Naujienos

Rašytoją ALGIRDĄ POCIŲ klausinėja SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ.

Neabejoju, kad išgyvenote lengvesnių ir sunkesnių akimirkų. Bet jeigu reikėtų apibūdinti trumpai, sakykite, ar esat laimingas žmogus?

Prisipažinsiu, kad Jūsų klausimas gana sudėtingas ir man nelengva atsakyti. Atsakysiu taip: gyvenu taip, kad negaliu skųstis dėl savo likimo. Bet labai didžiuotis juo irgi negaliu. Juk viskas galėjo klostytis dar geriau. Gerumui nėra ribų. Bet jeigu per daug norėsi, mažai turėsi. 

Vakarų kultūra nūnai gyvena apsimesdama, kad nėra senatvės, jeigu spręstume pagal vaizdą viešojoje erdvėje, tai žmonės po 40-ties išvis išgaruoja nuo žemės paviršiaus. Todėl, nepykit, klausinėsiu apie amžių. Kaip jį jaučiate?

Džiaugiuosi, kad, peržengęs aštuoniasdešimties slenkstį, galiu lengvai vaikštinėti, net bėginėti galiu. Bet tuo turbūt ir galiu lengvai pasigirti. Liūdniau, kai jauti, kad susilpnėjo atmintis. Galva nebetarnauja taip gerai, kaip ji galėjo jaunystės metais. Tai nemaloniausias senatvės ženklas. Sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis ateityje, todėl į širdį skverbiasi susirūpinimas ir nežinia. Stengiuosi apie tai negalvoti. Bet prieš akis iškyla liūdni kitų bendraamžių pavyzdžiai, jie verčia rimtai susimąstyti arba mažiau apie tai galvoti. Paraginu save džiaugtis tuo, ką šiandien turiu. Juk pasitaiko visai malonių valandėlių, kai kada tikro džiaugsmo. Tegu jų būna kuo daugiau. Nesinori save laikyti sustabarėjusiu seniu, kurio niekas nebedžiugina. Juk malonu žvelgti ne tik į gražią gamtą, bet ir į gražias moteris, puikius žmogaus rankų kūrinius.

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų privalumų. Koks būtų senatvės privalumas?

Privalumas toks, kad sukaupta daugiau patirties, kad blaiviau žvelgiama į gyvenimą, mažiau besistebime kvailystėmis ir nepuoselėjame tuščių vilčių, kad geras dėdė mums atneš dovanų. Geras bruožas, kad senas žmogus ramiau išgyvena nesėkmes ir tiki, kad rytoj bus geriau. Jauni žmonės labai įvairūs, taip pat ir senesni gali būti į vienas kitą nepanašūs. Jūs teisi, kai sakote, kad masinė kultūra šiandien dievindama jaunatvę pamiršta, kiek dar daug ant savo pečių neša vyresnių žmonių kartos. Mane žavi kai kurių senolių išmintis, jų gyvenimo pilnatvė. Galima iš jų pasimokyti mokėjimu džiaugtis kiekviena diena, pražydusia gėle, spindinčia saule, jaunais gražiais žmonėmis.

Pagalvojau, kad Jūs tikriausiai šitai supratote anksti, kai rinkotės trumpo, talpaus žanro kūrinius – noveles, apsakymus (ar, kaip kartais sakoma, jie rinkosi Jus). Man įdomu, kaip atsirado tas supratimas, ar pojūtis, kad čia Jūsų žanras? Ar kas nors padėjo?

Tai pats pajutau. Trumpo žanro kūriniai (apsakymai) man buvo labiausiai priimtini dėl savo glausto turinio, dėl pasaulinės literatūros patrauklių pavyzdžių. Bet tai nereiškia, kad aš nevertinu romano žanro.

Ką mėgote skaityti? Kiek teko skaityti, 7-asis XX a. dešimtmetis, kai pasirodė Jus išgarsinę apsakymai, Lietuvoje buvo Hemingway’aus skaitymo metas. Ar apskritai esat labiau rašytojas, ar labiau skaitytojas? 

Žinoma, esu ir rašytojas, ir skaitytojas. Su malonumu skaičiau ir Hemingway’ų. Skaičiau viską, kas tik patekdavo į rankas. Net laikraščius. Žinoma, prozos knygos domino labiausiai. Bet atsitinka ir taip, kad perskaitęs pirmuosius du puslapius pajunti, kad tai yra nerimtas, neįdomus kūrinys – padedi jį į šalį. Silpnų kūrinių yra ir užsienio kraštų literatūrose. O storų romanų neparašiau todėl, kad pradėjęs rašyti bijojau neįveikti iki galo.

Ėmėtės vaizduoti pokarį tais laikais, kai būtinai reikėjo vienus vaizduoti tik gerai (žmonės vadino juos stribais), kitus (miško brolius) tik blogai. Kodėl ėmėtės šios temos?    

Mano kūrybos tematiką dažniausiai nulėmė gyvenamasis laikotarpis, jo dramatiškumas. Skaudūs įvykiai visada jaudindavo ir įstrigdavo į širdį. Jie net ir buvo tas stimulas, kuris ragino imtis plunksnos. Pavyzdžiui, pokario metais mes, kilę iš kaimo, labai iš arti matėme tuos įvykius, kurie pleveno aplinkui. Dėl laikotarpio politinių sąlygų ne viską buvo galima labai atvirai pavaizduoti. Dažnai tekdavo pasirinkti tuos epizodus, kurie nekliudė to meto politinės valdžios. Kitu atveju kūrinys nebūtų pasirodęs. Mane ir anksčiau domino, ir dabar tebedomina dramatiškieji pokario įvykiai, juk viskas stebėta iš arti, kai kada iš labai skaudžiai arti. Nors jaučiu, kad dabartinei kartai tie nutolę įvykiai jau nebeįdomūs. Vis dėlto manau, kad tą sudėtingą mūsų tautos pergyventą laikotarpį tiksliau galime pavaizduoti tie, kurie viską matėme savo akimis.

Na, nesakyčiau, kad pokaris dabar neįdomus, tik gal rašytojams neberūpi jį vaizduoti faktografiškai tiksliai (Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“ pavyzdys). Tą darbą puikiai atlieka dokumentinė literatūra, įdomumu nenusileidžianti grožinei (tarkime, Liūto Mockūno „Pavargęs herojus“). Bet grįžkime prie Jūsų. Kiekvienas žmogus turi savo idealus, sektinus pavyzdžius. Kas buvo tie kelrodžiai Jūsų gyvenime?

Pirmiausia tėvų pavyzdys, jų iš mažų dienų diegtos paprastos, bet svarbios nuostatos. Subrendus reikėjo išsiugdyti bruožus, kurie manęs negniuždytų, bet ir padėtų susirasti padorią vietą gyvenime. Bet į postus ir pareigas nesiveržiau per kitų galvas. Nors neatsisakydavau, jeigu būdavau pakviestas į tokias pareigas, kurios man atrodė pakeliamos pagal mano sugebėjimus. Jaučiu, kad sulaukti tokių pakvietimų ir pasiūlymų man padėdavo ramus charakteris. Nemėgstu pasipūtimo, konfliktų, kitų įžeidinėjimo. Kai kas sako, kad dabartinėmis sąlygomis toks charakteris nėra geriausias. Dabar laimi tie, kurie karingesni. Tegu. Aš esu toks, koks esu. Man šitoks charakteris nepakenkė nei tarnyboje, nei asmeniniame gyvenime. Likau su ta pačia žmona, noriu, kad ir mano sūnūs pasimokytų šio to iš savo tėvų.

Labai gaila, kad retėja artimų kolegų, draugų gretos. Gerai sutardavau su Mykolu Sluckiu, jis mane pakvietė dirbti į Rašytojų sąjungą. Bičiuliu laikiau Vytautą Rimkevičių, iki šių dienų artimai draugauju su geros nuotaikos bičiuliu Algimantu Baltakiu. Žinoma, kiekvienas turėjome gerų draugų ne tik iš rašytojų tarpo. Visų neišvardysi. Kuo daugiau turėsi gerų draugų, tuo būsi laimingesnis.

Jūsų amžiui teko didelių technologijų naujovių – išrasti atominiai, vėliau dar baisesni ginklai; žmogus pakilo į kosmosą, nusileido Mėnulyje ir t.t. Ar technologijų pažanga veikė Jūsų gyvenimą? Ko iš jos tikėjotės?

Technologijų naujovės stebino, domino, bet kasdieniame gyvenime mažai tai pajusdavome. Pokyčiai kasdienybėje buvo ne tokie ryškūs, nepasakyčiau, kad jie pastebimai palengvindavo gyvenimą. Nors negalima paneigti, kad technologinė pažanga pastebimai ateina į mūsų kasdienybę. Tik dar ne visi žmonės pajunta jos poveikį. Žmogaus dvasinė pažanga atsilieka nuo technikos pažangos.

Kai vardijote tai, kuo galite džiaugtis, nepaminėjote savo žmonos.  Kaip apibūdintumėt, kas yra svarbiausia gyvenant kartu? Dabar neretai skaitau, kad „Jūsų laikais“ atsakomybė už šeimos kasdienybę tekdavo moterims. Koks buvo Jūsų indėlis auginant vaikus?

Su žmona Elena jau pragyvenau beveik penkiasdešimt metų ir negaliu skųstis, kad tai sunku. Gal charakteriai sutapo. Gyvenant kartu labai svarbu nepradėti dėl smulkmenų ginčytis. Šeimos kasdienybėje stengiausi darbus, jei tik galima, pasidalinti per pusę. Bet, auginant du sūnus, jaučiu, kad didesnė našta atitekdavo žmonai.

Ačiū už atsakymus. Ir apsakymus.