Naujienos

Ankstesniuose šio straipsnių ciklo rašiniuose[1] buvo pažvelgta į artimąjį palikimą – neseniai mirusių rašytojų Justino Marcinkevičiaus ir Marcelijaus Martinaičio rankraščius.

Šįkart pažiūrėkime į ankstesnius laikus. Paieškokime atsakymo į klausimą, ar galime pasitenkinti tais lietuvių literatūros palikimo leidiniais, kuriuos randame bibliotekose ir kuriuos dažnas turime savo namų knygų spintose. Dažniausiai tai sovietmečiu leistos knygos.

Štai klasikas Antanas Vienuolis (1882–1957). Gali būti, kad turite jo „Raštų“ šešiatomį, išleistą 1985–1988 m., romaną „Puodžiūnkiemis“, legendų rinkinių. Tad ar verta knygynuose ieškoti jo prozos rinktinės „Grįžo“, išleistos 2011 m.?

Verta. Jeigu norite skaityti kūrinius tokius, kokius A. Vienuolis parašė.

Istorija, trumpai tariant, tokia. A. Vienuolio, jau garsaus rašytojo, sūnus sovietmečiu suimamas kaip buvęs jūrų skautas, ir prasideda klasiko šantažas: jeigu įsijungsite į sovietinę literatūrą pageidaujamo turinio kūriniais, sūnus atgausiąs laisvę. Kai buvo rengiamas spaudai romanas „Puodžiūnkiemis“ (antras leidimas 1952 m.), leidykla surado žmogų, tinkamą romanui „pagerinti“. Tai buvo marksizmą Maskvoje studijavęs Icikas Gurvičius. Jis ne tik įkalbėjo įbaugintą ir nuolaidų autorių sutikti su visokiais „taisymais“, bet ir pats parašė bemaž ketvirtadalį romano teksto! Šiuo epizodu niekas nesibaigė. 1953–1955 m. buvo rengiami A. Vienuolio „Raštai“. Ir ankstesniąją klasiko prozą, spausdintą Nepriklausomoje Lietuvoje, perakėjo tas pats I. Gurvičius. Jam nepatiko „buržuazinio gyvenimo klodai su sena netarybine mąstysena“, senųjų švenčių, pareigų pavadinimai, net Lietuvos peizažų gausa. Pasklido žinia apie A. Vienuolio susitaikymą su taisymais. Manau, kad dėl to prie jo tekstų bus prikišę nagus ir kiti redaktoriai. Yra paliudijimų, kad A.
Vienuolis ir pats buvo linkęs nuolat tobulinti savo kūrinius. Tolesnių publikacijų stilius, kalba, vaizdų piešiniai atrodo puikiai. Bet dėl minėtų aplinkybių vargiai įmanoma nustatyti, kas tvarkyta paties autoriaus, o kas skirtingo būdo kitų „tobulintojų“.

Didžiulės patirties redaktorius ir tekstologas Aleksandras Žirgulys (1909–1986), įvertinęs padėtį, išreiškė įsitikinimą, kad tinkami A. Vienuolio kūrybos leidimai tegali būti imant tekstus iš ankstesnių knygų, leistų be minėto  kišimosi. Taip ir padarė Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2011 m. – kūriniai imti iš A. Vienuolio „Rinktinių raštų“, išleistų 1936–1937 m., kai kas iš dar ankstesnių (1919, 1922, 1928 m.) publikacijų. Jeigu esate linkę iš naujo paskaityti „Paskenduolę“, „Amžinąjį smuikininką“, „Užkeiktuosius vienuolius“, „Inteligentų“ palatą“ ir pirmą kartą išvysti pasakojimą „Iš Kapsuko nagų“, lig šiol spausdintą tik leidinyje „Lietuva“ 1919 m., patarčiau atsiversti autentiškuosius tekstus, taigi knygą „Grįžo“. Parenkant jos pavadinimą, kaip suprantate, turėta minty ir ši odisėja.

Balio Sruogos „Dievų miškas“, nūnai pripažintas pasaulinio lygio literatūros apie lagerius šedevras, – irgi kančių kelius nuėjusi knyga. Jos išleistos pats B. Sruoga nepamatė (mirė 1947 m.), matė tik savo kūrinio mašinraštį, to meto leidėjų ir jų prižiūrėtojų primargintą pastabų ir taisymų (jų buvo daugiau nei trys šimtai) ir girdėjo LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšo viešą pareiškimą, kad knyga, jeigu būtų išėjusi, būtų buvusi „naudinga tik priešams“, nes, esą, joje ciniškai šaipomasi iš vokiškųjų grobikų aukų. Taigi knyga 1946 m. neišėjo, išėjo tik 1957 m. Savo namų bibliotekose tikriausiai turime šį leidimą arba iš jo parengtus vėlesnius. Ar viskas ten gerai? Ne, tekstai kupiūruoti, tiesa, ne taip baisiai, kaip ketinta 1946 m. Pirmu patikimu „Dievų miško“ leidimu laikytinas B. Sruogos „Raštų“ ketvirtas tomas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto specialistų parengtas iš to instituto rankraštyne saugomo autorinio mašinraščio. Išleido „Alma littera“ 1997 m. Dar patikimiau B. Sruogos memuarai „Dievų miškas“ atrodo 2005 m. išleisti knygų serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. Tomo parengėja redaktorė Donata Linčiuvienė „Redakcinėse pastabose“ sako, kad vadovavosi čia jau minėtu mašinraščiu, Instituto parengtu leidimu ir dar kartą su autentišku tekstu palygino abejonių keliančias vietas, ištaisė korektūros klaidas. Taigi dabartiniams ir ateities skaitytojams, imantiems į rankas „Dievų mišką“ bibliotekoje ar knygyne, reikia iškarto įsitikinti, ar leidėjas yra pasirinkęs autentišką kūrinio tekstą. Kultūringos leidyklos tokias žinias pateikia.

Vinco Mykolaičio-Putino (1893–1967) įžymusis romanas „Altorių šešėly“ leistas daug kartų, ir toliau bus leidžiamas. Nevarginsiu skaitytojų pasakojimais apie šios knygos leidybines ir redakcines peripetijas. Tik patikinsiu, kad šis romanas (pirmą kartą jis „Sakalo“ leidyklos išleistas 1932–1933 m.), toks, koks buvo parašytas, vėliau pasirodė tik 1992 m. V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ ketvirtame tome. Šį mokslinių „Raštų“ redakcinės komisijos sprendimą lėmė to paties Žirgulio nuomonė, o jo siūlytas minimalias sintaksės bei leksikos korekcijas realizavo redaktorė Vanda Šatkuvienė. Tad ji buvo pasitelkta ir 2012 m. leidimui Lietuvių literatūros lobyne parengti. Skaitykite šiuos leidinius (arba iš jų perleistą tekstą), jeigu norite išgirsti tikrąjį autoriaus balsą.

Nesu tikras, ar skaitytojai, trikdomi knygų gausos, bus pastebėję, kad Petro Cvirkos knygoje „Apsakymai ir „Žemė maitintoja“ (2009) viskas spausdinama ne iš tarybinio laiko leidinių, o iš prieškarinių, romanas „Žemė maitintoja“ – toks, koks buvo išėjęs 1935 m. Gerokai kitoks jame Juras Tarutis, ir kai kurių įvykių tėkmė ne „socrealistinė“. Tokie leidybiniai poelgiai gali būti skirtingai vertinami, bet žinoti apie juos reikia. Reikia žinoti, kad vienas gražiausių lietuviškų romanų Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ 2006 m. buvo išleistas remiantis pirmuoju jo leidimu (Čikagos leidykla TERRA, 1957), o ne 1969 m. „Vagos“ versija. Panašiai elgtasi leidžiant dabar Lietuvoje ir kitus išeivius – Henriką Radauską („Visi eilėraščiai“, 2007), Antaną Vaičiulaitį („Linksmam būti sunkiausia“, 2006; pastarasis buvo spėjęs pats patobulinti savo ankstesnius  tekstus), Antaną Škėmą („Žingsniai ir laiptai“, 2010) ir kitus.

Kodėl jaučiu pareigą tai pasakoti?

Suprantu, kad bendriausiąją  nuomonę apie rašytoją ir kūrinį galima susidaryti iš bet kokio leidimo. Net „Puodžiūnkiemyje“ Vienuolio vis tiek daugiau negu Gurvičiaus. Bet. Mokslo žmonės ir kai kurie leidėjai dabar deda daug pastangų, kad rašytojas skaitytojams bylotų toks, koks iš tiesų buvo. Literatūra, kaip ir daug kas tautos gyvenime, prievartos režimo buvo traiškoma, kraipoma, falsifikuojama. Kaip Nepriklausomybė buvo atkurta, taip turi būti atkurti tikrieji kūrinių tekstai. Vienas žiauriausių įvykių – Salomėjos Nėries paskutinio eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“ sovietinis perdarymas į knygą „Lakštingala negali nečiulbėti (1945). Prireikė 50 metų, kad rinkinio „Prie didelio kelio“ mašinraštis taptų knyga (išleista 1994 m.).

Restituciniai ir rekonstrukciniai darbai sunkūs, ilgi, reikalaujantys atidos ir įvairiausių išmanymų, paieškų. Šie darbai nei dosniai atlyginami, nes garsinami. Debiutinės knygelės autorius gali sulaukti daugiau viešosios šlovės negu Dalios Grinkevičiūtės („Lietuviai prie Laptevų jūros“) tekstų atkūrėjai. Tokia dalia. Taigi norėtųsi, kad mūsų skaitytojai būtų tie žmonės, kurie čia aptariamas pastangas supranta, palaiko ir vertina. Tiek ir tebūtų to supratimo ir vertinimo – imti į rankas tik tikrą knygą.

Rinkos visuomenėje, į kurią patys save atvedėme, rinkdamiesi prekę domimės gamintoju ir firma. Išleista knyga kurį laiką irgi yra suvokiama kaip prekė. Viena iš daugelio matomų. Jau nepigi. Įpraskime domėtis autoriumi, leidėju, taigi firma. Skirkime Philipso ir atsitiktinių gamintų produkciją. Stabtelkime, jeigu apie autorių, parengėją, leidėją nieko nežinome. Šiuolaikinių technologijų sąlygomis gauti žinių nesunku. Stabtelėkime, jeigu klasiko knyga skubiai padaryta dėl jo jubiliejaus arba dėl to, kad pasirodė kūrinio inscenizacija ekrane. Tai gali būti vikrus leidėjo verslo planas, o ne rimtas darbas. Rimtos literatūros bitelių pastangos šiaip žmogui gali kelti juoko, tarkim, ilgametis tekstų blusinėjimas ieškant beveik nežinia ko, pasikliaujant vien nuojautomis. Bet taip pamatomas akrostichas, pasakantis, kas buvo pirmosios lietuviškos knygos autorius. Arba – čia palyginti nauja žinia – aptinkama atsitiktinė klaida tekste, kurį beveik visi skaitėme ir mokame. Tai Maironio „Marijos giesmė“, eilutė „Ir pragaro juoda dvasia“. Rankraštyje buvo juodo, Maironio „Raštuose“ (1927) išspausdinta juoda, nors jis pats tą leidimą atidžiai prižiūrėjo. Ir nuo to laiko klaida keliavo per šimtus publikacijų. Pataisysime tik dabar.

Sakysite, kad nereikšminga.

Kaip kam.

Žmogui, kuriam atrodo, kad poetas ir dvasininkas Maironis dvasios negalėjo įsivaizduoti juodos, – reikšminga labai.

[1] Valentinas Sventickas. Ką gali pasakyti rankraščiai?; Valentinas Sventickas. Ką sako Marcelijaus Martinaičio rankraščiai