Naujienos

Laura Sintija Černiauskaitė atsako į Solveigos Daugirdaitės klausimus.

Prašom pasakyti, ar rašymas buvo sąmoningai planuota karjera, ar šiam darbui ruošeisi? Ar spontaniškas, pastangų nei didelių svarstymų nereikalavęs „aukštesnių jėgų“ lemtas kelias?

Nežinau, kaip ten su aukštesnėm jėgom, bet rašymas ir karjera man niekaip nesusikimba už rankučių. Žinau, kad žmonės įvairūs ir išsikelia įvairių tikslų. Neseniai viena nedidukė mergytė su blonknotėliu taip ir paklausė: ar galima pradėti rašytojo karjerą nuo eilėraščių? Klausimas kaip klausimas, tik man ausį užkliudė ta „karjera“. Man rašymas niekada net nebuvo tikslas, greičiau – buvimo (ir sveiko išbuvimo) pasaulyje būdas. O prasidėjo viskas gal net nuo noro pabėgti iš tikrovės į tobulesnį (įdomesnį, saugesnį, draugiškesnį) pasaulį. Taigi nuo silpnybės, kurią galėtume įvardinti kaip nesugebėjimą prisitaikyti.

Ar turiu suprasti, kad rašymas padėjo prisitaikyti? Ar tiesiog atkrito poreikis prisitaikyti? O gal pasaulis staiga tapo nebe tokiais aštriais kampais?

Žinai, ir viena, ir kita. Kai mano artimoji aplinka (tėvai, seneliai, mokytojai ir klasės draugai) apsiprato su tuo, kad vis rašinėju, pradėjo atleisti mano keistumus ir mažytes silpnybes: „Ai, taigi ji prie meno...“ Dėl to man būdavo nuleidžiama kartelė ten, kur kitiems jos niekas nenuleisdavo. Tai, savaime aišku, palengvino man gyvenimą ir „prisitaikymus“ mokykloje, o prie kai ko net piktybiškai nusprendžiau „nesitaikyti“ – prie algebros ir kitų bjaurių tiksliųjų (nes neįkandamų) mokslų. Tačiau – turbūt tik žmogus prie meno gali taikstytis ir su neigiama šio posakio konotacija – maždaug esi toks nuplaukęs, nepakaltinamas durnelis, ko iš tavęs, be to tavo nežinia kam reikalingo meno, dar galima tikėtis? Sutik, ne kiekvienas žmogus taikstytųsi su tokiu „amplua“. Bet aš žiūrėjau ir žiūriu į tai su humoru, nes buvimas prie meno man suteikia laisvę būti ir elgtis kaip noriu. Juk reputacija vis tiek sugadinta!

Na, ši visuomenė moko mergaites, kad verčiau apsimestų kvailesnėmis negu yra, tai menininkė galėtų būti irgi viena iš šių kaukių. Ar prie tokio amplua neprisidėjo tai, kad ta „prie meno“ yra simpatiška mergina? Ar, kai tapai žinoma rašytoja, reputacija pagerėjo? Kaip tą reputaciją paveikė faktas, kad esi trijų vaikų mama? Atskiras klausimas, žinoma, būtų – kaip tas faktas veikia Tave, bet bijau, kad trumpai atsakyti į esminius tapatybės klausimus neįmanoma... 

Visuomenė keičiasi. Šiuolaikinės mergaitės, kiek jų sutinku, kvailomis nebeapsimetinėja, greičiau priešingai – apsimetinėja protingomis. Arba tokios tiesiog yra. Arba tokios nori ir siekia būti. Racionalumas ima viršų. Net šiuolaikinė „romantika“ yra tokia nelaisva ir be fantazijos, nors verk: kokia nors vakarienė pagal Oliverį būtinai prie žvakių šviesos. Tikiu, kad jaunimas yra kūrybiškesnis už popsinių žurnalų kūrėjus ir iš tokios jų siūlomos „romantikos“ tik juokiasi. Kai buvau šešiolikos, man romantiką reiškė užlipti pastoliais į tuomet restauruotos Bernardinų bažnyčios palėpę ir ten pirmą kartą pasibučiuoti su savo įsimylėjimo objektu tarp auksinių mūsų prižadintų dulkių, o paskui leistis žemyn virpančiom kojom per siūbuojančias lentas, nesuprasi – dėl to bučinio ar iš aukščio baimės. Arba, jau kiek vėliau, su bičiuliais literatais po vidurnakčio prikelti vagonėlyje Rasų kapinių sargą ir iškaulijus iš jo senovinį kapinių raktą sningant prie Čiurlionio kapo deklamuoti poeziją. Betgi ne to manęs, klausei, Solveiga.

Kiek mano reputaciją sugadino ar pataisė išvaizda, buvimas moterimi (dėl ko nepatyriau iš vyrų jokios diskriminacijos, na, nebent iš keleto nelabai protingų ir man nesvarbių), motinystė ir trainiojimas vidurnaktį po kapines (vienu metu labai mėgau ten skirti pasimatymus), nežinau ir tyčia nenoriu į tai gilintis. Aišku, kai pradedi leisti knygas ir tampi „žinoma“, tavo vardas jau gali tave apginti. Taip truputį saugiau. Net – auginti vaikus, kai tau už nugaros išsirikiavusios aštuonios knygos. Galėčiau apskritai daugiau neberašyti, ramiai sau būti mama, o paaugus vaikams pagaliau eiti dirbti visuomenei naudingo darbo. Gal vieną sykį taip ir padarysiu.

Kai skaitau rašytojų autobiografijas, matau, kad jų santykis su studijomis dvejopas: vieni sako, kaip Judita Vaičiūnaitė, kad universitetas jiems nieko nedavė, kiti, kaip Marytė Kontrimaitė, tikina, kad universiteto metai švies visą gyvenimą. Ką Tau, be diplomo, davė formalios studijos? 

Kadangi iš karto stojau į neakivaizdinį skyrių (po skyrybų su pirmuoju vyru turėjau dirbti ir išlaikyti vaiką), neteko patirti studentavimo žavesio (jo šiek tiek paragavau ankstesnėse, režisūros studijose Muzikos akademijoje, kurias greitai mečiau). Tačiau, be abejonės, studijos filologyne man davė gilesnį požiūrį į lietuvių literatūros klasiką (beje, jos dar tęsiasi ir, tikiuosi, tęsis ne vienerius metus). Tik joms turiu būti dėkinga už autorius, kuriuos vidurinėje piktybiškai atmetinėjau: Žemaitę, Šatrijos Raganą, Vaižgantą, Šeinių, Radzevičių, Nyką-Niliūną, Pulgį Andriušį, Savickį, Miłoszą, Juknaitę ir kitus. Universitete lioviausi priešintis klasikai, nes dėstytojai padėjo išsivaduoti iš šabloniško skaitymo. Čia pagaliau išgirdau tikras, įdomias, ne mokykliškas kūrinių interpretacijas. Tai buvo praregėjimas. Pasirodė, kad kūrinio analizė yra visų pirma kūrybiškas veiksmas! O tau, miela Solveiga, lieku amžiams skolinga už Dalią Urnevičiūtę, kurios vardą iš tavęs išgirdusi nuėjau į biblioteką, susiradau ir perkaičiau. Taigi, jei ne studijos VU, visi šie (ir tie, kurių šią akimirką tiesiog neatsimenu) autoriai tikriausiai būtų likę mano nepažinti, ir aš, kaip daugybė neapsiskaičiusių lietuvių, dabar piktinčiausi, kokia nyki ir neįdomi mūsų klasika.

Na, kai kurios šiuolaikinės teorijos tikina, kad skaitomų tekstų prasmę kuria ne rašytojai, o skaitytojai... Ar Tau pačiai patinka bendrauti su skaitytojais?

Dėl prasmių kūrimo, tai negalima „nurašyti“ nei vienos pusės. Rašytojas kurti be prasmės negali, kitas dalykas, kaip jo kūrinys yra perskaitomas. Man yra buvę, kad skaitytojai perskaitydavo taip, kaip tikrai neparašiau. Pavyzdžiui, apie „Kvėpavimą į marmurą“ ne vienas klausė, norėdamas pasitikslinti: ar tikrai našlaitis čigoniukas Ilja yra nesantuokinis Liudo ir Beatričės vaikas? Rašydama to nebuvau sugalvojusi. Bet pasitikrinusi kai kurias romano vietas, dialogus, matau, kad jie tikrai dviprasmiški ir juos galima perskaityti tokia prasme, kokia perskaitė tie žmonės. Bet aš net galvoje to neturėjau... Be to, Iljos kilmės nenorėčiau leisti interpretuoti bet kaip, nes tai iškreipia kitas romano prasmes. Tokį netyčinį dviprasmiškumą priimu kaip savo pačios klaidą ir atsiprašau skaitytojo.

O bendrauti su skaitytojais mėgstu, tai visada labai malonūs, jaukūs susitikimai. Ypač patinka, kai žmonės pasakoja skaitymo įspūdžius ir pateikia asmenines įžvalgas – jose dažnai įvardija tai, apie ką rašydama pati tik nujaučiau. Todėl mėgstu sakyti, kad skaitytojas man papasakoja, apie ką mano knygos. Bet šešėlinė tokio bendravimo pusė irgi egzistuoja. Ji labiau išryškėja ne viešuose susitikimuose, o privačiuose pokalbiuose ir yra susijusi su tuo, kad skaitytojas, o ypač labai jaunas (girdėjau gandą, kad mane labai „myli“ paauglės mergaitės) idealizuoja mėgstamą autorių ir susitikęs su jo kasdieniu žmogiškuoju pavidalu gali skaudžiai nusivilti.  

O kodėl reikia bijoti nuvilti? Ar manai, kad nusivylimas rašytojos (šiuo atveju Tavo) asmeniu neskatins skaityti? Man truputį baisi šiuolaikinės knygų rinkodaros tendencija, kad autorius, kaip ir knyga, taip pat turi būti gražiai įpakuotas ir asmeniniu dalyvavimu skatinti pardavimus... Jurga Ivanauskaitė buvo pirmasis toks pavyzdys Lietuvoj; jai mirus ir knygos rečiau prisimenamos. Bet ar autorius šiandien gali nebūti kultūros rinkos veikėjas?

Man bijoti nėra ko. Nustebino kitkas – ar tikrai mirus Ivanauskaitei jos knygos mažiau skaitomos? Man tai naujiena; sunku patikėti. O autorius, mano supratimu, visiškai nieko neprivalo. Jeigu geidžia, parašęs knygą gali sau sprukti į krūmus iki kitos, kaip kai kurie autoriai ir daro. Ne leidėjas priverčia „piarinti“ savo knygas, o blogiausiu atveju – paties garbėtroška. Nenori, nelįsk į viešumą. Pirks mažiau. Na ir kas? Jeigu pačiam „na ir kas“, kokia tada problema? Aš į viešumą išmokau žiūrėti paprastai – reikia, ir viskas. Nes noriu, kad apie mane sužinotų. Ir kažkaip to nebesigėdiju. Ar gali autorius nebūti kultūros rinkos veikėjas? Manau, kad visi, išsileidę knygas ir jas ne dalinantys, o parduodantys, yra toje rinkoje. Tik kai kuriems gal drovu apie save šaukti. Už kitus jau kalba jų vardai, premijos. Visose epochose egzistavo menininko „parsidavimo“ ir laisvos kūrybos problema, tai jokia naujiena. O jeigu rašai tai, kas rašosi, kas čia bloga paskui tą knygą pristatyti, apsivilkus gražia suknele? Duoti keletą interviu žiniasklaidai? Tai darbo dalis.

O jeigu klausčiau, ko bijai?  Savo ir šeimos gyvenime, literatūroje?  Ko nesutiktum padaryti literatūroje už jokius pinigus?

Man atrodo, kad nesutikčiau rašyti pagal užsakymą (nebent tai būtų monografija ar dokumentinė knyga apie kokią nors man pačiai įdomią asmenybę) ir to, kuo absoliučiai netikiu. Tačiau leidėjai, su kuriais iki šiol susidūriau, buvo itin jautrūs mano sąlygoms ir pageidavimams, nepatyriau jokio spaudimo „parsiduoti“; taigi mano patirtis leidžia teigti, kad autoriai parsiduoda tiktai asmenine iniciatyva. Kitaip tariant, jie patys to nori, patys taip nusprendžia.

O gyvenime, kaip ir visi, bijau vaikų ligų ir jų kančios, bijau tapti našta kitiems dėl ligos ar senatvės, ir labai bijau mylimų žmonių mirties, kuri atveria tokią baisią egzistencinę skylę, per kurią traukia toks baisus egzistencinis skersvėjis, kad kažkuriuo momentu norisi ir pačiam per tą skylę išeit.

Dar noriu paklausti: kaip renkiesi žanrus? Ypač – ar dabartinis Tavo gyvenimo etapas per daug  laimingas (ar dramatiškas) dramaturgijai?   

Dramaturgija manęs nedomina jau seniai, tiesą sakant, niekada į ją rimtai ir nebuvau pasinėrusi. Prozai kol kas neturiu laiko. Per daug žavingas mažylis yra jį visą užvaldęs, o jis dar turi ir brolį su sese. Gimus trečiam vaikui supratau, kad išstovėsiu prie jo sąžiningai, neišsisukinėdama, bent jau kol jam sukaks treji. Vyriausiajam – paauglystė, gadina gyvenimą mokytojams, o tie – man. Be to, šiemet dukra išėjo į pirmą klasę – irgi svarbus slenkstis, mama turi būti netoliese. Būnu. Tokiomis sąlygomis ne kažin ką parašysi. Dabar mokausi rašyti nerašydama, ir kas gi išeina? Eilėraščiai. Maži tekstai su didele prasmine koncentracija. Mat egzistencinės įtampos netrūksta net buityje; apskritai vidinio gyvenimo nesutramdysi jokiais tramdomaisiais. Ir amžius daro savo, iš vidaus lyg subrandinti aliejai iškyla visokios patirtys; potraukis jas apmąstyti; apmąstyti kitus; tai, ką pamatau ir suprantu. Eilėraščiui nereikia daug laiko, galiu jį „rašyti“ vaikščiodama su sūneliu ar gamindama pietus savo moksleiviams.

Dėl draminių kūrinių tai nusiminiau – esu jų gerbėja... Na bet niekada nežinai, kas bus ryt. O praeitį prisiminus klausimas: „Ar tikite įkvėpimu?“ (būdavo toks klausimas tarybinių metų anketose rašytojams).

Tikiu. Pastebėjau – kuo giliau murdausi buity, tuo žalesni medžiai. Vakare užmigdau mažylį ir pabėgu pasivaikščioti po vasarojantį Vilnių. O nuo tų medžių prie Vilnelės ant manęs plūste plūsta visokie įkvėpimai; esu gamtiška; esu sutverta susilieti su tais, kuriuos myliu (tame sąraše yra dangus ir žemė su visomis čiulbančiomis ulbančiomis būtybėmis), nemoku ir nenoriu šito sulaikyti; eilėraščiai iš manęs liete liejasi, net be žodžių. Gaila, kad grįžus namo beveik visus pamirštu. O jeigu rimtai – įkvėpimo būsenos narkotinės, pavojingos, geriau jų nesureikšminti ir neprisirišti. Kaip ten sako patyrę žmonės? Įkvėpimas plius darbas. Abu labu svarbiu.

Ačiū. Tai linkiu abiejų: įkvėpimo ir darbo.