Naujienos

Poetas Aidas Marčėnas atrašo Solveigai Daugirdaitei.


Mielas Aidai, ar tu kada turėjai priešų? Jeigu turėjai, kokių?

Taip. Priešų turėjau, turiu ir turėsiu. Tai – mano puikybė, apsileidimas, bailumas... Ar verta tęsti? Banalu, bet nieko nepakeisi: didžiausias mano priešas – aš pats. Lyginant su šiuo, kiti mano priešai, kiek besistengtų – tokie mažutėliai, jog jų net neįmatau.

Akivaizdu, kad dabar čia ir vėl byloja mano puikybė (tad ne be pagrindo šią paminėjau pirmąja). Žiaurūs tie priešai. Galingi!

Tačiau: jei juos atpažinai, jei įvardijai, jie – bent jau trumpam laikui – su visa savo fenomenologine klasta tampa menki ir juokingi.

Tiesą sakant, klausdama galvojau visai kita kryptim: man atrodo, esi toks nepiktas žmogus, net kai apie plunksnos brolius rašai kritiškai. Bet jeigu jau pradėjai, tai sakyk, kaip menininko (šiuo atveju tavo) puikybė dera su abejonėm, savigrauža? Kur reiškiasi tavo bailumas? 

Atrodo, kad nuo klausimo apie priešus taip lengvai neišsisuksiu (matyt, filosofė Jūratė Baranova, kadai rašydama etikos vadovėlį, žinojo, ko siekia, mirties temą iliustruodama Sigito Parulskio kūryba, o draugystės – manąja). Sunku mums, didiesiems, kai pagalvoji... Neprijaukinamos katės, neprijaukinti katinai turi daug blusų. Katė Šimborska, katinas Brodskis, katė Vaičiūnaitė, katinas Radauskas... Man (ir, suprantama, mano puikybei) kartais, pykčio ir pasiutimo akimirkomis, atrodo, kad esu pjaunamas ištisų institutų. Bet tik kartais ir tik atrodo. Nes šiaip jau, kaip mano nuostabai pastebėjai, esu gana mielas katinėlis – paplunksniui glaustausi prie plunksnos brolių bei seserų (kurių daugelis jau, deja, iškeliavo, be vienos kitos ir kito vieno čia liko tik tolimi plunksnos giminaičiai, kaip sakoma, devintas vanduo nuo kisieliaus), trinuosi, ženklinuos teritoriją. Ar turiu kokį dar likusį gyvą man priešišką katiną? Mūsų blusos vis pasikužda, kad turiu. Bet jų nelaimei – jį, irgi gyvenimo kovų apipešiotą, gerbiu, o sapnai kartais netgi praneša, kad myliu.   

Nežinau, kaip ten ta menininko, ypač poeto, puikybė bei šios santykiai su savigrauža, abejonėmis... Lietuvos poetai, išskyrus mane ir gal dar amžinatilsį Sigitą Gedą – labai kuklūs žmonės. Net Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščiuose“ rašo: „Manau, kad esu kukliausias žmogus pasaulyje“ (tiesą sakant, esu sutikęs dar kuklesnių, kukliausių visatoje). Apie save, mylimiausiąjį, galiu pasakyti kaip iš psichologijos pradžiamokslio: didybės manija tėra išvirkštinė nevisavertiškumo komplekso išraiška. Jei labai dėl to graužčiausi, net graužtuko neliktų (beje, vienas iš daugybės nepaminėtų mano priešų – godumas). O dėl abejonių pritariu Dekartui: dubito, ergo cogito, ergo sum. Ypač pirmajai, ne tiek populiariai sakinio pusei.

Kaip reiškiasi mano bailumas? Manyčiau, kad pirmiausia, taip ir likdamas bailumu, jis reiškiasi man pačiam neįtikėtina literatūrine drąsa. Nesinorėtų tūkstantis pirmą kartą kalbėti apie mirties ar gyvenimo baimę; mąstyti apie tai verta, netgi būtina, bet beprasmiška bijoti to, kas neišvengiama ir netgi įdomu... Šiaip jau tikras menininkas yra sklidinas kompleksų bei fobijų, iš jų ar jas peržengiant ir sukuriama tikroji, didžioji kūryba. Galiu tik išsišiepęs prisipažinti, kad bijau aukščio – ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.

O štai dėliodamas net patį mažiausią eilėraštuką užmiršti ir baimę, ir drąsą, ir save, mylimiausiąjį idiotą. Kurdamas turi ką veikti, o ir padeda tau už tave daug stipresni ir galingesni. Apibendrinkim šitaip: mums, į gyvenimą trenktiems tremtiniams,  įvairių plunksnų dantėms, su savo vedliais, savo vergilijais, jokios asmeninės bedugnės, jokie pragarai, jokios skaistyklos, jokie literatūros ir tautosakos institutai nebaisūs.

Na, sakyčiau, to instituto iš mudviejų tai tik aš galiu bijoti, nes jis mane gali atleisti iš darbo, jeigu neprirašysiu reikiamo kiekio mokslo (jį spausdinančius mokslo žurnalus Vytautas Kavolis pagrįstai vadino ezoteriniais). Čia tarp kitko.  Bet pasakyk, kaip vienintelis šiuo metu gyvas nekuklus lietuvių poetas, kaip keitėsi tavo požiūris į lietuvių poeziją? Ką skaitei, ką mylėjai jaunystėj? Ar dabar tie tekstai taip pat užima kvapą? Ar išvis kas nors jį užima? 

Manai, kad esu gyvas? Nuostabu, nuostabu, bet čia irgi tarp kitko. Mudviejų jaunysčių populiarioji lietuvių poezijos lektūra neturėjo labai skirtis. Esi jaunesnė, tad Tavo laikai jau šiek tiek kiti, o mane, tarkim, išeiviais aprūpindavo kopijuoklio – berods, tas įrenginys vadinosi „Era“ – maniakas Julius Keleras. Kiek skyrėsi gal tik: Tavo – privalomieji universitetiniai skaitiniai, klasika (kai pirmą kartą bendravau su Sigitu Parulskiu ir Artūru Tereškinu, traukinyje į Kauną, šie įkvėptai šnekėjo apie neoromantikus, o aš pritariamai linkčiojau ir nedrįsau pasiteirauti, kas tokie šie neoromantikai ir ką tai apskritai reiškia), mano – senamiesčio hipiai, iš kurių dabar geriau žinomas Rimas Burokas (ir, tikiuosi, bent jau kai kam – Borisas Lazukinas).

Mylėjau (myliu, mylėsiu) tuos, kurių nemylėti, kad ir labai stengtumeisi, neįmanoma. Pavyzdžiui, Henriką Radauską – lietuvių poezijos kamertoną.

Tuos, pas kuriuos į poeziją atėjau, kurie, kad ir labai keista, pamilo mane. Jų gyvų (suprantama, kalbu ne apie poetus, kalbu apie žmones) nebėra. Leisgyviai liko trys: vienas – šviesoje, antras – beprotybėje, trečias – savo ir Amerikos didybėje.

Kaip poetui, žinoma, man svarbi karta, kuri poezijon beldėsi prieš maniškę. Čia gyvų liko du (dabar jau kalbu ne apie žmones, o apie poetus).  

Bendrakartiečiai... Gyvas vienas (lai abu pasvarsto – kuris).

Tie, kurie jau po mūsų – jų daug, vis daugėja, jie įdomūs, bet dar pažiūrėsim: iš šimtų išsiritusių išgyvena tik vienas vėžliukas. Jei būčiau laikas, pasaulių griovėjas, prieičiau prie jo ir ištarčiau – tai tu! Tada, kai vis dar užima kvapą.

Ar iš savo kūrybinės biografijos (kuri turbūt daugmaž sutampa su tiesiog biografija) išskirtum sau pačiam svarbiausius rinkinius, laikotarpius? Kodėl būtent juos? 

„Dievų taupyklė“ man vis dar gražiausias mano sumedžiotas machaonas; nes tada, tverdamas ir ištverdamas poezijai būtiną įtampą, „Dievų taupyklėn“ ištisus metus eilėraščius kasdien rašiau lengvai, laisvai, veik ligi haliucinacijų; ir šitaip išmokau groti džiazą simfoniniu orkestru. Tie metai buvo kūrybingiausi mano gyvenime. Bet svarbiausia, jog su šia knyga priartėta prie to, kaip įsivaizduodavau ar sapnuodavau ateities poeziją, kai man buvo dvidešimt vieneri.

Vienas iš tų neoromantikų, kur važiavo su jumis traukiniu, Aistis, yra sakęs panašiai: kai rašiau tuos geruosius eilėraščius, vaikščiojau kaip apdujęs... Ar galėtum paaiškinti, kas ta būsena, kokia? Ar čia tas įkvėpimas, apie kurį racionaliais laikais nepadoru kalbėti? O antra: visi geri literatai yra savamoksliai ar dievamoksliai, netikiu aš tais „kūrybinio rašymo“ mokymais. Ir drauge suprantu; kad rašytojui labai svarbu pažinti savo literatūrą. O gal ne –  jeigu nepažinotum Radausko, galėtum jaustis didžiausiu?

Jei aštresni pojūčiai yra apsvaigimas, tada taip. Nelengva tas būsenas apibūdinti. Neseniai apie tai sudėjau eilėraštuką, bet vis tiek ne itin pavyko. Ką gi, vis tiek pridedu, tebus premjera, vadinasi „Adomo obuolio sutra“:

Kai uždraustą vaisių pasiūlo Ieva, kai paragauji

ir suvirpa eilėraštukas,

kurio dar nėra – viskas esi,

viskas subjektyvu, viskas yra tavyje, nieko nėra

iš tikrųjų – kai eilėraštuką

kuri, atsikandęs uždrausto

vaisiaus – esi niekas, viskas objektyvu,

viskas tikra, visur

viskas byloja viskam,

viską persmelkusi viešpatauja Dievo kūryba –

sukramtai, nuryji,

sukuri eilėraštuką –

dieviškos patirtys,-------------------------------

----------------------

niekiniai rezultatai.

Taip, nepaisant rezultatų,  čia kalbama apie įkvėpimą ir, suprantama, iškvėpimą, kaip eilėraščio „įsikūnijimą“; kalbama apie paprasčiausią gyvybės, kalbos gyvybės alsavimą. Apie tas energijas, kurias graikai įvardydavo mūzomis ir pegasais. Kad ir kaip dabar idiotiškai šie reliktai skambėtų, kad ir kokie racionalūs laikai būtų, kito būdo išgyventi tikrą poeziją, tai, dėl ko ir verta dėlioti eilėraštukus, aš nežinau. Taip pat nesuprantu, kokių galų juos rašo šio „apsvaigimo“ niekad nepatiriantys. Kartais, laukdamas ir nesulaukdamas tikro alsavimo, tą darau ir pats. Miklinu ranką, protą, netgi vaizduotę.  Gaminu dirbtines gėles, kurios gal net pagyvens ilgiau, nei gyvena gyvos – bus įvertintos, nupirktos.  Jomis gal net neskoningai papuoš beskonės epochos kapą. Apgaudinėti ir save, ir kitus nėra labai sudėtinga. Bet nuobodu.

Antra. Rašyti, kaip ir skaityti, verta mokytis visiems. Net galima to išmokti. Yra taisyklės, kurias verta žinoti. Jeigu, pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų būčiau žinojęs kas yra inversija, kaip ja subtiliau žaisti ir kaip su ja kovoti, tuometis mano poezijos alsavimas būtų daug tikresnis, lengvesnis. Bet tikra poezija rašoma ne žodžiais, ne strofomis. Net ne eilėraščiais ar knygomis. Tikra poezija rašoma poetais, poetų likimais. Ir tie vargšai poetai privalo, kiek pajėgia, pažinti ir savo, ir svetimą literatūrą. Kūryba yra ne monologas, kūryba yra polilogas. Poezija kuriasi iš kitos poezijos – tokia jau kalbos prigimtis.

Ir trečia. Rimtas poetas nežino ir nenori žinoti, didelis jis ar mažas. Tą žino tik laikas ir nežinia, ar tas laikas teisingas. Poetui, kuris jau nebekopijuoja meistrų besimokydamas, labiau turėtų rūpėti, ar jis vienintelis. Vienintelis toks. Viliuosi, kad būsimų mano eilėraščių be manęs niekas neparašys. Buvusius tegul rašo kas nori. Netgi Radauskas.

Aidai, paklausiu visai iš kitos pusės: ar tavo vaikai skaito knygas? O poezijos?

Kiek žinau, vis dar skaito. Netgi poeziją. Netgi – savo malonumui. Netgi – mano. Be to – turi nuosavą nuomonę, kuri mano „retrogradiškai“ kūrybai, regis, yra ne tiek palanki, kiek atlaidi. Man patinka mano vaikai, man gera apie juos kalbėti. Štai viena dukterų, Vytė, rašė kursinį (girdėjau – nusisekusį) iš Elioto poetikos, bet diplominiam nusirito ligi Bukovskio. Ką padarysi, jaunystė… Kita dukra, Unė, budistinius ir induistinius tekstus išmano geriau nei aš, praleidęs su jais ne vienerius metus… Sūnus Jurgis – aktorius, bet skaito ne tik besimokydamas rolės tekstą. Ir mane, tinginį, skatina skaityti, nurodo jam patikusią knygą, ar iš bukinistinio knygyno atbogina septynis Mieželaičio tomus.

Čia tai bent! Turėtum būti be paliovos klausiamas, kaip čia taip nutiko?Genetika? 

Kaip ir poezijoje, nežinau... Tiesiog nesikišu į jų reikalus. Na gal šiek tiek, netyčia. Pavyzdžiui, Unė Anglijoje mokėsi sporto medicinos. Pamatęs, kaip fotografuoja, pagyriau, jog puikiai jaučia kompoziciją – tai tiesa. Dabar Unė Anglijoje mokosi fotografijos.

O jeigu rimčiau – visi mano vaikai turi puikias mamas. Taip, tikiuosi, kad ir genetika, mano linksmasis genas, šiek tiek prisidėjo. Bet ir čia – ką, žmogau, gali žinoti... Tiek paslapčių.

Supratau, kodėl poetų neklausiama patarimų visiems gyvenimo atvejams: greitam vartojimui reikia vienaprasmių atsakymų, o ne paslapties nuojautos. Tai paklausiu taip, kad nebūtų vietos mįslėms. Nagingas žmogus iš dar tradicinio kaimo Marcelijus Martinaitis sakydavo, kad jam įtartinas (ar nesuprantamas, neatsimenu žodžio) vyras, kuris nemoka įkalti vinies. Ką moki, be eilėraščių rašymo?    

Talentingas žmogus, koks (akivaizdu net margučiams) buvo Marcelijus Martinaitis, moka daug dalykų, visus – daugmaž gerai; genijus moka tik ką nors viena, kitur yra visiškas bejėgis. Bet tai, deja, ne apie mane – ir duobę iškasti, ir vinį įkalti aš moku. Tiesa – moku blogai, kreivai... Gyvenime, be rašymo, buvau priverstas, ypač jaunystėje, dirbti daug ir įvairių darbų – visus juos dirbau blogai arba labai blogai, bet dirbau.

Tik įdomiau ne tai, ką moku ir ko nemoku, o tai, kad esu liguistai savimi nepasitikintis. Pats nesugebu ryžtis ką daryti, dirbti, kas kitas būtinai turi man vadovauti. Tada gebu šį tą, kad ir prastai, nuveikti. Vienintelė išimtis – rašymas. Čia tarsi pats, čia man tarsi niekas nepadeda, nevadovauja... Tarsi, nes ką nors parašęs, vis prisimenu Czesławo Miłoszo „Ars Poetica?“: „Nes poeziją reikia rašyti retai ir nenorint, / prisivertus siaubingai ir tiktai turint viltį / jog gerųjų, o ne piktų dvasių instrumentas esame“.  Žodžiu – nieko nemoku. Pats net eilėraščio neparašyčiau. Esu ir liksiu įtartinas.

To ir palinkėsiu. 
 

Violetos Žalytės nuotrauka