakyčiau šitaip. Manau, esama tam tikro paradokso. Bent jau aš jį įžiūriu. Jeigu tekstą rašai dėl teksto (o pats save priskiriu būtent šiai pakraipai), tada savaime jame atsiranda ir tema. Bet jeigu rašai dėl temos, tada tekstas iš teksto išnyksta. Lieka vien tema. Tokia literatūra tikriausiai irgi turi savo teises, bet man ji neįdomi. Keistokai man atrodo net herojiškai patriotinė mūsų poezija. Užtat jos antitezė

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos...

sukelia kone katarsį. Čia prieiname prie kito Tavo klausimo – apie mėgstamus autorius. Jei kalbėtume apie mūsų poeziją, vis atsiranda kokia nors knyga, kurios tam tikru laikotarpiu nepaleidžiu iš rankų. Buvo kadaise G. Patacko „Duobės danguje“, buvo S. Gedos „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, buvo L. Jakimavičiaus „Elio“. Gal lankytojai neįsižeis, kad prie knygų pavadinimų prirašau ir autorius? Jei kalbėtume su Tavim privačiai, jų nė nereikėtų minėti. Vis dėlto pastaraisiais metais poezijos skaitau šiek tiek mažiau. Mat pats ją rašau gana intensyviai ir truputį prisibijau įtakų. Prozoje jų kažkodėl nebijau. Gal vis dėlto tvirčiau jaučiuosi... Iš mūsų prozos man labai patinka H. Čigriejaus tekstukai. Viena Tavo kolegė yra pavadinusi juos nueinančia literatūra. Nesutikčiau. Man atrodo, nueinančia literatūra galėtume vadinti S. Becketto ar kokio W. Burroughso tekstus (tai bent sugretinau, ar ne?). Turiu omeny, tokius autorius, kurių metodas savo laiku „sužaidžia“, bet paskui literatūriniu požiūriu tampa nebeaktualus. Dar iš mūsiškių kadaise užburdavo S. Šaltenio, R. Klimo tekstai. Nuostabios buvo skulptoriaus Š. Šimulyno knygos. Deja, pomirtinės. O štai R. Gavelio, J. Ivanauskaitės taip ir nepamėgau. Kalbant apie užsienio rašytojus, lieku ištikimas J. Cortazarui. Nors kažin ar galėtume pavadinti jį tekstininku. Nesu didelis J. Borgeso gerbėjas. Labiausiai todėl, kad, labai norint, jį būtų galima kopijuoti – nė lapė nesulotų. Labai vertinu tokią fantastę U. Le Guin. Nors iš tikrųjų fantastė ji tik formaliai. Štai kas įdeda į tekstą kažkokių miltelių skaitytojui paveikti! O G. G. Marquezo, anei F. Kafkos taip ir nepaskaičiau. Skamba turbūt nei šiaip, nei taip? Bet gal dar nevėlu...

Nežinau, kas Tavo idealus skaitytojas, bet Tu idealus pašnekovas: tiesiog trauki už liežuvio pavardyti, ko aš neskaičiau, bet dar tikiuosi... Jeigu nebūtum tapęs rašto žmogum, kuo save įsivaizdavai? Įsivaizduoji?

Alternatyvų nebuvo daug. Kiek save prisimenu, nuo mažens svajojau tapti rašytoju arba aktoriumi. Aktoriumi – nepavyko. Esu šiek tiek dirbęs scenoje, šiek tiek filmavęsis. Dar ir baigęs kino mokslus. Žinau vaidmens kūrimo „mechanizmą“, pašėlusiai myliu teatrą ir ypač kiną, bene visuose Lietuvos teatruose turiu gerų pažįstamų ar draugų, visai gali būti, kad anksčiau ar vėliau parašysiu pjesių ar scenarijų. Nenorėčiau, kad visa tai skambėtų kaip kokia savigyra. Tik noriu pasakyti, kad esu ne taip jau labai nutolęs nuo šio nuostabaus meno, gal net stoviu „užkulisiuose“. Klausimas, ar scenoje aš tikrai reikalingas. Mano vidurinėlė duktė irgi domisi teatru. Kartais į spektaklius einame drauge, nors skoniai skiriasi. Tad štai, sykį po kažkurio spektaklio ji nusistebėjo: „Tu į teatrą eini ne pailsėti, o kaip į darbą...“ Man tai buvo didžiulis komplimentas. Juk žinome, kad būti rimtu žiūrovu ne taip jau paprasta. Todėl santykio su teatru ir kinu situacija mane iš esmės (na beveik) tenkina. Be to, jeigu taip ypatingai susiklostytų aplinkybės, kad tektų rinktis, abejoju, ar galėčiau atsisakyti literatūros.

Vidai, vakar su atsakymu į klausimą gavau iš Tavęs pluoštą nuotraukų iš Grenlandijos. Taip ir sugriuvo mano įsivaizdavimas, ką lietuvių rašytojai mato nuo slenksčio.

Parsivežiau jų per tūkstantį, bet dauguma labai panašios. Toje salelėje, Upernavike, neturėjau jokių judėjimo galimybių, tiesiog nebuvo kur judėti. Tai – vienas retų tos kelionės minusų. Kiek daugiau Grenlandijos pamačiau, kol nusikrapščiau iki to Upernaviko, ir grįždamas. Buvau sutaręs su vienu vietiniu, kad pasiims į medžioklę. Žiauriai norėjau ir nemažus pinigus būčiau klojęs nedvejodamas. Maždaug po 500 litų už valandą. Žinoma, norėjau ne pamatyti, kaip žudo gyvūnus, o atsidurti aplinkybėse, kokiose tikriausiai daugiau neteks. Bet tris kartus nepaėmė, ketvirtą nebesitariau. Kaip supratau, gėrė. Žodžio nesilaikymas ten norma. Na, bet kalbėti apie tuos kraštus galėčiau be pabaigos.

Vido Morkūno nuotrauka iš Grenlandijos

Tai turbūt svajoji kur nors toli nuo civilizacijos ir įsikurti?

Kokį mėnesį, gal du – galėčiau praleisti beveik bet kur. Nors tikriausiai klausi apie apsisprendimą nebegyventi Lietuvoje. Emigruoti negalėčiau. Išvis esu nusiteikęs prieš kai kurių tautų persikraustymus. Manau, kad iš tikrųjų tai prieštarauja mūsų, baltų, prigimčiai. Kas kita visokie Čingischano ainiai. Tie klajos visada – iki pat tikrosios pasaulio pabaigos. O man visiškai svetimas azijietiškas konceptas – kur atsisėdau, ten ir namai, kur numiriau, ten ir pakaskit. Vis dėlto nematau nieko blogo keliauti, tik aplankant įvairias šalis. Galima net ir padirbėti užsienyje – jeigu tave ten kas nors kviečia, tarkim, pasidalyti profesine patirtimi. Man mieliausios kelionės – po šiaurinį pusrutulį, ir kuo aukščiau, tuo geriau. Ten, kur vyrauja pilkos, rusvos, samaninės spalvos, yra vandens, uolų, dar paukštis koks praskrenda, man jau ir gerai. Tavo klausimą suvokiu ir taip – ar norėtum rašyti ne Lietuvoj? Kur rašyti, man nėra labai svarbu – tik reikia šiek tiek laiko prisijaukinti naujai aplinkai. Kai kurie poetai apie žiemą gali rašyti tik žiemą, apie mišką – tik miške. Man tai svetima ir nesuprantama. Kadaise, vartydamas smetoninę „Žvaigždutę“, aptikau skyrelį, kuriame redaktorius vertino į žurnalą atsiųstą kūrybą. Viena frazė: „Jūsų eilės geros, bet apie pavasarį rašyti dar anksti“ – man iki šiol atrodo kaip anekdotas. Man, ko gero, reikia tam tikro atstumo – kartais gal net tiesiogine prasme. Gal todėl „Skenduoles“ iš „Reportažo iš kiaušinio“ parašiau Grenlandijoje, nelabai lietuviškoje aplinkoje.

Ačiū už atsakymus. Linkiu, kad visad būtų stebuklingų kraštų, kurių galima ilgėtis.

Programą įgyvendina