Naujienos

Rašytoją Vilę Vėl klausinėja Solveiga Daugirdaitė.

Išleidote knygų ir vaikams, ir suaugusiems. Kurių likimas laimingesnis? Kurios Jums svarbesnės?

Man, gal kaip aukštaičių tėvų vaikui, būtų malonesnis paprastas „tu“, nes jaučiuosi kaip Anderseno pasakoj rengiamas karalius. Lyg pokalbis būtų mūsų žaidimas. Smagu, aišku, žaidžiant gyvenimas nuostabesnis.

Jeigu nepyktumėt, aš palikčiau „Jūs“, nors mano pirmoji kalba buvo uteniškių (kad išvengčiau vaikų lopšelio, mama paliko mane močiutės ir promočiutės globai, iš jų bei kitų giminaičių ir išmokau kalbėti). Suvalkietė Danutė Kalinauskaitė, mamai sakiusi „Jūs“, man atrodė egzotiška. Bet negaliu Jums sakyti „tu“, jaučiuosi per mažai pažįstanti, na, tikriau visai nepažįstanti... Tai kaip ten su knygom?

Jūsų klausimas privertė suprasti, kad nelabai skiriu savo kūrinius vaikams nuo kūrinių ne vaikams. Visuose kalbu apie mergaites, jų mamas, seneles ir nepaprasto gerumo tėčius, tiesa, kai kurie būsimi tėčiai dar tik auga, yra tų mergaičių draugai. Man visos mano knygos brangios: jos yra mano gyvenimo dalis. Atsimenu, kaip rašiau pačią pirmąją. Paprašiau kolegos geografo paskolinti knygų apie Australiją. Jis man atnešė tokią nedidelio formato, ant laikraštinio popieriaus prastai išleistą knygelę kalba, kurios aš nemoku, – ar tik ne čekų? Internetinių vertimo programų tuo metu nė nebuvo, taigi supratau tik skaičius, tarptautinius ir bendrašaknius su rusų kalba žodžius. Radau straipsnelį apie tarpkontinentį geležinkelį ir neryškią išblukusią nuotrauką – akacijų lauką. Atsimenu, koks ilgesys apėmė, kai įsivaizdavau savo heroję važiuojančią traukiniu ta tarpkontinente (koks žodis! Iki tol pažįstamas tik iš Agathos Christie romanų) magistrale ir matančią pro langus žydinčias akacijų giraites. Langai aklinai uždaryti, ji neužuodžia jų kvapo. Nežinau, ar adekvačiai perteikiau skaitytojui jos jauseną, bet man pačiai tiek džiaugsmo suteikė galimybė apie tai rašyti – sukurti tai, ko niekada nebuvo, bet nuo šiol jau bus. Žinojau, kad man su pavydu sakys: tu buvai Australijoj... Mano personažai buvo.

Dėl laimingo ir nelaimingo knygų likimo? Autorius tik parašo knygą, jos likimas priklauso nuo kitų. Situacija kur kas palankesnė vaikų knygoms. Yra į visuomenines organizacijas susibūrusių žmonių, kurie laukia vaikiškų knygų, jas skaito, aptaria, renka penketukus, apdovanoja. Taip knyga patenka į viešumą, tai yra į kultūrą. Mano knygos suaugusiesiems susilaukė aptarimo tik todėl, kad jose kalbu apie moteris. Sakoma, kad apie stiprias moteris. Nėra jos stiprios, tik visada maniau, kad natūrali žmogaus būsena – problemas spręsti, o ne susinaikinti dėl pirmos kliūties. Rašydama norėjau pasipriešinti iš literatūros, ypač sukurtos vyrų, sklindančiai savidestrukcijai.

Hmm, ar galėtumėt paaiškinti, ką turit galvoje?

Galiu duoti pavyzdį iš Jono Jurašo režisuotos „Baltos drobulės“ Kauno dramos teatre. Škėmos romane per pirmąją sovietų okupaciją NKVD darbuotojas Simutis sugauna bandantį pabėgti, t. y. pasislėpti Garšvą, tardo jį, muša. To negana – liepia išgraibyti burna iš spjaudyklės nuorūkas. Garšva nejaučia kojų, yra apsidirbęs ir vis dėlto prišliaužęs prie spjaudyklės sako: nenoriu. Tada gauna su prespapjė per galvą. Taigi romane Garšvą muša už tai, kad jis priešinasi. Jurašo spektaklyje šitas „nenoriu“ praleistas: Garšvą daužo, o jis gyvuliškai rėkia. Ilgai rėkia. Už ką jį kankina? Turi tokią galią. Man tokia Škėmos interpretacija nepriimtina. Žodžiu, aš noriu, kad mano personažai pagal savo galimybes ką nors manytų ar veiktų, o ne klyktų iš siaubo.

Tikriausiai panašiai apie Škėmos kūrybą galvojo rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė, kai svarstė kito jo kūrinio panašia tema – spektaklio „Pabudimas“ (1953 m. Monrealyje) nesėkmės priežastis. Režisavo pats Škėma, vadinasi, nuo autoriaus valios nukrypta nebuvo, tai kas tada? Ji mano, kad reikia svarstyti prieštarą tarp Škėmos noro būti moderniu ir labai akivaizdaus realizmo, ir dar „pernelyg tyčines publikos dirginimo priemones“. Bet, gerbiamoji, turėtume čia kalbėti apie rašytoją Vilę Vėl. Turbūt Salomėja Nėris yra ryškiausias nelaimingos mokytojos pavyzdys, ir beveik neturim dabar gana įprasto Vakaruose rašytojo-dėstytojo pavyzdžių (Tomas Venclova kitam pasauly, Martinaitis nuo savo amžiaus vidurio buvo iš tų retų atvejų). Ar rinkotės mokyti sąmoningai?

Kartais susidaro įspūdis, kad iš modernizmo ir teliko tyčinės publikos dirginimo priemonės.

Labai taikliai parinkot epitetą „nelaimingos“ mokytojos pavyzdys. Paprastai kalbama apie geras ir blogas mokytojas. O tai beviltiškas vertinimas. Mokytojos darbą rinkausi sąmoningai, bet turbūt neįsivaizdavau, kas tai yra. Iš pradžių nelabai sekėsi. Atidirbau pustrečių metų ir išėjau redaguoti žemės ūkio literatūros. Po poros metų grįžau į mokyklą. Tik laiminga mokytoja ne taip jau dažnai jaučiausi. Mano profesinė karjera eina į pabaigą, bet negalėčiau įvardinti ribos tarp to, ar mokytojas baudžia, ar skriaudžia, atleidžia ar yra abejingas. Kaskart mokytojo poelgio pasekmės nenuspėjamos. Nežinau, kaip neišeikvoti visos energijos tiems, kurie kelia triukšmą. Nežinau, ką reikia daryti, kai mokinys labai stengiasi, bet jam neišeina. Jautiesi nepatogiai, neturi valios pasakyti tiesą, todėl nepelnytai keli pažymį, ir staiga jis padaro ką nors tobulai. O kartais tik paskatini jo pretenzijas. Mokytojo ir mokinio sąveikai reikia palankių aplinkybių, kurios kartais susiklosto, kartais ne.

Ar šis darbas Jus keitė, kaip?

Ar keitė mane šis darbas? O taip. Visada jaučiau prieštarą tarp noro užsisklęsti savy ir atsiverti. Girdėti kitą ir būti išgirstai pačiai. Prieš keletą metų turėjau tokią klasę: jau nuo ryto prieš jų pamokas jausdavausi pakiliai. Tai net nebuvo pamokos – pasikalbėjimai su palankiais tau žmonėmis apie įdomius kūrinius. Ir tik po šitos laidos aš nustojau bijoti mokinių. Po trisdešimties darbo metų. Šiaip turiu pasakyti, kad mokytojo darbas bent jau retkarčiais suteikia prasmės pojūtį, net jei tik iliuziją. Jeigu reikėtų rinktis dar kartą, vėl būčiau mokytoja.

 Tai, vadinasi, tikite, kad literatūra gali keisti pasaulį? Labai jau senamadiška arba toliaregiška, sakyčiau. Dabar Lietuvoj geras tonas yra kalbėti apie grynąjį meną ir apie tai, kad menas nesuderinamas nei su gerom intencijom, nei su ideologijom.

Tai kad be intencijų irgi nekas išeina. Grynojo meno nėra: kūrinys arba daro poveikį aplinkai, arba jis nėra menas. Tikiu, kad kiekviena valia keičia pasaulį. Į gera arba į bloga. Ne kartą teko įsitikinti: nuo „ideologijų“ bandoma atgrasyti, kad žmonės nesivienytų. Bet, kaip rodo istorija, vienijamasi ne tik blogiems tikslams. Peikti idėjas taip pat yra ideologija.

Paminėjote aukštaičius tėvus. Kaip jų aukštaitiškumas, be leksikos ypatybių, dar reiškėsi?

Nežinau, ar iš tų kelių žmonių, kuriuos pažinojau kaip aukštaičius ar žemaičius, galiu plačiai apibendrinti. Jeigu spręsčiau apie aukštaičius iš savo tėvo, tai jie nepaprastai emocingi. Čia iki begalybės susižavėjo, užsidegė, čia jau perdegė, nusivylė, supyko visam gyvenimui. Čia užmiršo piktumą ir atleido. Jeigu aukštaičiai tokie kaip mano mama, tai jie labai taktiški, atidūs ir užjaučiantys. Jeigu tikėčiau tuo, ką apie aukštaičius sako anekdotai, tai aš gryna aukštaitė: sprendimą priimu čia ir dabar ir tik po to susimąstau: ar gerai aš čia padariau? Skambinu draugei žemaitei, klausiu racionalaus patarimo. Svarstau, dvejoju, atšaukiu susitarimą ir graužiuosi, kam atsitraukiau. Kad aukštaičiai šiek tiek lengvabūdžiai, sakė Vaižgantas. O taip, randu to savy. Gal todėl, nors turiu gerų draugių žemaičių, jų šiek tiek prisibijau: žinau, kad bet kada galiu jas nuvilti savo poelgiais. Savo pačios aukštaitiškumą labiausiai jaučiu kaip nuolatinę savigraužą. Bet gal tai mano pačios, iš protėvių nepaveldėtas neurotiškumas. Labiausiai nuo to gelbsti mokytojos darbas: nėra kada.

O, tai būtų dar vienas mokytojavimo pliusas. Kita vertus, ką mes žinome apie savo protėvius – dažniausiai jie, o ypač jos, nepaliko mums savo dienoraščių, nieko nežinom apie jų svajones, viltis, graužatis. Ar rašote ką nors be to, kas skirta spaudai? Turiu galvoje, šalia jau išėjusių knygų. 

Dėl moterų dienoraščių... Manau, kad dukterys juos perskaito ir sudegina. Per skaudu. Geriau nežinoti, kaip ten buvo. Tada gali įsivaizduoti, kad buvo gražiau.

Dėl rašymo... O taip, nuo paauglystės nuolat kuriu ką nors savo mintyse. Sakykim, vienas iš dar nesenų „mokslinės fantastikos“ opusų: į šeštą dešimtmetį įkopusi moteris jaučiasi apleista artimųjų ir iš nuoskaudos, noro juos visus nubausti, pasisiūlo į kosminę ekspediciją. Ten yra visokių žmonių: labai pasipūtusi chemikė (ji gali sukurti bet kokią medžiagą), ją per dantį traukiantis fizikas (jis bet kokią medžiagą gali paversti energija), kažkokios išsivadavimo armijos kovotojas, paimtas tiesiai iš kalėjimo – jis ne politikas, vykdytojas... Žodžiu, jie nubunda paskirties vietoje. Netrukus paaiškėja, kad laivas  atsidūrė būtent ten, kur moteris ir norėjo: niekur. Tik dabar ji kur kas labiau norėtų būti namie. Chemikė puola į isteriją, nes čia niekas niekuo nevirsta, fizikas suka galvą, kodėl jie patys neišnyksta, tik išsivadavimo armijos kovotojas labai apsidžiaugia. Dabar jis supranta savo misiją laive: beviltiškoje situacijoje jis turi juos išvaduoti, t. y. sunaikinti.

Tokios istorijos įgyja kelis variantus: iš pradžių tai realistinis psichologinis pasakojimas, paskui melodrama, kai būnu pavargusi, virsta trileriu, o tada jau pasidaro nuo jo koktu, ieškau kito siužeto. Tokių istorijų neužrašau: jos neturi prasmės. Kurį laiką dar atsimenu, o paskui užmirštu.

Manyčiau, neatsargu švaistytis siužetais viešai: jiems, neparašytiems, nė autorių teisės negalioja, ims kas nors ir pasinaudos. Kažkodėl įsivaizduoju, kad tai būtų pjesė, tragikomedija. Ir gaila, kad, kaip suprantu, nė neketinat šio siužeto panaudoti?

Dėl kosminio siužeto: jei tik kam tinka – labai prašom, galiu ir daugiau pasiūlyti. Iš tiesų siužetas yra personažų santykių pynė, autorius turi jį taip dėlioti, kad atsivertų netikėta žmogaus sielos gelmė. To neįmanoma pasiskolinti, tik pačiam supinti.

Kodėl rašanti mokytoja neketina tapti mokančia rašytoja? Ar čia moterims būdingas nepasitikėjimas savim?

Ne, nemanau, kad kaltas nepasitikėjimas savimi. Deja, kiekvienam duotas vienintelis laikas ir vienu metu jis gali būti tik vienoj vietoj. Manau, kad didžiausia nūdienos bėda: žmogus nori, kad būtų taip, kaip jis nori, bet vienu metu nori prieštaraujančių vienas kitam dalykų. Pavyzdžiui, jis trokšta didelio namo, nors gyvens viename, daugiausia dviejuose kambariuose, į kitus užeis tik išplauti grindų ir bus nelaimingas, kad taip tuščiai eina jo laikas. Bus nelaiminga, kad taip tuščiai eina jos laikas. Svajoja apie vasarnamį Argentinoje. Bet ten vasara gruodį, todėl neįmanoma pasikviesti anūkių vasaros atostogoms ir esi joms tik judantis paveikslėlis kompiuterio monitoriuje. Išjungė – tavęs nebėr. Kyla noras nusivežti anūkes į Argentiną visam laikui? O kam to reikia? Egzotiška tik iš pradžių, paskui bus tas pats: reikės užsidirbti pinigų pragyvenimui ir gyventi tų žmonių rūpesčiais, Dieve, kaip nuobodu...

Yra kur kas turtingesnių kraštų už Argentiną! Jei ne gyventi, tai norėtųsi bent jau aplankyti juos. Kas ginčysis, kad keliauti smagu. Tik kur dėti tuo metu savo šunį ir dvi kates? Ogi reikėjo pagalvoti apie tai iš anksto ir neapsikrauti šunimis, katinais, vaikais... Kad iškeliaudama turėtum tik vieną rūpestį: neužmiršti dantų šepetėlio...

Ne, bėda net ne tai. Bėda, kad prisisvaičiojusi imi nevertinti to gyvenimo, kurį turi. Jeigu gyventum kieno nors kito gyvenimą... Atsiverti romaną ir gyveni: Argentinos miesteliūkštis kažkur pasienyje su Peru, britų garbės konsulą sukilėliai apsirikę... Staiga užuodi, kad kažkas ne taip: užmiršai, kad užsistatei pasišildyti sriubą – susvilo...

Nuėjau į lankas. O turėjau kalbėti apie rašytojavimą mokytojaujant arba mokytojavimą rašytojaujant. Nieko čia nepadarysi: arba tas, arba tas. Diena trumpa. Vis tie norai kalti: norėjau gyventi, tam ir išeikvojau visą man Dievo duotą sveikatą. Kas išėjo, tas išėjo. Gal ir nelabai kas, bet mano.

Na, įsivaizduokim (kiekviena atskirai, pagal savas aplinkybes): pareini namo (suprantama, be pirkinių maišelių abiejose rankose) – nei vaikų, nei katinų, nei netesėtų asmeniškų pažadų ir tarnybinių įsipareigojimų – nieko, kas pririša, tik dantų šepetėlis kaip didžiausias rūpestis... Arba vietinio genijaus rašytojo laurų vainikas ant sienos... Eikit sau, nenorėčiau! „Gal ir nelabai kas, bet mano.“