Naujienos

Vien tai, kad skaitote šį tekstą tinklapyje skaitymometai.lt, ieškote žinių apie vaikų knygas internete, akivaizdžiai liudija, kaip glaudžiai literatūra nūdien susijusi su naująja medija.  Pastaroji ne tik suteikia erdvę aktyviau bendrauti rašytojams, skaitytojams, leidėjams, kritikams, bet stipriai veikia ir pačią kūrybą, jos sklaidą bei suvokimą.

Poveikio rezultatai prieštaringi, nes technologijų galimybėmis lygiateisiškai naudojasi profesionalai ir mėgėjai, estetines vertybes bei reiklumą propaguojantieji ir komercinių interesų siekiantieji. Lietuvoje jau būtų įmanu tirti, kaip skaitytojų skonį ir literatūros supratimą veikia tikslinga knygynų vadyba elektroninėje terpėje, valstybinių programų (tokių kaip skaitymo skatinimo) priemonės ar diskusijos socialiniuose forumuose. Interaktyvių knygų leidyba pas mus dar tik startuoja, tačiau jau dabar pravartu matyti jų problemiškus aspektus, kuriuos gvildena užsienio literatūrologai, edukologai, sociologai, susiduriantys su išplitusiu ir tebeaugančiu elektroninių knygų vaikams srautu.

Būtent naujųjų medijų įsiveržimas į vaikų literatūrą, taip pat tradicinių „senųjų“ medijų (kino, teatro, radijo, televizijos) nūdienės linkmės analizuotos šiųmečiame Tarptautinės vaikų literatūros tyrinėtojų draugijos (International Research Society for Children’s Literature; IRSCL) kongrese, kurio įdomiausios idėjos pristatomos šioje apžvalgoje. Ši draugija, įsteigta 1969 m., yra svarbiausia tarptautinė vaikų literatūros mokslininkų organizacija, nuo 1971-ųjų kas dveji metai vis kitoje pasaulio šalyje rengianti kongresą ypač aktualia gyvenamo laiko tema. Šiuose renginiuose ryškinami šviežiausi kultūros reiškiniai, pristatomi naujausi jų tyrimai. 21-asis kongresas sukviestas 2013 m. rugpjūčio 10-14 d. Maastrichte (Nyderlandų karalystėje) aptarti temą „Vaikų literatūra ir medijų kultūros“. Siekdami gilesnių įžvalgų ne tik apie kūrinių formą ir turinį, bet taip pat apie rašytojų, leidėjų, skaitytojų elgesį, vaikų polinkius ir suaugusių atsakomybę, organizatoriai sutelkė įvairių disciplinų atstovus ir skatino hermetišką teksto analizę derinti su empiriniais metodais. 300 kongreso pranešėjų iš 40 šalių daugiausia dėmesio skyrė šiems dalykams: a) elektroninių knygų ypatybės ir estetinis bei ugdomasis poveikis skaitytojui; b) kūrinio prasmių ir etikos pokyčiai jį perkėlus į kitas medijas; c) virtulios erdvės įtaka kūriniams ir apskritai vaikų literatūros lauko gyvenimui (rašytojams, leidėjams, skaitytojams, kritikams).

Interaktyvi knyga – formato privalumai ir rizika

Kongrese konstatuota, jog interaktyvių knygų kūrėjai labiausiai nusitaikę į ikimokyklinio amžiaus vaikus, ypač išplėtota paveikslėlių knygų leidyba. Vis dažniau netgi pirmoji vaiko knyga esti elektroninio formato. Stulbinamą pagreitį e-knygos mažiesiems įgavo atsiradus planšetiniams kompiuteriams, intensyviai auga literatūrinių edukacinių programėlių mobiliesiems telefonams sritis, kuri taip pat pirmiausia orientuojasi į 3-6 metų vartotojus. Elektroninių knygų produkcijoje vyrauja kelios kategorijos: spausdintų tekstų skaitmeninimas, folklorinių pasakų bei lopšinių adaptacija, gerai žinomų kūrinių tęsiniai, pažintiniai leidiniai, kompiuterinės kilmės (t.y. nuo pat pradžių kurti pasitelkiant interaktyvias technologijas) kūriniai.

Lyginant su popierinėmis, elektroninėse knygose vaikams atsiranda du svarbūs nauji dėmenys: judesys ir garsas. Statišką vizualumą, regimą įprastose teksto iliustracijose, naujasis formatas paverčia judriu ir artina prie kinui būdingo diskurso; tekstinė knyga apskritai ima panašėti į trumpą filmą su žaidybiniais elementais, garso takeliais, animacija ir t.t.

Keičiasi ir kūrinio priėmimo būdai, net elementariausiame lygmenyje – puslapiai nebe vartomi, o spaudinėjami pirštu, liečiamas ne popierius, o ekranas; dar svarbiau, kad skaitytojas tampa vis aktyvesniu kūrinio dalyviu, bendraautoriumi, nes savo pasirinkimu gali aktyvuoti kurį nori veikėją, keisti skyrių tvarką ir pan. Formuojasi kitokios pasakojimo konvencijos, provokuojančios ir kitokį skaitytojų atsaką. Nauji dėmenys taip pat veikia literatūros vaizdinį – stiprina knygos kaip žaidimo, žaislo sampratą. Dalis edukologų, remdamiesi eksperimentiniais tyrimais, teigiamai vertina vaikams siūlomas vis įvairesnes galimybes ką nors veikti su kūriniais, nes vaikų gebėjimas priimti literatūrą esą priklauso ne tik nuo atitikties tarp teksto ir vaiko raidos etapo, bet ir nuo to, kokiame pragmatiniame kontekste mažieji pirmąkart susipažįsta su literatūros kūriniais (todėl skatinama juos ne tik skaityti, bet ir dainuoti, šokti, ploti, piešti, vaidinti ir pan.). Literatūrologai dvejodami svarsto, ar interaktyvios knygos yra skaitymui skirti žaidimai, ar pasakojimai, su kuriais galima žaisti.

Ir be akademinių tyrimų galime numanyti, kad „specialieji efektai“ tikrai geba patraukti prie knygos mažamečius. Tuo būtų galima džiaugtis, jei ne problemiškas giluminis poveikis adresatui, apie kurį perspėja gausūs edukologų, sociologų skirtingose šalyse atlikti empriniai tyrimai. Pavyzdžiui, kad interaktyviose knygose garsas (o jis dažnai būna per stiprus) trukdo suvokti kūrinyje pasakojamą istoriją. Apsunkina ne tik idėjų, vertybių priėmimą, bet ir pradinį kalbos lygmenį – trukdo įsisavinti sakinio struktūrą, neturtina žodyno, nelavina gebėjimo pasakoti, reikšti savo mintis. Literatūrinį naratyvą tokiose knygose neretai užgožia gausiai skleidžiama nežodinė informacija (vaizdinė, garsinė, judesio). Suvokimo skirtumai ypač atsiskleidžia lyginant, kaip tą patį kūrinį supranta skaitantys  popierinį leidinį ir „vartojantys“ jo elektroninį variantą. O vieno tyrimo metu netikėtai paaiškėjo, jog geriausiai prasmes ir kalbą retransliuoja archaiškiausia medija – sakymas, t.y. kai suaugęs raiškiai skaito, o vaikai klauso nematydami teksto.

Beje, naujasis knygų formatas keičia ir tėvų bei dar neskaitančių vaikų ryšį, mažina tėvų balso svarbą. Iki atsirandant interaktyvioms knygoms mažiesiems skaitydavo tėvai, seneliai ar kiti artimieji, o dabar iš techninio aparato sklinda anoniminis įrašas. Tendencijos ilgalaikis poveikis vėlgi dvilypis: viena vertus, stiprėja vaiko savarankiškumas (pats renkasi, ką ir kada baksnoti pirštu, tą gali daryti nebūtinai namuose), kita vertus, iš skaitymo proceso dingsta mylintis, palaikantis, pamokantis suaugusysis. Tai ypač neramina todėl, kad nauji tyrimai, kuriuose pasitelkiami šviežiausi duomenis ir efektyvesni analizės metodai, darsyk patvirtina, kad šeimos skaitymas kartu namuose turi esminį poveikį vaiko kalbos ir asmenybės raidai. Ta proga 2013-ųjų kongrese Nyderlandų mokslininkai džiaugėsi, jog jų šalyje įvesta praktika gimus kūdikiui tėvams įteikti vaikišką knygą, CD su vaikiškomis dainomis ir lankstinuką apie knygų svarbą duoda apčiuopiamus rezultatus: šie tėvai daug dažniau skaito kartu su savo vaikais,  būna geriau susipažinę su vaikų literatūra, o mažieji noriau lanko bibliotekas, turintieji elgesio sutrikimų juos sėkmingiau įveikia.

Kaip ir popierinių knygų sraute, taip ir elektroninių esama įvairios kokybės leidinių. Nuogąstaujama, kad literatūros leidyboje ir platinime įsitvirtinę globalūs, masinę gamybą praktikuojantys konglomeratai, siekiantys pirmiausia piniginio pelno, diktuojantys tarptautines knygų madas, vis didina spaudimą literatūros kokybei. Ypač gausiai ir dažnai itin prastai elektronei versijai adaptuojami autorinių teisių neginami kūriniai, pavyzdžiui, populiariosios Brolių Grimmų pasakos ar Lewiso Carrollio „Alisa“ (Lietuvoje gerai pažįstamas poligrafinis reiškinio atitikmuo – ryškiaspalviai foliantai gundančiais pavadinimais à la „Gražiausios pasaulio pasakos“, siūlantys įvairiausius perdirbinius). Kokybiška vaikų skaityba suinteresuotų suaugusių užduotis – technologijas pasitelkti kuo išradingiau ir naudingiau, kurti tokią techninę aplinką, kuri visapusiškai lavintų vaikus, o tėvams padėtų atsirinkti tarp daugybės internete siūlomų elektroninių knygų, nesusivilioti pigiausiomis. Tiesa, pedagogų ir literatūrologų konkretūs siūlymai ir strategijos dar nėra galutinai suderinti. Pavyzdžiui, mokytojams atrodo priimtina į interaktyvią knygą įdiegti aktyvų skaitytojo vadovą, kuris įsiterptų klausimais, atsakymais, įvertinimais ir taip išlaikytų skaitytojo dėmesį tekstui, padėtų suprasti pasakojimą. Tačiau literatūros kritikams atrodo, kad taip ribojama vaiko vaizduotė, kaip teisinga primetama viena kūrinio interpretacija (pavyzdžiui, siūlanti tik vieną atsakymą, kodėl paraudo protagonisto skruostai).

Pripažįstant naujosios medijos reikšmingą poveikį kūrinių ypatybėms ir skaitymo būdui, tikslinamas net vaikų knygos apibrėžimas – esą šiuolaikinė vaikų knyga turi tris matmenis: tekstą, vaizdą ir formatą.

Nors pranešėjai daugiausia ryškino interaktyvių knygų vaikams problemas, tačiau kartu apibendrintai pridurdavo, jog techninėmis naujovėmis yra pavykę sukurti ir stebėtino kūrybingumo avangardinių, eksperimentuojančių knygų. Vadinamoji postmoderni paveikslėlių knyga išmoningai naudoja (vizualų) intertekstualumą, jungia skirtingus žanrus, pabrėžia žaidybiškumą, pasitelkia parodiją. Metafikcinės priemonės skirtos kuo įtaigiau perteikti dalykinę ir estetinę informaciją bei maksimaliai įtraukti skaitytoją į literatūros reikšmių kūrimą.

Kitos terpės – naujos reikšmės

Kūrinių vaikams migravimas po įvairias medijas (kiną, teatrą, televiziją, skulptūrą ir t.t.) anaiptol nėra naujovė, štai ir XIX a. popierinės knygos su išlankstomomis iliustracijomis gali būti laikomos interaktyvių knygų pirmtakėmis. Tačiau skirtingais kultūros laikotarpiais vyrauja saviti medijų santykiai ir perkėlimo intencijos. Lietuvoje su vaikų literatūra dirbantys žmonės daugiausia laikosi tradicinio požiūrio, kad bet kokia adaptacija (perpasakojimas, komiksų žanras, ekranizacija, inscenizacija ir kt.) yra antrinis darinys, paprastai menkesnės vertės, nes nepajėgia perteikti pirminio kūrinio reikšmių. Maastrichto kongrese itin daug dėmesio skirta literatūros adaptacijoms kitose terpėse, pirmiausia iškeliant naują teorinę nuostatą (ypač įkvėptą Lindos Hutcheon veikalo „A Theory of Adaptation“, 2006): adaptacijos kitose medijose yra ne apgenėtos originalo replikos, o lygiavertis intertekstas, literatūrinio kūrinio interpretacija. Pastarųjų serija – pavyzdžiui, Marko Twaino „Tomą Sojerį“ pristatantis kino filmas, miuziklas, animacinis filmas, elektroninė knyga, grafinis romanas – kuria šio veikėjo ir visos istorijos kompleksišką vaizdinį. Atsisakius hierarchiško požiūrio, nagrinėjant konkrečią adaptaciją būtina atsižvelgti į jos atsiradimo laiką bei tankų aplinkinių kūrinių tinklą. Tikima, jog literatūros kūrinių perkėlimas į kitas terpes sugeria savo laikmečio politines, socialines, kultūrines tendencijas bei reaguoja į žiūrovų lūkesčius.

Į adaptacijas siūloma žvelgti kaip į literatūrinės socializacijos priemonę – šiandieniai vaikai klasikinius kūrinius ir veikėjus dažnai pradeda pažinti iš animacijos, kino, žaislų (kraštutiniu atveju gali niekada neprieiti prie pradinio teksto, tačiau vis tiek sukaupti tam tikras žinias). Esą tokia ir yra pagrindinė adaptacijų paskirtis – naujas visuomenės kartas supažindinti su vertingu laikomu paveldu, o neliteratūrinės medijos tokiam kanonizavimui ypač praverčia (pastaraisiais metais pastebimas ir atvirkštinis veiksmas, kai pasakos iš filmo perkeliamos į žodinį tekstą).

Istoriniai adaptacijų tyrimai atskleidė, kad kiekviena visuomenė (ar kultūros valdytojai) savaip aktualizuoja jai rūpimus kūrinio aspektus. Pavyzdžiui, 1939 m. pasirodęs filmas „Auksinis raktelis“ pagal Aleksejaus Tolstojaus apysaką „Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“ (rusiškas itališkojo Karlo Kolodžio Pinokio variantas) buvo gryna sovietinės ideologijos propaganda, o  1975-aisiais Baltarusijoje sukurtame muzikiniame filme „Buratino nuotykiai“ įžvelgiama sovietmečio kritika (protagonistas tapo kovotoju už tiesą, Karabasas Barabasas įgijo Brežnevo bruožų, muziką kūrė neoficiozinis menininkas Bulatas Okudžava ir t.t.). Kitas vyresniems Lietuvos gyventojams pažįstamas pavyzdys – daugsyk iki pat 9-ojo dešimtmečio rodytas 1947 m. pastatytas filmas „Pelenė“ (rež. Nadežda Koševerova, Michailas Šapiro), pasak tyrinėtojų, buvo intertekstuali, su ikirevoliuciniu avangardu estetiškai susijusi ir nuo reikalauto socrealizmo gerokai nutolusi ekranizacija. Į pirmą planą iškilo ne ideologija, o kinas kaip pramoga, teigtas gyvenimo džiaugsmas, asmeninė laimė, žaidybiškumas, moteris – ne traktoristė, o sumani gražuolė, pamotės personažu kritikuota sovietmečio vidurinė klasė (savo tikslų siekimas manipuliuojant pažintimis). Iškalbingas istorines transformacijas patyrė pasakojimai vaikams apie pirmojo į kosmosą išskraidinto gyvūno – kalytės Laikos – likimą.  Verčiant tikrovės faktą literatūros, kino, dailės kūriniais, liūdna istorija apie žuvusią Laiką ilgainiui virto pasakojimu apie tragišką heroję, iš nepagailėtos aukos ant mokslo altoriaus – sovietinio totalitarizmo kankine.

Tiriant gausias šiandien rašomų populiarių knygų, tokių kaip Stephanie Meyer „Saulėlydis“ ar Lisos J. Smith „Vampyrės dienoraštis“, adaptacijas, ypač daug dėmesio skiriama literatūros kūrinių etikai, socialinių stereotipų problematikai. Sutariama, jog literatūrinio fantasy žanro ekranizacijos daug neskaitančių jaunų žmonių atgręžė prie knygos, dalį pavertė aistringais skaitytojais. Vis dėlto kvestionuojama, kokias vertybes abi medijos skleidžia, ryškinami tekstinio ir vizualaus diskurso prieštaravimai bei diskutuotinas poveikis auditorijai. Pavyzdžiui, „Saulėlydis“ yra knyga ir apie seksualinį prabudimą, siužetui būdinga komplikuota erotinė įtampa, seksualumas pateikiamas kaip asmens brendimo, santykių ugdymo dėmuo, bet sykiu ir pavojinga teritorija. Kino variantai problematiką linkę paprastinti, tiesmukai pabrėžti merginų ir moterų seksualumą. Pasiremiant tokiais tekstais kaip lietuvių skaitytojams gerai pažįstama Suzanne’os Collins trilogija „Bado žaidynės“, svarstytas kontraversiškas blogio pateikimas vaikams ir paaugliams, popkultūros ir žiniasklaidos polinkis suplakti blogį ir pramogą.

Plačiausia prasme adaptacija – tai ir kūrinio perkėlimas kitam laikmečiui ar skaitytojų amžiui. Lietuviai ginčijasi, kaip sklandžiau nūdienos moksleivį priartinti prie Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio tekstų; islandai laužo galvą, kaip vaikams perduoti XII-XIV a. sagas, jei jose daug smurto, dvigubos moralės ir keistų etikos kodų.

Virtuali erdvė kūriniuose ir vaikų literatūros lauko kasdienybėje

Jau prieš keletą metų buvo pastebėta, kad lietuvių vaikų literatūroje atsiranda virtualios tikrovės elementų – tiek teminių nuorodų apie paauglius ir internetą, tiek stilistinių atspalvių (pavyzdžiui, siužetas plėtojamas kaip kompiuterinis vaidmenų žaidimas). Smulki, bet įdomi tarptautinių tendencijų detalė – nūdienos knygose išmanieji telefonai ar planšetiniai kompiuteriai iškyla kaip šifruotos magiškos viduramžių knygos (taip apjungiama senovinė skaitymo praktika ir šiuolaikinė technologija). Maastrichte užsienio literatūrologai pabrėžė įvykusį ryškų teminį poslinkį – virtualios bendruomenės, socialiniai tinklapiai yra tapę vienu iš kūrybos paaugliams leitmotyvų, neretai ir literatūrinis pasakojimas imituoja internetinių pokalbių formą. Rašytojai virtualybę pasitelkia ne tik norėdami suintriguoti auditoriją, pritraukti jaunimą jo mėgstama sritimi, bet ir kaip būdą literatūroje giliau reflektuoti šiuolaikinių paauglių psichologiją,  destruktyvumą, anoreksiją, savižudybes ir pan. Beje, IRSCL dalyvavę sociologai kultūros tyrimus atmiešė žiupsniu „gyvos“ tikrovės: pasak jų, didelė dalis paauglių, ypač jaunesnių, greit perpranta techninius interneto dalykus, tačiau stokoja kritiško analitinio santykio, adekvataus pavojų vertinimo. Įdomu, jog saugiam vaikų elgesiui internete (apdairus asmeninės informacijos teikimas, bendravimas su nepažįstamais) esminę įtaką daro šeima – kuo ši darnesnė, tuo atžalos sąmoningesnės. Lietuva, deja, buvo paminėta kaip antra (po Rumunijos) tarp šalių, kuriose vaikai linkę labiausiai rizikuoti internete. Nerimą kelia tyrėjų pastebėjimas, jog formuojantis virtualaus gyvenimo kompetencijai prastėja įgūdžiai orientuotis tikrovėje.

Virtualios erdvės atsiradimas pastebimai paveikė vaikų literatūros lauko kasdienius papročius – autorių ir skaitytojų bendravimą, knygų prekeivių taktiką, kritikos statusą ir kt. Techninės galimybės leido milžiniška jėga išsprogti vadinamajai gerbėjų kūrybai (fan fiction) – internete publikuojami didžiuliai tekstų masyvai patikusių knygų, filmų, serialų pagrindu (pavyzdžiui, itin gausu Hario Poterio ir „Saulėlydžio“ „tęsinių“). Ši medžiaga teikia daug naujų, intriguojančių duomenų tyrėjams apie literatūros recepciją, skaitytojų polinkius. Būdinga, kad gerbėjų tekstai gerokai nutolsta nuo įkvėpimo šaltinių; dar paradoksaliau, jog autoriai, užuot savitai interpretavę mėgstamus siužetus ar veikėjus, lipdo juos iš literatūrinių klišių ir socialinių stereotipų (dažnai naudojamasi XVIII a. išpopuliarėjusiu literatūriniu elementu – gundymo siužetu). Gerbėjams ypač rūpi romantiškos, populiariosios kultūros principais pasaldintos scenos, kuriuose gerbėjų-autorių avatarai (dirbtinė internetinė asmenybė, kurią žmogus naudoja virtualioje erdvėje) susitinka su idealizuotais knygos herojais.

Kad ir ne tokiais mastais, virtuali erdvė naujiems darbams įkvepia ir literatūros tyrėjus – randasi idėjų kurti „vaikocentrišką“ kritiką, kuri lygiavertiškai pripažintų vaikų požiūrį į knygas, nagrinėtų jų skonį, leistų savarankiškai sudaryti literatūros kanoną. Dar baigiantis XX a. vaikų literatūros mokslo autoritetai buvo įsitikinę, kad vaikų skaitymą ir  interpretacijas stipriai veikia suaugusieji, kad mažieji neturi savito žvilgsnio ar negeba jo artikuliuoti. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais internete susibūrusios vaikų ir paauglių skaitytojų bendruomenės (knygų klubai, diskusijų grupės ir pan., sutelkiančios milijonus dalyvių) liudija, kad vaikai originaliai suvokia literatūrą ir geba ją argumentuotai aptarti. Viliamasi, kad vaiko perspektyva grįsta literatūrologija naujai parodytų patį vaikų literatūros reiškinį.

Ir Lietuvoje galime justi, kaip virtualioje erdvėje kunkuliuoja vaikų literatūros rinkos procesai. Kai kurie rašytojai veikia kaip išradingi savo kūrybos vadybininkai, kurdami interaktyvius tinklapius, tiesiogiai bendraudami su skaitytojais, publikuodami reklamines būsimų knygų ištraukas. Maastrichte ryškinta, kokiais svertais leidėjai, naudodami naujas erdves ir technologijas, plečia savo veiklos ir įtakos zonas. Jų steigiamuose socialiniuose tinkluose paaugliams siūloma susitikti su mėgstamais autoriais ir net veikėjais, pavyzdžiui, romantinės herojės turi savo Facebook ar Twitter paskyras. Norėdami pajusti auditorijos poreikius, juos kryptingai formuoti, nuolat ieškodami kūrinių, kurie galėtų tapti naujais tarptautiniais bestseleriais (kito „Vampyrės dienoraščio“), leidėjai ragina paauglius aktyviai dalytis atsiliepimais apie konkrečias knygas, įžiebia diskusijas, kad būtų garsinami vieni ar kiti leidiniai, net paskatina viešinti jiems kylančias galimų kūrinių idėjas. Tokiu būdu leidybos verslas įtraukia adresatą į literatūros gamybą, o paskui produktą, prie kurio atsiradimo prisidėjo ir paaugliai, jiems patiems ir parduoda. Vertinant poveikį vaikų literatūros lauko visumai, fikcija sumyšta su tikrove, keičiasi ligšiolinės autoriaus, literatūros tarpininkų, skaitytojo apibrėžtys ir vaidmenys.

Galiausiai, internetas pasitarnauja kaip daugeliui lengvai prieinama literatūros kaupimo platforma. Antai pradėta kurti speciali virtuali biblioteka (International digital literature library, http://en.childrenslibrary.org), kurioje renkamos paprastai nuskenuotos knygos (senos ir naujos) įvairiomis kalbomis, kad po pasaulį migruojančių šeimų atžalos turėtų ką skaityti. Kol kas toje bazėje yra per 4600 knygų 61 kalba (gaila, bet lietuvių tarp jų dar nėra, Lietuvos aplanke įdėta tik viena 1922 m. išleista knyga jidiš kalba).

Summa summarum

Nenauja, bet pastarąjį dešimtmetį ypač sustiprėjusi kultūrinė realija, kai tas pats kūrinys pasirodo įvairiausiais pavidalais (poligrafine knyga, filmu, teatro vaidinimu, radijo skaitiniu, interaktyvia knyga, kompiuteriniu žaidimu ir t.t.) sąlygoja naują adresato patirtį – žmogus iš skirtingų formatų dėlioja kompleksišką vaizdą, kuris nėra toks, kaip vien spausdintoje knygoje. Alisos nuotykiai šiuolaikiniam vaikui reiškia ne tik karalienės Viktorijos laikų žodžių žaismą šiugždančiuose popieriaus lapuose, bet ir kino vaizdus (tarp jų 3D filmą), kurie neatsispiria pagundai sukurti rišlesnę ir nuosaikesnę istoriją nei Carrollio tekstas; pastangas postmoderniomis multimedinėmis priemonėmis atskleisti nonsensą; vartomą, spaudomą ir visaip krutančią Stebuklų šalį, pritaikytą iPad; krūvas kompiuterinių žaidimų, tarp jų ir su makabriškais, ciniškais elementais. Kūrybingiausiais atvejais literatūros kūrinių klajonės per medijas pasiekia balansą tarp technikos ir estetikos, todėl gali teikti skaitytojui unikalų kultūrinį malonumą.