Naujienos

Su rašytoja Ona Jautake susirašinėjo Solveiga Daugirdaitė.

Priklausau jauniausių Jūsų skaitytojų kartai: nežiūrint garbaus amžiaus, tik šiemet perskaičiau sunkiai gautą knygą – apysaką „Kai aš buvau Kleo“. Tuoj pat pradėjau ieškoti internete žinių apie rašytoją ir vienam interviu radau sakinį apie takoskyrą tarp skaitytojų ir kritikų. Ką turėjote galvoje?

Kai mokiausi devintoje ar dešimtoje klasėje, vienas ne ką už mane vyresnis kritikas, „Moksleivyje“ perskaitęs mano eilėraštį, parašė jo recenziją. Nesupeikė, gal net per daug išgyrė, bet rado jame tokių poteksčių ir klodų, kokių aš nė neįtariau esant... Galėčiau pajuokauti: jau tada supratau, kad su kritikais man nepakeliui... Kūryba man buvo ir liko paslaptinga šamaniška būsena, kai gyveni pasaulyje, kurį pats ir sukūrei, rašai tai, kas jame vyksta, ką jauti, girdi, užuodi. Tam tikra išprotėjimo stadija, kuriai būtinas įkvėpimas, apsėdimas, persikūnijimas. Pavydžiu rašto broliams, galintiems dirbti planingai, nes niekad to negebėjau, dėl to nedaug teparašiau.

Būtų nenuoširdu teigti, kad tas pats, pastebi kas tavo kūrybą ar ne. Tačiau labiau nei pagyrų norisi supratimo. Bet kiek iš tikrųjų svarbu rašytojui, ką apie jį mano kiti? Rašau šias eilutes, o už lango pavasaris skaičiuoja savo laimėjimus ir netektis. Šilto vėjo gūsiai lanksto beržą. Viršūnė rausva, greit ims žaliuoti, myliu savo vietą po saule, o visa kita nėra labai svarbu.

Kritikams kartais rūpi keisti ir visiškai nesvarbūs dalykai. Pavyzdžiui, ar tik ne per protingas pagal metus tas muzikantas Kleopas, ar ne per teigiamas?.. Skaitytojai dėl to nesuka galvos, jie pamilsta knygą ir jos herojų arba ne. „Aš jo metų jau atsišaukimus platinau“, – nusijuokė vienas pokario vaikas, paskaitęs kritikės abejonę, ar apskritai gali būti toks Kleopas, koks yra knygoje. Beje, ar gali būti TOKS alavinis kareivėlis kaip Anderseno pasakoje?..

Kodėl pasirinkote rašyti vaikams, paaugliams? Prisipažinkit: suaugusiems bijojot?

Atvirkščiai. Esu vienišas vienkiemio vaikas, akiniuota knygė, suaugusiais manęs nepagąsdinsi! Labai sunkiai išmokau skaityti, mamą variau į neviltį, o save dar labiau, nes už nesugebėjimą „perskaityti nuo čia iki čia“ mama, šiaip gera moteris, duodavo beržinės košės... Kartą ėmiau ir perkandau tą stebuklą, kaip iš seniai pažįstamų raidžių susidėlioja žodžiai, ir pirmokė drąsiai nėriau į knygų pasaulį. Bibliotekininkė vis kišdavo man plonutę knygelę, atsimenu ir jos pavadinimą – „Oro šulinys“, o man reikėjo rimtesnės lektūros...

Kokia buvo ta rimtesnė lektūra?

Palėpėje radau lagaminėlį su tarpukario knygom, televizorius dar nebuvo sugadinęs žmonėms akių ir skonio, tad ir mano tėvai, paprasti kaimo žmonės, vaikščiojo į biblioteką ir nešėsi namo įvairiausio skaitalo. Vaikams ir anaiptol... Rijau viską. Nieko keisto, kad šita knygligė man komplikavosi į sunkesnę formą – raštligę... Juokinga: labai norėjau būti suaugusi, ir tie mano raštai pasakojo apie romantiškas aistras, didelius žygius. Beveik Dumas. Beveik Cervantesas, kurio Don Kichoto gailėjau iki ašarų...

Keista, pagalvoju dabar, kad tuokart į vaikų literatūrą nenukreipė manęs mano mylimieji: Andersenas, Cvirka, Kubilinskas, nuostabusis estas Oskaras Lutsas, – jo su savim vienmetį „Pavasario“ leidimą tebeturiu, neseniai jį perskaitė ir susižavėjo mano dukra. O mes manom, kad jie visai kitokie, tie mūsų vaikai, prilipę prie kompiuterių...

Nuo ko prasidėjo Jūsų raštligė?

Atkakliai rašiau eilėraščius, vienuoliktokė tapau respublikinio jaunųjų literatų konkurso laureate, į literatūrą lydėjo šilti mylimų poetų Jono Strielkūno, Onės Baliukonytės linkėjimai... O paskui mane nustojo spausdinti... Ir rašiau, ir neberašiau, kol tapusi mama ėmiau sekti pasakas. Keista, tiek jų perskaičiau, skaičiau gal iki aštuntos klasės, o kai reikėjo sekti savam vaikui, pasirodė: lengviau jau sukurti savo... Iš tų jaukių vakarų gimė „Vilko lagaminas“, „Katino Felicijono pasakos“, „Mėnulio pasakos“. O iki tol atrodė: proza tikrai ne man, negaliu, nesugebu...

Tai vis dėlto turėjot baimių? Ar rašyti suaugusiems nebūtų taip pat – „ne man, negaliu, nesugebu“?

Suaugusių nebijau, bet virpa širdis, kai einu susitikti su vaikais. Jei susitikimas nebūna pernelyg mokytojų ar bibliotekininkių surežisuotas, jie pasako daug tiesos, o tiesai pakelti reikia jėgų. Ir meilei pakelti reikia jėgų, kai prie tavęs glaudžiasi šiltas vaiko kūnelis, o tu žinai, kad jo vaikystė sūroka nuo ašarų... Įdomiausia bendrauti su paaugliais, nors turbūt ir sunkiausia.

Gaila vieno: knygių vis mažiau... Ir neapsakysi neskaitančiam žmogui, ką jis praranda. Nei supras, nei patikės...

Tyčia Jus erzinu, gal supyksit ir parašysit, jog vaikų literatūra nėra rezervatas tiems, kas nesugeba suaugusiems. Bet jau parašiau pati. Kodėl apysakos herojumi pasirinkot berniuką?

Manau, siela neturi lyties. Be to, apie ką berašytum, rašai apie save. Ir apie pasaulį aplink save... Nors, žinoma, Kleopas turi ir savo prototipą, taip pat muzikantą. Gal netgi du...

O tie prototipai knygą skaitė? Ar suprato, kad čia nuo jų nurašyta? Nors aš kai skaitau mėgstamus rašytojus, man atrodo, kad apie mane rašoma, net jeigu jie būna mirę man negimus.

Nurašyta – gerai pasakėt... Jei galima būtų nuo žmogaus nuimti atspaudą, nukopijuoti, įdomu, kokia tada būtų literatūra? Gal tai būtų visai teigiama, juk daugelis mėgstame autobiografijas, atsiminimų knygas. Bet ir jose nėra atspaudų: kišasi žmogaus sąmonė ir pasąmonė, noras būti kitokiam, kažką nutylėti, kažką pagražinti...

Prototipai, keistas dalykas, dažniau atpažįsta save ten, kur jų nė kvapo nebūta... Iki šiol saugau piktoką vienos moters laišką: ji „atpažino“ save kaip Takažolę tokioje šviesioje, romantiškoje pasakoje iš mano pirmosios knygos ir ėmė ginčytis, neva neturėjau teisės jos nužeminti iki menkos žolės ir sumindyti... O su Kleo nieko netikėto nebuvo. Nusišypsoti privertė muzikos mokytojos žodžiai Kleopo prototipui: knyga baigiasi gerai, vadinasi, ir tau bus viskas gerai. Regis, būrimas iš knygos visai patikimas daiktas: žinau, kad jam tikrai neblogai, vejasi savo svajonę Londone, dirba dviejose darbovietėse ir studijuoja, ketina akordeonu groti džiazą, o Lietuvoj į Muzikos akademiją neįstojo, ir tai jo vos nesužlugdė... Beje, parašyta ir pasakyta mintis neretai ima ir įsikūnija, ne sykį patyriau savo kailiu, todėl visai nenoriu rašyti tamsių, šiurpių, neviltį keliančių knygų. Kartais su kaimietės naivumu pagalvoju, kad jeigu mažiau blogį eskaluotume, jo ir būtų mažiau. Tik nereikia suprasti, kad siūlau apsimesti, jog blogio iš viso nėra. Viena  mylėti žmones, užjausti auką ar budelį, ir visai kita mėgautis kančia, blogį kelti ant pjedestalo, skatinti juo žavėtis ir mėgautis. Man keista, kad blogiukai madingi. Įdomu, čia kažkas gudriai manipuliuoja mūsų vertybėmis, ar mes tiesiog pasidarėm kvaili?

O, jau priartėjom prie sąmokslo teorijų, labai jas mėgstu. Bet čia, spėju, kiek paprasčiau: tų blogiukų, kaip ir tuštučių, viešumoj ilgus dešimtmečius nebuvo, o mums per dvidešimt metų, pasirodo, jie nenusibodo? Parašiau klaustuką, nes pati viliuosi, kad jau pradedam kapstytis „į pozityvą“. Bet grįžkim prie knygų. Vaikų knygose svarbios iliustracijos. Ar esat patenkinta jomis? Ar turit mėgstamiausią?

Iš tiesų sutikau daug savitų ir talentingų dailininkų. Labiausiai įsiminė ilgas kūrybinis bendradarbiavimas su grafike Aušra Čapskyte, virtęs nuoširdžia bičiulyste. Iki šiol su džiaugsmu atsiverčiu jos iliustruotą savo pirmąją pasakų knygą „Vilko lagaminas“, „Katino Felicijono pasakas“... Puikios Sigutės Ach, Linos Eitmantytės-Valužienės spalvotos iliustracijos, be kurių neįsivaizduoju „Avinėlio Jakobo“, „Gimtadienio su Žvirbliu“. Dabar pagalvojau, kad visos mano kūrybos iliustruotojos buvo moterys... O praėjusią žiemą išėjusią eilėraščių knygelę vaikams „Maži paklydimai“ iliustravo mano dukra Rasuolė, gimnazistė. Negaliu objektyviai spręsti, kaip pavyko, bet įdomu, kai susiduria maištinga paauglės dvasia ir tradicinė eilėdara. Pažyra kibirkštys ir bent jau nenuobodu.

Taip šneku dabar. O kai atsiverčiu naujos knygos maketą, ir spurdu viduje, ir piktinuosi, ir vos nebliaunu... Rašytojas juk toks didelis, tokį tobulą pasaulį sukuria, o dailininkui spjaut į tai, jis kuria savąjį, kitokį, nutolusį nuo teksto... Reikia laiko, kad susitaikytum su tuo, pajustum piešinio žavesį ir jo teisę nebūti pažodiniu. Iš viso man reikia laiko įdukrinti knygą, priimti ją kaip atskirą kūrinį ir daiktą, nes juk knyga ir daiktas, tad norisi, kad ji būtų estetiška, maloni paimti į rankas ir atsiversti. O jei knyga skirta vaikams, tai dvigubai svarbu, juk knyga formuoja jaunojo skaitytojo skonį. Nors... Kičas landus ir gyvybingas, tuštučių, kaip Jūs gražiai pavadinote, palaikomas, jo pilnos knygynų lentynos... Tik nedrįstu spėlioti, ko daugiau: prastų tekstų ar piešinių.

Ar kasdienis darbas – žurnalistika – neužaugino storos odos? Bijau, kad pasirodysit labai jau mimoziška asmenybė. Kaip sutaria šios veiklos pusės?

Kaip šuo su kate... Žurnalistika yra konvejeris, tai išsunkia ir žlugdo. Deja, jau trylika metų esu dar ir rajono laikraščio redaktorė. Rašau mažai, daugiau redaguoju kitus, dar rūpinuosi remontu, perku malkas, einu į teismus, jei kam nepatinka mūsų publikacijos, priimu į darbą ir iš jo atleidžiu, žodžiu, darau viską, ką privalo daryti nedidelės bendrovės vadovė... Kartais būna žvėriškai apmaudu ir liūdna, bet tik taip šiuo metu galiu užsidirbti duoną kasdieninę.

Esu girdėjusi, kad atrodau rimta, griežta ir racionali. Negaliu parodyti žmonėms, kokia pažeidžiama esu iš tikrųjų, kaip išgyvena many tebetūnantis vaikas dėl žmogaus ar gyvūno nelaimės, kaip trokštu, kad pasaulis būtų teisingesnis, ypač mažiems ir seniems... Todėl rašau knygas. Panašias į save. Mimoziškas. Kur gėris nugali blogį, herojai yra keliauninkai ir romantikai, kur auga ne tik žmogaus kūnas, bet ir siela...

O paprastai galima būtų pasakyti ir taip: rašydama knygas, aš pabėgu nuo realybės. Mažo, ne kažin kiek tegalinčio realiai pakeisti pasaulį žmogaus egoizmas... Viliuosi, kad nors vienam skaitytojui kuri nors mano knyga suteikė drąsos gyventi ir augti.

Bet juk to turbūt tikisi visi vaikų rašytojai...

Ačiū už atsakymus. Linkiu neprarasti tikėjimo, kad gėris nugali blogį ne tik pasakose ir vaikų literatūroje.