Naujienos

 Su rašytoja Giedra Radvilavičiūte susirašinėjo Solveiga Daugirdaitė.
 

Kai buvau jauna, buvo mada cituoti Rilkę ir reikalauti prisipažinimo: taip, mirčiau, jeigu negalėčiau rašyti. Tik tada galėjai tikėtis būt pripažintas tinkamu kandidatu į rašytojus. Dabar į tokį klausimą nusijuokčiau – visi mirsim, rašantys ir ne. Bet vis dėlto esi rašytoja. Kaip šita asmenybės dalis sutaria su kitais vaidmenimis (mamos, tarnautojos, pilietės...)?

Apsidžiaugčiau, jei mada cituoti Rilkę grįžtų. Jei atmintyje gyvena Rilkės eilutė, žmogus literatūriniu požiūriu nėra beviltiškas. Pati atsimenu tik porą eilučių, o visas Rilkė kaip „rožės miegas po tūkstančiais vokų“. Naršymas internete reikalauja iš psichikos kitų skaitymo ir įsiskaitymo savybių: greit aprėpti, atrinkti ir atmesti didelį kiekį informacijos, rasti joje svarbiausia, skaityti grafiškas nuorodas, vienu metu būti keliuose tekstuose, kurių raiška yra skirtinga – tekstas, schemos, ikonos, jungtys tarp nuorodų. Tradicinis skaitymas, kai kaip apmiręs drugys pirštu prilaikomas žodis, jei sakinys yra kieno nors pertraukiamas, yra kas kita. Šitie intelekto kaupimo būdai ir priemonės kuria kitokius žmones. Abejoju, ar šitas amžius Europoje sukurs kontempliatyvųjį Rilkę. Ar Proustą. Sukurs kitokį genijų. Labai norėčiau paskaityti šio laiko genijaus prozos knygą. Gal kas galėtų man atsiųsti? Sąlygos trys: a) autorius turi būti gimęs ne anksčiau kaip 1980 metais, b) Europos gerovės valstybėje, ir c) jokia prasme nebūti „rimeikas“: perkuriantis motyvus, asmenis, kūrinius, parodijuojantis, tekstą klijuojantis iš klišių („Vilko valandos“ siųsti nereikia).

Manau, kad mūsų laikas labai tinka detektyvams. O kodėl nėra gero kelio romano, nežinia. Jam atsirasti yra itin palankios sąlygos. Aišku, keliaujant turi veikti pojūčiai – smalsumas, atmintis, jausmai. Kaip sakė vienas JAV klasikinių žvalgybos vadovėlių autorius, žmogaus protas veikia kaip parašiutas, kai išskleistas.

Atsimenu, kai vieną vasarą su draugėm, išlipusios iš lėktuvo, važiavom traukiniu. Jos išsitraukė telefonus ir ėmė fotografuoti vaizdus pro langą. Sakau, jūs žiūrėkit į ekraną, aš į Vokietiją. Panašiai vaikai stebi jūrų muziejuje ruonius ir žuvis, ne nosis įbedę į akvariumą, o prie jo – į savo telefoną. Mes imame bijoti tikrumo ir nepatogius, nesaugius pavidalus turinčios realybės, nekalbu jau apie mėšlą. Turiu omeny tikrą mėšlą, ne metaforą. Jei kokia alzheimeriu serganti močiutė ar senelis nespėja į tualetą, tai dažnai atsitinka, tualetas tokiam žmogui ima atrodyti klaidžioje trajektorijoje, kaip Australija, tai vaikai ir anūkai susirenka į šeimos posėdį, aptaria (susinepatoginę) „susiklosčiusią situaciją“, išrenka „tarybą“, o ji „priima sprendimus“. Atsakingas asmuo sėda į mašiną ir šauna į vaistinę pamperso.

Atsimenu, kaip gal prieš dvidešimt penkerius metus ar tik ne Jurgis Kunčinas, apčiuopęs šitą sterilėjimo procesą (lengvumo – mentaline prasme ir patogios gerovės – socialine) beįsibėgėjantį, atkreipė dėmesį į kryžiažodžius. Jis sakė, anksčiau klausimai buvo, na, tarkim, koks yra dešinysis didžiausios upės Sibire intakas, o dabar – kas yra mamai dukters vyras.

Rašytoja nesijaučiu. Nors sąžiningai atidirbu, kai sutarta... kaip dabar. Panašiai kokia mezganti moteris iš Pakruojo dalyvauja rankdarbių parodoje. O studijų metais, kai kolchoze, kur dirbome po mėnesį rudenį, padėdami LTSR sudoroti kasmet didžiausią derlių pasaulyje, kai vakarais kai kurie poetai rašydavo eiles po krūmais pasišviesdami lapą prožektoriumi, jaučiausi viena iš derliaus, t. y. cukrinis runkelis. Jaunystės novelės liko periodikoje. Nežinau, kada būčiau sudėjusi knygą, jei ne Sigito Gedos skambutis ir pakvietimas sukurti siužetą kartu su dar trims autoriais, kartu jį nušaunant. Dabar man įdomiau yra rašyti straipsnius apie aktualijas. Kaip pilietei.

Visada jaučiausi šitos valstybės žmogus. Gal nuo to laiko, kai senelis paaiškino, kas yra Pentagonas (klausimas kilo gal aštuntoje klasėje), o močiutė iš „Singer“ išsitraukus paslapčia parodė anos nepriklausomos Lietuvos trijų spalvų šilkinį kaspiną. Jo galiukai buvo iš skutų, o ant krašto – delčios formos ruda dėmė. Tada neabejojau, kad tai kovotojų kraujas, o dabar neabejoju, kad tai siuvamosios mašinos alyva.

Kaip mama, esu toliausiai nuo to, kas yra „supermamų“ tinklalapio moterys. Negiriu dukros, bet sakau taip, kaip man jos darbai atrodo. Tai jaunus žmones liūdina, bet negaliu savęs nugalėti. Man sunku meluoti palaikant jauną, gyvybingą, gabumų turintį žmogų, jei jis daro klaidas. Meluoju lengvai, jei žinau, kad žmogus susirgo sunkia liga ir beveik nėra prošvaisčių. Namie kasdien vienas kitą, deja, pertraukiantys du „diktoriai“ praneša „vakaro žinias trumpai“. Na, stengiuosi, kad kiekvieną dieną po darbo ji rastų šiltą vakarienę. Retkarčiais abi žiūrim filmus. Aš kartais verkiu, ji – ne. Ji labai nemėgsta, kai bandau įsikibti gatvėj į parankę. Eina „nepažįstama“. Kolegiškas partneriškas ryšys parodo blogąsias puses, kai, pavyzdžiui, sergu ir noriu, kad kas nors atneštų „paskutinę stiklinę brendžio“. O jai atrodo, kad man irgi 23 metai ir aš galiu sėsti ant dviračio. Kai kieme jis sužvanga atrakinamas ir ji išvažiuoja, įsivaizduoju, kad ji esu aš, o štai įsivaizduoti vis dar sekasi, nors šis „nepilietiškas“ gebėjimas eina silpnyn. Bet po Baden Badeną dar vaikštau dantisto kėdėj. Norėčiau, kad paskutiniai žodžiai prieš mirtį mano būtų tokie patys, kuriuos pasakė mano mama: „Myliu tave“.

Kokių yra reikšmingų skirtumų tarp Tavęs ir tos Giedros, kurią žmonės tariasi pažįstą iš knygų?

Iš tiesų, net nežinau kodėl, žmonėms, man irgi, maga sužinoti, ar pasakotojas yra panašus į autorių. Aktorius – į personažą. Noras persikūnyti į ką kitą įdomu daugeliui žmonių, ir tiems, kurie fikcijų nekuria. Pabėgti nuo savęs paties reiškia galimybę nugyventi kitokį gyvenimą, o tai praplečia (bent fantazijoje) mūsų vis dėlto vienintelės biografijos ribas, kuria esame ne visada patenkinti. Skiriuosi nuo savo pasakotojos kiekviename puslapyje. Atsiverčiu bet kokį „Suplanuotų akimirkų“ puslapį, pasitaikė 112, ir vardiju: niekada nemaniau duoti skelbimo į laikraštį, kad ieškau išklausančio, supratingo ir sugebančio pralinksminti žmogaus („intymaus sekso nesiūlyti“); katinas manęs nepažadina kiekvieną rytą bučiniu; jį dovanojo ne vienišius amerikietis; amerikietis yra pramanytas, todėl ir bilietai, kuriuos tekste perku jam į dainų šventę, taip pat salotos, kurias jam ruošiu – išmislas; kai maudausi, katinas netupi ant vonios atbrailos. Dalykų, kurių niekada nebuvo mano gyvenime, galima atrasti panašiu tankumu kiekvienoje esė. Įskaitant tas detales, kurios savaime yra realaus gyvenimo užribyje, pvz., kėlimasis liftu su karstu ar ėjimas gerti kavos su drauge sėdint antpirštyje jos rankinėje. Bet... Jei tekstas yra įtaigus, jei tai nėra fantastinė literatūra ar istorinis romanas, esminės pasakotojo savybės, pvz., temperamentas (mano atveju – melancholija), pastabumas tiems, o ne kitiems tikrovės, sociumo, psichologijos ir kultūros dalykams su pasakotoju paprastai sutampa. Jei žiūros kryptis ir pobūdis ryškiai skiriasi, pasakojimas neveikia. Sugestyviai apsimesti šiek tiek kitu, manau, galima tik savo „žaidimo aikštelėje“. Man įdomiausia tekste yra panaudoti iš gyvenimo detales, kurios skaitytojui atrodo neįtikėtinos. Pvz., aprašyti vaišėse svečią, kuris geria šnapsą iš žvakidžių, ar draugę, kuri neseniai su broliu laidojo tėvą dviese, jo karstą jie vežė lengvojoje mašinoje, o ji grojo lūpine armonikėle.

Nustebau, kad iš savo savybių paminėjai melancholiją, – aš, pažinodama Tave tik knyginę, būčiau šalia jos minėjusi ironiją, kuri, kaip sako mano draugė psichologė, yra brandi gynybos (ar savigynos) forma. Ar sugebėjimas pamatyt komišką ar tragikomišką gyvenimo pusę padeda kasdieniam gyvenime?

Melancholija yra temperamentas, o ironija – požiūris į pasaulį. Distancija, kurią išlaikant įmanoma analizė. Aš įsivaizduoju gerą apsakymą be analizės, o geros esė – ne. Ironijos tik kaip pasišaipymo ar šokiravimo nemėgstu. Ironija yra pateisinama tik tada, jei ji sąžiningai nukreipiama ir į save. Pavaizduoti save kūrinyje juokingą, silpną (bet nesiekiant sukelti graudulio), ydingą, ypač karikatūrišką – reikia turėti gerą santykį su tiesa. Dauguma rašytojų naudoja saviironiją, bet tokią su pleistriuku. Nes saviironija, jei ji tikra, išrengia žmogų nuogai. O tam reikia drąsos. Skaitau dabar Irvine Welsh „Traukinių žymėjimą“. Romane yra šiurpiai saviironiškų epizodų, pavyzdžiui, kai vienas narkomanas stengiasi pilname savo paties gėrio klozete sugraibyti porą narkotikų kapsulių. Nereikėtų tapatinti škotų rašytojo ir jo knygos veikėjo Marko, bet sugestyviai „apsirengti“ būtent tokiu kitu išdrįstų ne kiekvienas. Nes kiekvienas juos tapatins. Juos tapatinti leidžia ir Welsho biografija.

Jei neturėčiau ironiško požiūrio į pasaulį ir į save, seniai turbūt būčiau susibaigusi. Ironija gelbsti nuo egoizmo, savigailos, visokių rūšių skausmo, mirties baimės ir pesimizmo. Pasaulis visada buvo ir liks tragikomedija. Man net paauglystėje labiausiai patiko dalykai, kurie kėlė juoką ir kartu spaudė ašaras. Na, tarkim, rinkimai,  anginos operacija, karinis paradas, autobusų kontrolieriai, bet kurių vaistų nauda sveikatai, kai apie ją skaitai po aprašymo „šalutinis poveikis“...

Sakai, kad tau patinka rašyti apie aktualijas ir kad visada jauteisi šios valstybės pilietė. O ką tai reiškia? (Kad apsisprendei grįžt į Lietuvą, parašyta esė „Tėvynė ir kitos jungtys“).

Pilietiškumas, kaip ir meilė, turi daug apibrėžimų. Suvokiu pilietiškumą kaip sentimentą ir įsipareigojimą tai aplinkai, kuri mane formavo kaip žmogų. Ta aplinka susideda iš valstybės, jos žmonių, jų papročių, valgių, temperamento, intonacijų, kapų, iš peizažų, gatvių, miestų, slenksčių, knygų (skaitytų tam tikrame amžiuje tam tikrame peizaže, aidint tam tikriems garsams), kalbos, rašto, tų dalykų kismo ir pastovumo atmintyje, sąmonėje ir pasaulėžiūroje. Toje aplinkoje susipažinau su ugnimi, oru, vandeniu, medžiu, pauosčiau sutrintą tarp pirštų lapą, pargriuvau ir pirmą kartą pamačiau kraują. Pirmą kartą pamačiau gimusį ir mirusį žmogų. Tėvynė ir kitos šalys yra kaip meilė ir seksas. Kaip vienaskaita ir daugiskaita. Tai nekvestionuojamas prisirišimas, kaip prie mamos. Stebiuosi, kad kai kurie lietuviai noriai, su piktdžiuga ieško ir aprašo apibendrindami Lietuvos trūkumus, žmonių ydas, tarsi kitos šalys jų neturėtų. Lietuviai nemoka to, negali ano. Tai yra tas pats, kas jausti norą vardyti mamos trūkumus – ji neskaitė Nietzschės, nemokėjo vokiškai ir angliškai, nežinojo, kas yra kino montažo stebuklas, nebuvo Graikijoje ir ne visada skoningai rengdavosi. Apgailėtina. Prisirišimas prie tėvynės nesusijęs su valstybės ekonomika, galia, net ir su istorija bei grožiu. Arba turi šį ne komparatyvizmu pagrįstą jausmą, arba ne. Tiksliausia mintis, kurią kada nors skaičiau apie jauseną tėvynėje, yra Alfonso NykosNiliūno: „Ten aš pratęsdavau gamtą ir daiktus ir gamta ir daiktai pratęsdavo mane. Čia aš negaliu sudaryti gyvo kontakto nei su gamta, nei su daiktais“. Kosmopolitui ar tiesiog racionaliam, nejausmingam žmogui, ar tiesiog vartotojui tai absoliučiai nesuvokiama. Aišku, šiuolaikiniame pasaulyje tėvynė dažnai nesutampa su žmogaus gyvenamąja šalimi. Tačiau pamukai, kur jie begyventų, tebeturi stambulus, kaip apgamus. Tai yra jėga...

Ačiū, Giedra. Į pokalbį nepanašu, bet kam rūpi žanro grynumas, jeigu skaityt įdomu.

Nuotrauka Daukantės Subačiūtės