Skaitymo metai - Naujienos:Lietuvių literatūra gražiai švyti

Naujienos

2013-09-10
Lietuvių literatūra gražiai švyti


Literatūros tyrinėtoją Rimą Pociūtę kalbina Solveiga Daugirdaitė.

Rima, esi viena iš nedaugelio lietuvių literatūros tyrinėtojų, aiškinančių literatūrą psichoanalitiškai. Ar gali trumpai paaiškinti, kodėl psichoanalizė tau atrodo įdomesnis, patrauklesnis skaitymo būdas už kitokius požiūrius?

Iš tikrųjų yra ne visai taip. „Psichoanalitiškai“ literatūrą aiškina – ar bent sau aiškinasi – šimtu procentų visi, kas tyrinėja literatūrą. Mes net nesuvokiame, kokią įtaką Freudas ir tai, ką vadiname „psichoanalizei“, yra padarę, kiek šiuolaikinė kultūros analizė yra „psichologiška“. Juk po to, kai kultūra, menas, literatūra nustojo ieškoti Dievo, prasidėjo psichoanalizės dominuojama kultūros epocha, kai viskas nukreipta į tai, ką galėtume vadinti žmogaus savastimi, jo individualumu. Žmogus, jo išgyvenimai, patirtys jau yra tikslas, centras, išeities taškas ar... visa ko pabaiga. Kaip beįvardytume. Visa masinė kultūra iš tiesų yra labai palaikanti „psichoanalitišką“ meno ir literatūros vertinimą (palikime terminą psichoanalitinis pačiai psichoanalizei kaip medicinos sričiai). Šiuolaikinės technologijos leidžia tyrinėti stambiu raiškiu planu rodomo žmogaus veido išraiškas. Žurnalistė Asta Dudurytė švelniai „įsilaužia“, sakysime, į maestro Gintaro Rinkevičiaus namus, įnešama... raudonoji sofa (!) – ant jos sodinamas pašnekovas ir jam beriami klausimai, kuriems reikėtų psichoterapeuto kabineto intymumo ir... juodosios Freudo sofos laikų pagarbos žmogui. Ir kultūros analitikas, literatūros tyrinėtojas iš tiesų analizuoja du dalykus: arba kaip rašytojas suformavo meninę kūrinio tikrovę, arba kaip skaitytojas (kūrybos recipientas) tą tikrovę suvokia, kaip yra jos paveikiamas.

Jeigu jau psichoanalizė įsiskverbusi visur, tai kuo išsiskiria psichoanalitinė kritika?

Tas, kas nori mėginti taikyti psichoanalizės metodus literatūros tyrinėjimams, pirmiausia sau turi atsakyti į klausimą: ar visa ta medžiaga, kuri yra prieinama ir susijusi su rašytoju, bus naudojama literatūros kūrinio prasmėms interpretuoti, ar nepakryps analizė taip, kad„pro literatūros kūrinio langą“ bus pradedama žvalgytis į jo autoriaus (-ės) gyvenimą, kūrybą naudoti kaip „raktą“ jo (jos) „paslaptims“ atrakinti. Tai svarbu pabrėžti, nes įvairiuose rašiniuose apie literatūrą šie dalykai dažniausiai suplakami. Nepajuntama, kaip analizė apsigręžia atgal į rašytoją (taip yra atsitikę, pvz., su Maironiu – tam tikri jo eilėraščiai laikomi asmeninių ryšių įrodymais pagal tai, kam dedikuoti, pagal jų aliuzijas). Pirmiausia turime nuspręsti, ar interpretuosime literatūros kūrinį, ar aiškinsimės kažką apie rašytojo asmenybę (priartėtume prie psichoanalizės, kaip medicina pagrįstos humanistikos srities). Ir, žinoma, dar yra viena perspektyva, kuri svarbiausia postmoderniai kultūrai, ypač veikiamai prancūziškosios psichoanalizės atmainos – kaip skaitytojas, meno recipientas suvokia kūrinį, kaip interpretuoja meno kūrinį. Yra jau net sąvoka – kultūros vartojimas. Kaip, pavyzdžiui, medikamentų vartojimas...

Pati esi dėsčiusi. Ar galėtum įvardyti, ką išmokai, supratai mokydama kitus?

Taip, yra tekę „mokyti kitus“. Daug teko išmokti. Dėkoju tiems, kuriuos lyg aš mokiau, bet jie man taip pat padėjo daug ką suprasti. Stebina, kaip psichoanalitinė interpretacija sudomina auditoriją, taip pat profesionalius kultūros vertintojus. Kaip metodas, psichoanalizė mane iš dalies ir patraukė dėl to gebėjimo paveikti. Supratau, kad skirdama tekstą auditorijai (rašytinį ar žodinį), turiu sukurti erdvę klausytojo, skaitytojo interpretacijai. Pavesti į priekį ir paleisti ranką, kai ji jau nekantriai suspurdės.

Ar psichoanalitinei kritikai vienodai parankūs, įdomūs yra bet kurie kūriniai, ar esama tokių, kuriuos kiti metodai atveria geriau? Kokie kūriniai traukia interpretuoti, kodėl?

Psichoanalitinę literatūros analizę pasirenkantis literatūros kritikas (-ė), kaip ir psichoanalitikas, yra individo savasties advokatas. Turbūt klausite, o tai kas ta savastis? C. G. Jungas apibrėžė savasties archetipą – tai, kas žmogui (pirmiausia pačiam) leidžia suvokti save kaip individą, – tai aš. Mes visi esame buvę situacijose, kai atrodė – nebuvau savimi. Tai psichoanalizė ir tie, kas laiko save jos pasekėjais, literatūrinį tekstą skaito pirmiausia mėgindami pajusti, kaip skleidžiasi ta savastis. Žodis gali ją perteikti bene geriausiai. Žinoma, kad kai kurie tekstai yra parankesni tokiai analizei, pavyzdžiui, pirmasis rašytojo romanas. Tai visada yra savo istorijos pasakojimas. Vėliau rašytojas (-a) ją pridengia, modeliuoja sukurdamas (-a) kitokius personažus. Beje, silpną literatūriniu požiūriu kūrinį galima pristatyti taip, kad interpretacija sudomins labiau nei blanki gero kūrinio interpretacija. Tiesiog psichoanalizę studijavęs tyrinėtojas negali nebūti išmokęs kitaip bendrauti ir su skaitytoju, klausytoju. Visada traukia interpretuoti kitų atstumtą kūrinį. Psichoanalitiniu požiūriu kartais jis labai įdomus. Beje, tais atvejais, kai psichoanalitinė interpretacija niekaip negalima, vadinasi, nėra ir literatūros kūrinio. Nėra archetipų, psichologinės plėtros, prasminės gelmės.

Tai nustebinai! Mane vis juokais draugai klausia – kaip atskirti meną nuo ne meno? Sakydavau, kad nėra tokio būdo, galima tik intuityviai spręsti. O pasirodo, tereikia psichoanalizės? Bet dokumentinis tekstas, tarkim, memuarai, irgi tiktų skaityti psichoanalitiškai?

Pastebėjai įdomų dalyką: „juokais klausia“. Vilniuje (nesakau, kad Lietuvoje) literatūros tyrinėtojus daugiausia yra paveikusi struktūrinė teksto analizė, kuri yra teksto prasmių inventorizavimas, tiesiog pasitikrinimas, eksplikavimas, kas yra tame tekste. Tik kad gyvenimas ima ir įmurdo giliau. O psichoanalizė yra atsakingesnė vertybių požiūriu. Juk ji iš tiesų yra ir filosofijos atmaina. Todėl meno kūrinio psichoanalitinėje interpretacijoje yra ir „verdiktai“, kurie, žinoma, pareikalauja savianalizės iš vertintojo. Nebeletristiniai tekstai psichoanalitikui nėra labai skirtingi nuo beletristinių ta prasme, kad rašytojo fantazijos, vizijos juk irgi yra sudėtinė realybės dalis, kaip ir tai, kas paliečiama ranka. Klausti, kaip atskirti meną nuo ne meno – tuščiažodžiavimas. O kalbant apie Lietuvos, pavyzdžiui, literatūrą, viskas tampa konkrečiau, nes tai nedidelės tautos literatūra, kurta labai trumpą laiką ir veikiama labai konkrečių įtakų.

Ar galėtum įvardyti, kuo pasižymi šita nedidelės tautos literatūra, kurta labai trumpą laiką? Ir kaip čia mums jaustis, kai neturėjom nei Shakespeare’o, nei Woolf?

Taip, mes neturėjome Shakespeare’o. Bet kiek anglai jį „turi“ dabar, XXI a.? – juokinga ir graudu. Jo net asmenybė nėra iki šiol identifikuota. Kiek anglų žino, pavyzdžiui, kad Shakespeare’ui priskiriami tekstai kokybiškai pranoksta to meto bet kokią kūrybą? O jeigu ir žino, iki šiol jie negali paaiškinti šio fenomeno! Mūsų M. K. Čiurlionio anglai neturėjo. Palaukime, per internetą pasaulis pažins jo kūrybą. Ji stulbinanti, iš tiesų.

Apskričiai aš manyčiau, kad lietuvių tauta XX a. kūrė be galo vertingą meną. Sakyčiau, neadekvačiai daug aukščiausios rūšies meno kūrinių, galvojant apie turėtas galimybes. Psichoanalitiniu požiūriu mūsų literatūra yra labai stipri. Aš net nekalbu, kad ji pilnavertė. Didžioji dalis lietuvių moderniosios literatūros dar yra likusi neperskaityta ir nepristatyta. Lietuvių tauta – apskritai – yra moderniųjų laikų, mūsų kultūros didžioji dalis yra moderniųjų laikų. Dėl to mes labai skirtingi nuo kitų Europos kraštų, net latvių. Bet ir, žinoma, mūsų pranašumo kiti neskubės pabrėžti. Bet, matot, protą kartais tenka nusipirkti. Kaip kad tuose IKEA „atlaiduose“ su eismo reguliuotojais ir didžiule valgykla pavargusioms nuo tąsymosi po „ekspozicijas“ šeimoms – teks prisipirkti baldų kaip kažkada teletabių, kad po kokių penkerių metų pradėtume galvot: o gal lietuviški baldai vis tik stilingesni, originalesni... O dabar ne tik kad tas mūsų dailidė nudaužytais krumpliais įstumtas į keblią padėtį kaip verslininkas, bet ir mes visi vėl paversti tokiais, kuriems atnešė kultūrą... Niekas beveik nepaklausia, o ką pakeičia pačioje kultūros ar literatūros tyrinėtojo asmenybėje tas „Freudo metodas“ (šiaip psichoanalizėje būtina nuolatinė pačio (-ios) vertintojo (-os) savistaba)? Tai reikėtų atsakyti – archetipų analizė įtraukia į jų lygmenį. Tokio užsiėmimo nemetant, su laiku paverčia tokiu clairvoyant (aiškiaregiu). Tai taip ir matau, kad mūsų – lietuvių – literatūra gražiai švyti.

Ačiū, Rima, kad Tavo aiškiaregystės pildytųsi!


Nuotraukoje: Rima Pociūtė (asmeninio archyvo nuotr.)

Programą įgyvendina