Naujienos

Su rašytoju, fotografu ir visokių menų kūrėju Ričardu Šileika susirašinėja Solveiga Daugirdaitė.

Ričardai, darbe ant lentynos laikau Tavo atneštus suvenyrus: smėlio iš Sinajaus dykumos maišelį, akmenyčių iš Lutrakio (Graikija) maišelį, stiklainį Urbo kalno smėlio. Papasakok apie savo, kaip fasuotojo (taip užrašyta: „Fasuotojas Ričardas Šileika“), veiklą. Kaip sugalvojai fasuoti tokias, sakyčiau, menkai vertinamas gėrybes?

Smėlio manija radosi iš nieko. Kaip ir visi kiti (ne)rimti dalykai. 2005-aisiais Lietuvoje tuosyk gyvenęs danas (puikiai išmokęs lietuviškai, net subtiliai pajuokauti. O tai yra aukščiausias kalbos mokėjimo kalibras!) Gunnaras Madsenas iš H. K. Anderseno gimtosios Odensės prisėmė ir importavo Vilniun 800 kilogramų smėlio. Tai buvo projekto „Pasaka – ne pasaka“, skirto H. K. Anderseno 200-osioms gimimo metinėms paminėti (Danijoje tais jubiliejiniais metais šiam reikalui buvo blokšti oi nemenki pinigaičiai!), mano instaliacijai skirtas turtas. Įvykdytas sumanymas buvo toks. Lauko objektą – smėldėžę – perkėliau į interjerą – į UNESCO parodų salę (Šv. Jonų gatvėje, Vilniuje). Į ją ir supyliau atvežtąjį turtą. Šalia smėldėžės gulėjo mano vaikystės dviratukas, o patalpos kampe ant mano vaikystės laikų stalelyčio stovėjo anų laikų televizorius. Ant jo pamestoje TV laidų programėlėje pabraukta 20.30 prasidėdavusi laida „Labanakt, vaikučiai“. Tai nuoroda, kad Anderseną pirmų pirmiausia pažinau žiūrėdamas jo pasakų multiplikacinius (animaciniais tada jie dar nevadinti) filmus. Instaliacija rodyta ir Druskininkų „Mažojoje galerijoje“, o galiausiai šis daniškas smėlis atsidūrė funkcionalioje Verkių regioninio parko paribio smėldėžėje, kurios atidarymo juostelę perkirpo dvimetis Nojus.

Ar galėtum paaiškinti, ką ši veikla reiškia?

Mano fasavimai ir pakavimai – lengvutėliai šaipymaisi iš rimtybės. Pakuoju smėlį, pakuoju skylmušos skridinėlius, pakuoju sėklas, pakuoju pinigus, pakuoju plytas, druskasmiltes (tai druskos, pavadinkim, „pjuvenos“, kurios lieka šlifuojant, dildant druskaluičius), pakuoju pjuvenas. Pastarąsias per Poetinį Druskininkų rudenį pirkte pirko užsienio poetai. Tik sunkoka buvo paaiškinti, kad tai medžiaga, kurį lieka perpjovus medį per pusę ar susmulkinus gabalais. Štai ką tik supakavau Vilniaus Šv. Kankinės Paraskevos (Piatnicos) cerkvės šventoriaus nupjautų klevų pjuvenas. Eisit prošal, pakelkit galvas – toje vietoje danguje žioji skylės!

Gaila medžių. Bet ir pinigus fasuoji? Lietuvos banke kaip suvenyrą galima gauti susmulkintų ir sufasuotų litų – laikiau rankoj keliasdešimt tūkstančių, už kuriuos nieko nenusipirktum. Iškart prisimeni, kad pinigas – tik popierėlis...

Būtent. Ar pinigas, ar smėlis, ar vanduo, ar žmogaus darbas – vis tiek totalus nesibaigiantis niekas ir viskas. Pinigėliai – tai kelionėse aptiktos monetos. Jas supakuoju, etiketėje brūkšteliu vietą ir laiką. Puikiausi parsivežtiniai suvenyriukai. O smėlis – birutėliausia medžiaga. Todėl taip ir elgiuosi: jokiu būdu nestabdau, neužkertu. Paleidžiu vėjais, rankų rankosna.  Ką pamačiau, ką patyriau, ką jau žinau, kuo niekas netiki – nė vieno smėlio nėra vienodo. Kaip ir kraujo – taip pat.

Svarbiausias reikalas yra sufasuoti, supakuoti. Nes visut viskas čia ir ten yra sufasuota ir supakuota. Aišku, iš esmės tik tam, kad po to būtų išlukštenta, atidaryta, atplėšta, atrišta. Vertė kaipmat pakyla supakavus. Viskas yra akiai apgauti, širdžiai pasaldinti. Kad tik tikrąją esmę – bent trumpam! – paslėpus. Beveik net nebesvarbu, yra vyšnioje kauliukas ar nėra. Svarbiausia, kad „natūralaus skonio vyšnios“ ir kad „supakuota naudojant ekologiškas dujas“. Gal todėl ir fasuoju pakuodamas(sis). O ekonomika tampa ekonomiška (socializmo laikų šūkis, esmingai pritaikytas mūsų kapitalizme). Žiū, įprastas pieno, kefyro litras jau tik 0,9 litro! O pakuotė juk tokio pat dydžio. Na, spalvingiau dekoruota.

Kokia buvo smėlio ir akmenų importo geografija, kur sufasuotos gėrybės atsidūrė?      

Iš tikrųjų akmenys man nerūpi. Jų man kai kurie pargrįžėliai įbruka kaip už gryną smėlį. O smėlių smėliai atskraidinti, atveždinti iš Graikijos, Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, JAV, Turkijos, Suomijos, Rusijos, Latvijos, Indijos, Brazilijos, Juodkalnijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Etiopijos, Prancūzijos, Portugalijos, Danijos, Norvegijos, Slovakijos, Afrikos, Gibraltaro, Australijos, Meksikos, Italijos, Ažerbaidžano, Tailando Karalystės, Estijos, Šveicarijos, Airijos, Maltos, Islandijos, Naujosios Zelandijos, Zapyškio, Druskininkų, Pašilės, Salako.

Bet, kaip žino menais besidomintys, Tave domina ir geležėlės: kokios gražios jos Tavo nuotraukose sudilusios, surūdijusios. Ar apie šią savo meilę papasakotum? Kvaila klausti „už ką myli?“  arba „kaip myli?“, bet vis dėlto?

Jos man pradėjo rinktis nepastebimai. Iš Radviliškio atsikėlus gyventi Vilniun, prie Žaliųjų ežerų. Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt aštuntaisiais. Strykt viena kišenėn, kitąsyk, žiū, strykt kita. Būtent – rinktis, o ne rinkti. Prisipažįstu, bandžiau rinkti, sukinėdamasis, mano suopračiu, geležingesnėm vietelėm. Ir ką? Ir nieko. Prisirinkau visokių šūdeliokų, ir tiek. Tikrosios geležėlės turi pačios mano vyzdžius patraukti ir pačios mano kasdieniuos keliuos pagulti. O aš prieš jas lenkiu savo stuburą, lenkiu galvą. Kaip žmonės kad lenkiasi prieš kitas Dievo gėrybes – uogas ar grybus. Kokios geležėlės mane malonina? Tik surūdijusios, nudremžtos, suplyšusios, pertraiškytos, suplotos, pasvidintos, tik pergraužtos, paakijusios, nebeturinčios savo funkcijų atpažinties ženklų. Taip, labai svarbu, kad nebeturėtų turėtų vardų ir pavadinimų. Kad pradėtų pasakoti(s) naujas istorijas.

Ir iš tikrųjų, iš tikrųjų: geležėlę radęs džiaugiuosi kaip geležėlę radęs. Lietuvių liaudis išmintinga.

Tavo pirmoji profesija yra fotografas. Kaip sugalvojai mokytis fotografijos?

Dar paauglystėje mane būrė medienų kvapai, todėl turėjau tapti dailide. O vidurinėje mokykloje jau linkau prie knygų ir ėmiau taikytis į bibliotekininkus. Tųjų mokslų ir įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą. Pirmajame kurse buvau vienintelis tarp pusšimčio paneliukių. Tačiau reikalus sustabdė tarnyba tarybinėje armijoje. O po poros metelių grįžusį mane vyriausias brolis Petras perkalbėjo mokytis fotografijos. Mat ir brolis Petras, ir brolis Albinas bandę fotografuoti. Ką ten bandę, Albino fotografijų pilnutėliai šeimos albumai! Žiūrėkit, Kalėdų, Velykų, Joninių (mano a. a. tėvas Jonas), Veronikinių (mama Veronika, ačiūdie, kruta, nors ir sunkiai) suvažiavimai, bulviasodžiai, bulviakasiai, tėvas prie drapako, seserys Valė ir Stasė prie žydinčio jazmino. Visa tai Atkočių kaime (Ukmergės rajone), nors gryčia stovėjo Karolio Požėlos kolūkio laukuose. Už fotoaparatą „Vesna“, kuriuo ir sufotografuoti Šileikų familijos gyvenimo fragmentai, brolis mainais atidavė savo turėtą motociklą „Kavrovec“.

Nors jau turėjau penktos kategorijos fotografo retušuotojo diplomą, tačiau mano suvokimas apie fotografiją buvo naivus. Tik gerokai vėlėliau, jau Vilniuje susipažinęs su fotografu Gintautu Trimaku, ėmęs atidžiai žiūrėti Alvydo Lukio, Alfonso Būdvyčio, Vytauto Balčyčio vaizdus, pamažėl gaudžiausi fotografijos abėcėlėje.

Nežinau, kuo taps dabartiniai jaunuoliai, mokęsi „kūrybinio rašymo“, bet ankstesnių kartų senoliai (tarkim, mudu) yra savamoksliai, kurių parašytus darbus geriausiu atveju pakedeno koks geranoriškas kolega ir pasidalijo amato paslaptimis. Tad rašytojas būtų išvis jokia specialybė, hobis geriausiu atveju?Tai kokia Tavo pagrindinė specialybė? 

Tarybiniame kariniame biliete įrašyta specialybė – trečios kategorijos betonuotojas. Bet man jos neprireikė ir, tikėtina, nebeprireiks. Ogi iš tikrųjų specialybė kiekvieną kartą yra vis kita. Jeigu dabar fotografuoju – esu fotografas. Jeigu skaitau – skaitytojas (džiaugiuosi, kad Alfonsas Andriuškevičius, autografuodamas savo esė knygą „Rašymas dūmais“, pavadino mane aukščiausios klasės skaitytoju). Kai sodinu akuotąją gailiardiją – esu gėlininkas, kai šluoju ir plaunu grindis – esu valytojas. O mano vizitinėse kortelėse įrašytos ir šios svarbios specialybės ar užimamos (vykdomos) pareigos – mėgėjas, trečias brolis, laiškų rašytojas, knygnešys, vizgintojas.

Kodėl apsidžiaugei, pavadintas skaitytoju? 

Literatūros kritiko Rimvydo Šilbajorio pasakyta: „Menas taip pat yra pramoga. Jeigu taip nebūtų, jis nevaidintų tokio vaidmens, kokį vaidina“. Aišku, ir literatūra yra pramogiška. Tenka pri(si)pažinti, kad skaitymas yra hedonizmo rūšis. Net ir rafinuotas,  gurmaniškas. Nes toli gražu (arti negražu) ne kiekvienas laikraštieną šlamščiantis politinis gyvūnas (anot Aristotelio) ragauja delikatesnių tekstų. O šyptelėdamas tariu: skaitymas žmogų puošia. Klaidingai manau, jeigu būtų daugiau skaitoma, gal būtų mažiau rašinėjama. Štai prieš kelerius metus viename Rašytojų sąjungos suvažiavime su prozininku Danieliumi Mušinsku kuo rimčiausiai diskutavome, kad vertėtų įkurti ir Lietuvos skaitytojų sąjungą. Yra rengiami įvairūs rašymo kursai ir seminarai, o kas moko tekstus skaityti, juos suvokti, įsisąmoninti? Gerai būtų tekstą atskirti nuo teksto, – kaip duoną nuo duonos, obuolį nuo obuolio, uogą nuo uogos, gyvulį nuo gyvulio. Skaitomas tekstas, kaip ir rašomas, yra nauda. Skaitomas geras (man) tekstas suteikia galimybę pasijusti kito kailyje, širdį plakti kitais dažniais, regėti pasaulį kitomis akimis (akiniais). Gyvenant savo laike ir vietoje drauge būti kituose laikuose ir kitose vietose...

Esi išleidęs poezijos knygų, taip pat „Ričardo Šileikos vardo provinciją Nr 345“, kurios žanro nesugebėčiau nusakyti. Ar galėtum paaiškinti, kodėl pasirinkai koliažo principą – žinių iš Lietuvos miestelių ir kaimų rinkinį?   

Ir nereikia, Solveiga, tų žanrų, lentynėlių. Geriausias žanras yra pradalgė, tobuliausias žanras yra pelenai.

Taigi nėra absoliutaus apibrėžtumo. Nei gyvasčiai, nei nebūčiai. Visut viskas tik trupinaičiai, paukščių ir vėjų pernešamos sėkliukės. Trakšt, girgžt, šmurkšt, capt, drykst, pliaukšt. Juk viskas ir yra totalus, nesibaigiantis koliažas. Viešpaties nuolat perdėliojama dėlionė. Vis kitomis kombinacijomis perkonstruojama regimybė. Pavyzdys yra sapnas. Toks pat nerišlus, blaiviai nesuvokiamas kaip pats gyvenimas.

Štai: buto raktai, nekarpyti nagai, ąžuolas už lango, prie stalo pritvirtinta mėsmalė, mano dabar klausoma Mari Boine, sudžiūvęs tritonas dėžutėje, gyslomis srūvantis kraujas, vaikystės prisiminimas, kiaurakulnė kojinė, vakarykštis pomidoras, bičiulės Aistės Jakimavičiūtės iš Lahti atkeliavęs šokoladas, netikėtas telefono skambutis, kambaryje bimbaliojanti didmusė. Tai toli gražu ne padrikas kratinys, o sankabomis, sankabais sujungti, susieti dalykai. Nors žmonių psichologija balažin kodėl labiau linkusi į linijinius naratyvus.

Juk nežinia, kada ir kur sutiksi seną pažįstamą, kada ir dėl kokios priežasties kūne apsigyvens liga, ar loterijos bilietas atneš tau turtų, kada ir kokiomis aplinkybėmis mirsi. Todėl koliažas yra pats tikriausias čia ir dabar.

Pavydžiu Tau mokėjimo džiaugtis šia akimirka ir pastebėti tai, ko beskubėdami nepamatom. Kad likimas tau ant tako vis pabertų geležėlių!

Kęstučio Šiaulyčio piešinys