Naujienos

Rašytoja Renata Šerelytė atsako į Solveigos Daugirdaitės klausimus.

Nepaneigiamas psichologijos autoritetas C. G. Jungas rašė, kad rašytojo asmenybė taip nukraujuoja berašant, kad gyvenimui telieka tokia nukraujavusi būtybė, be žmogiškųjų savybių... Dabar jau niekas taip dramatiškai nežiūri į menininko darbą, bet vis dėlto: ar galėtumėt pasakyt, ką, Jūsų manymu, prarandate, būdama rašytoja?

O man atrodo, kad rašytojas panašus į vampyrą. Tai jis iki paskutinio kraujo lašo nusunkia ir savo personažus, ir skaitytojus. Kad būtų amžinai jaunas, jis visada turi gauti šviežio kraujo. Todėl aš nemėgstu rašytojų – man kur kas labiau patinka kalbėtis su pardavėjomis ar beglobių gyvūnų mylėtojais, kuriuos sutinku prie šiukšlių konteinerių.

Ką prarandu, būdama rašytoja? Ne, tik ne uogienių virimą ir konservavimo džiaugsmą, ne amarų rinkimą nuo rožių, ne kasdieninį pasivaikščiojimą su šuniu, ne jaukius vakarus prie televizoriaus, kai taip smagu ginčytis su kalbančiomis galvomis... ne, ne tai. Reikia pasakyti kažką konkretaus. Aha, atsiminiau: prieš gerą penketą metų man siūlė dalyvauti dainavimo šou, o aš atsisakiau, nes rašiau „Mėlynbarzdžio vaikus“. Man atrodo, kad tai iš tiesų yra didelis praradimas. Ir veikiausiai ne tik man vienai.

Išsigandau, kad pernelyg sarkastiškai paklausiau. Aš vis dėlto neabejoju, kad ne tik menininkas, bet ir kiekvienas, dirbantis sau, praranda visokių patogumų. Juk personažams, besibraunantiems į knygą, neužtrenksi durų bakstelėjęs pirštu: „Ar nematot, kad pas mus pietų pertrauka?!“ ar „Mano pareigybių apraše empatija nenumatyta!“ Renata, ar sudėtinga persijungti iš vienos veiklos į kitą? Juk, be kūrybos, tuo pačiu metu dėmesio laukia ir sutarti rašiniai, ir vaikai, ir daugybė kitokių reikalų?

Oi, ne, sarkazmu Jūsų  klausimas nė nekvepia, čia gal aš perdėm sarkastiškai atsikirtau… juk įprasta, kad sarkazmu rašytojas maskuoja perdėtą jautrumą. Nors tai galbūt vienas iš mitų apie menininkus. Neretas iš jų ne jautresnis už raganosį…

Persijungti iš vienos veiklos į kitą nėra sudėtinga, tik persijungiant kartais būna juokingų dalykų – buitis susisluoksniuoja su metafizika… Bet veikiausiai taip ir turi būti? Nukritus iš savo vaizduotės padebesių, vedžiojus personažus po būtas ir nebūtas erdves, o pačiai belekiant prie šiukšlių konteinerio su išrūšiuotom šiukšlėm ir bebambant po nosimi: „Kad tik nepamirščiau nupirkti bulvių“, baisiausiai keistas ir netikras pasirodo besąs žiedais apsipylęs ir savo kvapu narkotizuojantis ievų krūmas. O ką kalbėti apie žmones? Jų fantastiškas (magiškas) realumas piršte perša mintį, kad jie – idėjos, atspindžiai, pamiršę ar norintys pamiršti, nuo ko atsispindėjo…Aš gal ir esu laiminga dėl to, kad nuolat turiu persijunginėti – juk šitaip visada laviruoju tarp buities ir metafizikos…

Renata, o kas šiame gyvenime Jums yra sunku? Ko, jeigu tik galėtumėt, nedarytumėt?

Dalies buities darbų. Jie tokie beprasmiški. Ir suryja tiek daug laiko, kurį būtų galima paskirti, pavyzdžiui, tapybai, muzikai, jojimui, bėgimui, gamtos stebėjimui ir pažinimui, neskubiam knygų skaitymui… žodžiu, aristokratiškam dvasios gyvenimui.

Ilgiuosi tokio būvio.

Nekenčiu laiko, praleidžiamo prekybcentriuose ir kirpyklose. Kirpykloje mane ištinka tyli panika, kai įsisąmoninu, kiek laiko čia praleidau. Todėl plaukų nebekerpu ir dažau juos pati. Nemėgstu rinktis nei suknelių, nei batų, nelaikau to jokiu malonumu. Būtų gerai, jei galėčiau be to apsieiti.

Aš tik pasitikslinsiu: ar išvardyta veikla, kuriai nebūtų gaila laiko, yra svajonės (tapyba, jojimas, bėgimas), ar randat jai laiko ir galimybių?

O toliau klausčiau: Renata, ar galėtumėt pasakyti, kaip laikas Jus keičia? Ar dar esate ta pati, kokia buvot, tarkim, 21-erių? Kaip apibūdintumėt savo asmenybės pastoviausius bruožus?

Kad svajonė taptų realybe, reikia valios judesio. Kol kas randu laiko tik bėgimui. Kitkam nespėju…galimybių yra, bet trūksta laiko.

Žinoma, esu kitokia, nei 21-erių. Bet kai kas visiškai nesikeičia. Pavyzdžiui, toks vidinis avantiūrizmas, priešgyniavimas, autoritetų nepaisymas. Ir juokas. Tai didelė Dievo dovana – tai, kad galima juoktis. Neturiu omeny ironijos, kuri dabar tokia madinga, ar kokių intelektualių pašaipų, juo labiau – sarkazmo. Ar žmogaus, kuris iš visų jėgų stengiasi atrodyti šmaikštus – gaila tokių žmonių. Juokas juk nėra fiziologinė – ir netgi ne intelektinė ar vien intelektinė – būsena. Galbūt todėl net Umberto Eco nesugebėjo parašyti studijos apie juoką, nors, kaip skaičiau, buvo ėmęsis tokios užduoties. Bet kaip gi tu gali iššifruoti tai, kas nėra tavo sukurta, o yra tau įkvėpta?.. Juokas ir yra toks. Dvasinė būsena.

Tiesa, dabar pastebiu, kad kartais labai supykstu. Panašiai kaip Fellinio filme „Amarcord" – taip pat temperamentingai, itališkai, su patrepsėjimais, trenksmais ir tam tikrais žodiniais efektais. Bet tai ir lieka kaip filmo kadras – efektinga, dramatiška, o po to stoja ramybė, tyla ir atsiprašymas. Matyt, taip iš manęs veržiasi užslėptas „laukinis" kraujas. (Buvau paleidusi gandą, kad mano protėviai – išnykusi Sibiro tautelė, na, panašiai tokia, kaip dar egzistuojantys mordviai ar tuviai. Tik kažin ar kas tuo patikėjo…).

Ar tas laukinis kraujas (rašau be kabučių) baugina? Ar rašymas yra būdas tai laukinei moteriai (jungininkų išpopuliarintas archetipas) reikštis? Ar rašymas yra saugus būdas tą kunkuliuojantį būdą nepavojingai nukanalizuoti? Ir kaip apibūdintumėt racionalumo ir pasąmonės santykį rašant?

Taip, baugina. Kartais labai ryškiai sapnuoju tokias, taip sakant, neadekvačias laukines savo reakcijas – lyg situacijos, problemos sprendimus, kurių, būdama sąmonės būklėje, jokiu būdu nesiimčiau kaip neracionalių ir netgi kvailų. Sapno būsenoje jaučiu labai stiprų emocinį tokios reakcijos poveikį – lyg visa tai, kas yra civilizuota, padoru, įprasta ir korektiška, būtų nubraukiama vienu ypu. Leonardas Gutauskas yra parašęs įdomų romaną „Sapnų teologija“, bet jo traktuotė perdėm graži, poetiška, aš manau, kad sapnas yra sritis, pasiekiama ir kitų dvasių, ne tik angelų. Bent jau man į sapnus visada daugiau brovėsi demoniškasis pradas. Todėl sąmonė ir logika, prabudimas iš sapno yra išsigelbėjimas, Dievo dovana. Krikščionių mistikai rašo, kad nebūtina reikalauti iš Apvaizdos vizijų ir regėjimų, kad tikėjimas taptų tvirtesnis, tikėjimo sustiprinimui mes turime protą ir sveiką nuovoką, gebėjimą mąstyti ir analizuoti. Kitas mano labai mėgstamas autorius, G. K. Chestertonas knygoje „Tėvas Braunas“ rašo, kad pulti protą – prasta teologija.

Laukinė moteris kaip archetipas manęs nebaugina, man kur kas labiau nepatinka bandymas ją savotiškai romantizuoti (na, kaip romantiką įsivaizduoja šiuolaikinis vartotojas, tarkim, moterų žurnalų skaitytojas). Čia atsiveria plati erdvė visokioms spekuliacijoms – ir istorinėms, ir beletristinėms, ir teologinėms, visokiai ezoterikai. Laukinis – vadinasi, instinktyvus, o šiuolaikinė vartojimo kultūra, užuot akcentavusi ne laukinio, o moralinio žmogaus prioritetus, tik pabrėžia, paryškina ir skatina mūsų instinktyvumą, nukreipdama jį į vartojimą.

Rašymas nenukanalina šito laukinio archetipo, jo neįmanoma nukanalinti, ir saugių būdų tam padaryti nėra, nebent vienintelis – susitaikyti su tuo, kad šitas rašymas mažai ką reiškia, kitaip tariant, atsisakyti rašytojo susireikšminimo, žinoti, kad visa tai, ką vadiname menine saviraiška, gali būti nupūsta kaip pienės pūkas. Ir kartu – žinoti, kad rašymas – itin svarbus, o kūriniai – ypatingi. Kitaip nejaustum, koks kartus, nuodingas, kvailas ir kartu – džiaugsmingas, turintis pasidalijimo malonę – yra šitas darbas.

Renata, ar kada susimąstėte, kaip klostytųsi Jūsų karjera, jeigu rašytumėt ne trijų milijonų kalba?

Galvojau apie tai. Jeigu būtų didesnis kalbos laukas, gal būtų daugiau triukšmo, garso, sklaidos… Bet tai sunku prognozuoti, nes didelis kalbos laukas aprėpia ir daugiau visokių reiškinių. O jeigu dar mažesnis?Ar visai mažas?.. Ar mums patiems, mažai tautai, įdomūs mažesni už mus?..

Esate, kaip lietuvių liaudis pavadintų, Barbė devyndarbė, arba, kaip dabar sakytume, tikra profesionalė – prozininkė, poetė, kritikė. Kita vertus, esate turbūt jauniausia šiuolaikinė rašytoja, sulaukusi savo kūrybai skirtos monografijos. Ar skaitote, kas rašoma apie Jus? (Esama įvairių nuomonių, kas yra kritikos adresatas; man priimtiniausia – kad ji skirta knygos skaitytojams, na bent jau tikrai ne autoriams protinti...).

Į žanrų įvairovę puolu ne iš garbėtroškos – veikiau iš smalsumo… Na, galima sakyti, kad ir iš kvailumo – šios dvi savybės kažkaip glaudžiai susijusios… Juk smalsuolis dažnai gauna per nosį. Mano žanrų išbandymai neretai su tuo susiję; visą gyvenimą atsiminsiu vieno scenarijaus rašymą, kai protingi žmonės daug ir gražiai apie to scenarijaus rašymą šnekėjo, o vienam kvailiui reikėjo rašyti. Kas tas kvailys buvo?.. Aišku, aš…

Monografija buvo didelė staigmena, pasijutau beveik paminklinės reikšmės. Esu labai dėkinga Loretai Jakonytei už subtilų supratimą. Man labai patiko jos drausmingas, protingas tekstas.

Bet šiaip skaityti apie save nemėgstu. Koks kritikas gali pakęsti, kai jį kritikuoja?.. Skaitau, skaitau ir, žiū, nė nepamatau, kaip pradedu su kritikuojančiuoju kalbėti, apeliuoti į jo supratimą ir sąžinę, visai kaip su televizoriumi, kai vyksta politiniai debatai. O kai kalbiesi su televizoriumi – čia jau nebe kritikos žanras…

Vis pamanau, kad ne veltui gyvenu tiesiai priešais psichiatrijos ligninę. Tai man atrodo labai iškalbinga.

Tikrai matau, kad negailestingiausia kritikė esate pati sau. Ačiū už pokalbį.

Nuotr. Regimanto Tamošaičio