Naujienos

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šiemet įsteigė Dominyko Urbo premiją grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui už debiutą.

Laureate buvo išrinkta Erika Sabaliauskaitė, iš prancūzų kalbos išvertusi Faïza Guène knygą „Rytoj pats tas“ ir Philippe Lechermeier, Rébecca Dautremer literatūrinį albumą „Princesės – pamirštos ir nežinomos“. Pastarosios knygos vertimas sulaukė ypač daug pagyrimų tiek iš literatūros kritikų, tiek iš kolegų vertėjų bei redaktorių.

„Princesės – pamirštos ir nežinomos būtų iššūkis ir labai patyrusiam vertėjui, todėl drąsiai sakau, kad Erika susidorojo kur kas daugiau nei su kietu riešutėliu, ji perkrimto visą riešutą,“ – kalbėjo Jonė Ramunytė, viena iš eksperčių (prancūzų, anglų k.), kurių recenzijomis rėmėsi laureatą rinkusi LLVS valdyba.

Knygą išleidusios leidyklos „Nieko rimto“ projektų vadovė Sandra Junevičiūtė džiaugdamasi E. Sabaliauskaitės apdovanojimu prisiminė, kad surasti vertėją knygai buvo kaip niekad sunku: „Princesių knyga ypatinga, joje yra visko – poezijos, prozos, patarlių, žodžių žaismo, išgalvotų terminų. Šis albumas – tai labai gražios, bet kartu labai sudėtingos mozaikos dėlionė. Šmaikštus tekstas, netvarkingai išsibarstęs puslapiuose ir tampantis nuostabių iliustracijų dalimi, slepia aliuzijas į žinomas pasakas, liaudies sąmojį, kuris, regis, gali būti suprantamas tik prancūziško mentaliteto skaitytojui. Leidyklos tikslas buvo perteikti teksto šarmingumą lietuviškai, nenukrypstant nuo originalo ir išsaugant knygos vientisumą. Prancūzai buvo įspėję, kad vokiečių leidykla, ketinusi leisti knygą, turėjo atsisakyti projekto taip ir neradusi tinkamo vertėjo. Net poetė Ramutė Skučaitė, iš originalo kalbos išvertusi Šarlio Pero pasakas, suabejojo, ar kai kurias knygos formuluotes apskritai įmanoma išversti. Taigi, reikėjo ne tik vertėjo profesionalo, bet ir žmogaus su minčių ir jausmų polėkiu, šiek tiek svajotojo, šiek tiek vaiko, šiek tiek amžinai įsimylėjusio keistuolio. Visi gauti bandomieji vertimai prarasdavo teksto lengvumą, nelikdavo svarbiausios knygos vertybės – stebuklo jausmo. Dar dažniau vertėjai tiesiog išsigąsdavo ir nebepateikdavo jokio vertimo varianto. Susitikimas su Erika iš tiesų yra dovana – dovana „Nieko rimto“ leidyklai ir visiems skaitytojams, kurie dabar gali patirti „Princesių“ stebuklą, knygą skaitydami lietuvių kalba.“

Pati E. Sabaliauskaitė per premijos įteikimą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kukliai ir susijaudinusi apdovanojimu dalijosi su visais, padėjusiais jai tapti vertėja: Vilniaus universiteto dėstytojais, redaktoriais, leidyklomis, šeima. Vertėjos teigimu, tai yra svarbiausias ir reikšmingiausias jos darbo įvertinimas. Abi knygas E. Sabaliauskaitė trumpai apibūdino kaip gražias ir puikias, tačiau... „net ir gražiausia knyga iki šiol nebuvo tapusi mano sielos dalimi... „Princesės – pamirštos ir nežinomos atgaivino mažą vaiką svajotoją, studijų laikus, įsimylėjimus ir tikrą meilę“, – sakė vertėja. Paklausta apie išradingus pamirštų princesių vardus (Rimtė Nėšypt, Varlina, Opapapupa, Miegilė, Riokšt Keberiokšt, Amnezija ir kt.), E. Sabaliauskaitė šyptelėjo: „Pati turėjau ir turiu draugių varlinų, kurios tiki, kad meilė ir varles paverčia princais. Beje, jos vis dar sėdi įmerkusios kojas į dumblą! Eidama Vilniaus senamiesčiu sutinku nemažai princesių ekstravagancijų... Universitete turėjau dėstytoją Rimtę Nėšypt... O mano dviejų metų dukrelė pamažu tampa princese Kaprizina... Ir dar, versdama knygą, turėjau nuostabią konsultantę – poetę Ramutę Skučaitę“.

E. Sabaliauskaitės bei jos verstos knygos „Princesės – pamirštos ir nežinomos“ įvertinimas dar kartą parodė, kad leidyklos „Nieko rimto“ leidžiamos knygos estetinės ir meninės kokybės požiūriu pirmauja vaikiškos literatūros rinkoje. Itin kūrybingai ir sėkmingai leidykla pradėjo šiuos metus: reikšmingiausiuose metų apdovanojimuose, kuriuos skiria Tarptautinės vaikų ir jaunimo asociacijos (IBBY) skyrius Lietuvoje, „Nieko rimto“ laimėjo net keturias nominacijas: geriausia metų knyga paaugliams išrinkta Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“, geriausia metų knyga vaikams – Kęstučio Kasparavičiaus „Dingęs paveikslas“, reikšmingiausiu metų debiutu pripažinta Urtė Uliūnė ir jos knyga „Miegančios boružės“, reikšmingiausiu metų vertimu – Ulfo Starko knyga „Murkšlinas ir Turkšlinas“, kurią išvertė Raimonda Jonkutė. Leidyklos autoriai Sigutė Ach ir Kęstutis Kasparavičius pelnė tarptautinius apdovanojimus Prancūzijoje, Moldovoje. „Nieko keisto – leidykla „Nieko rimto“ yra vienintelė Lietuvoje kryptingai, kokybiškai ir tiek daug dirbanti išskirtinai tik su vaikiška literatūra“, – komentavo vaikų literatūros kritikas, Vilniaus universiteto docentas Kęstutis Urba.

Parengta pagal interneto dienraštį Bernardinai.lt