Naujienos

Poeto ir vertėjo Mariaus Buroko atsakymai į Solveigos Daugirdaitės  klausimus.

Mielas Mariau, buvo toks rusiškas anekdotas, kuris dabar būtų politiškai nekorektiškas, nes pašiepiama viena niekuo dėta tauta. Todėl nekartosiu. Anekdoto esmė – kad rašytoju norįs būti žmogus atsako nieko neskaitąs, nes jis rašytojas, o ne skaitytojas. Jūs esate, sakyčiau, profesionalus skaitytojas, t.y. naujų knygų apžvalgininkas. Kaip atsirenkate knygas? 

Profesionalus skaitytojas kartais skamba kaip prakeiksmas. Iš paskutiniųjų vengiu, kad skaitymas iš malonumo virstų vien tik darbu. Kol kas pavyksta. Knygas atsirenku įvairiai – užsienio spaudoje internete seku naujienas, peržvelgiu pasirodžiusių knygų sąrašas, skaitau angliškuose ir JAV laikraščiuose ir žurnaluose spausdinamas recenzijas, skaitau įvairius knygų sąrašus, seku premijų ir apdovanojimų trumpuosius ir ilguosius sąrašus. Nors maloniausia netikėtai ir atsitiktinai užtikti puikią, niekam kol kas nežinomą knygą, perskaityti ir pasidalyti žiniomis apie ją su kitais. O kartais suveikia intuicija – užeini į realų ar virtualų knygyną ir pamatęs knygą staiga nusprendi – šitą pirksiu. Dar niekada nesuklydau.  Kitas atsirinkimo kriterijus – aprašau ir miniu tas knygas, kurios gali būti įdomios ir svarbios ne tik man vienam. Visada turiu naivios vilties, kad kuri nors leidykla pastebės, susidomės ir išvertusi išleis. Tik kartais gailiuosi, kad nemoku ispaniškai ar prancūziškai, kad beveik neskaitau vokiškai – taip atsivertų daug platesnis pasaulis, galėčiau rasti dar daugiau įdomybių.

Na tai patarsiu arogantiškai: pradėkit ir skaitysit!..  O jeigu rimtai, tai būtų įdomu, kada Jūs skaitote? Ar reikia, ar turit kokias ypatingas sąlygas, ar skaitot bet kur? Kiti sako skaitytų, bet neturi laiko. Aš  skaitau troleibuse, mano kolegės baisisi, kaip galima, o man kartais tai vienintelis laikas per dieną skaityti...

Aš taip pat šiek tiek arogantiškai pradėsiu. Tiems, kurie sako, kad skaitytų, bet neturi laiko, galima tik atsakyti, kad jie ir nenori rasti to laiko. Štai jūs randate laiko bent troleibuse. Aš taip pat dažnai skaitau troleibusuose, autobusuose, tolimojo susisiekimo autobusuose, traukiniuose, lėktuvuose, laivuose ir automobiliuose. Deja, ant dviračio skaityti neišeitų, o norėčiau. O šiaip paskaitau šiek tiek ryte, nuvedęs vaiką į darželį ir gerdamas mieste kavą, o ir vakare, kai visi suminga – savojo miego sąskaita. Ypatingų sąlygų skaitymui man nereikia – moku išsijungti iš aplinkos, ypač jei knyga įdomi. Neturintiems laiko patarčiau važiuojant į darbą ar iš jo klausytis įgarsintų knygų. Arba šiaip jų klausytis, jei jau taip sunku atsiversti. Na, ir kartais skaitau keletą ištisų dienų, kai reikia rašyti knygų apžvalgas ar anotacijas. Čia jau darbas (iš dalies, žinoma). O ir šiaip, tokiu darbu nesiskundžiu. Kur rasi geresnį – skaityti knygas.

Gal pasakytumėt, kokiu atradimu ar atradimais labiausiai džiaugėtės? Kodėl?

Oi, tų atradimų daug. Kai kurie jų pasirodo lietuviškai ir aš džiaugiuosi, kad leidėjai juos pastebėjo, kiti prasprūsta ir lieka neišversti. Žinia, dažniausiai leidykloms neapsimoka, neįdomu, nepirks. Galiu pateikti ir keletą konkrečių pavyzdžių, tai, kas pirmiausia šovė į galvą iš neseniai perskaitytų ar norimų perskaityti knygų. Visų pirma prisiminiau puikaus airių rašytojo (beje, visiškai neversto į lietuvių kalbą) Colmo Toibino apysaką „Marijos testamentas“ (The Testament of Mary). Tai Jėzaus motinos Marijos pasakojimas. Ji jau sena, ji vis dar netiki, kad jos sūnus buvo Dievo sūnus, ji nepasitiki nuolat pas ją vaikščiojančiais evangelijų rašytojais... Neįprasta, skaudi, puikiai parašyta knyga. Norėčiau paminėti ir JAV rašytoją Marilyn Robinson – viena įdomiausių ir geriausių JAV rašytojų (jos romanas „Gileadas“ yra verstas ir į lietuvių kalbą). Jos romanai pasakoja apie pastoriaus gyvenimą, tikėjimą, pasaulį, bet yra universalūs. Norėčiau paminėti ir porą dokumentinių knygų, kiek neįprastų, bet puikių. Visų pirma, Olivios Laing knygą „Kelionė prie aidų šaltinio“ (The Trip to Echo Spring). Joje pasakojama apie šešis JAV rašytojus: F. Scottą Fitzgeraldą, Ernestą Hemingway, Tennessee Williamsą, Johną Berrymaną, Johną Cheeverį and Raymondą Carverį. Visi jie buvo alkoholikai. Knygoje pasakojama apie alkoholio ir kūrybiškumo, talento ryšį. Kritikuojamas rašytojo-alkoholiko mitas, parodomas kelias į susinaikinimą. Autorė įterpia ir savo pačios prisiminimų (jos motina buvo alkoholikė). Puiki knyga, kurią gerai būtų išversti į lietuvių kalbą. Dar viena dokumentinė knyga yra Mary Roach „Numirėlis: Įdomusis žmogaus lavono gyvenimas“ (Stiff: The Curious Life of Human Cadavers). Šioje truputį makabriškoje, neįprastoje knygoje pasakojama, kas su mūsų kūnais nutinka po mirties. Pateikiama istorinė laidojimo ritualų ir kitų dalykų apžvalga. Skamba kraupiai, bet knyga velniškai įdomi :) Na, ir, žinoma, poezija: neseniai atradau JAV poetės Louise Gluck, poeto Fredericko Seidelio eiles.. Gal čia jau ir sustosiu, nes mūsų pokalbis pavirs nesibaigiančiu sąrašu...

Sąrašai yra geras orientyras skaitytojams, kurie knygyne apsvaigsta nuo gražių viršelių ir nežino, ką pirkti (paskui dejuoja, kad leidžiamas tik skaitalas). O toliau klausčiau, ką Jums, kaip žmogui ir rašytojui, duoda vertimai; o ką atima?

Vertimai, visų pirma, puiki galimybė nepamiršti rašymo amato. Aš nerašau eilėraščių kasdien, dažnai nerašau ištisus mėnesius, net metus – nesu itin produktyvus. O vertimai man padeda nepamiršti, ką reiškia rašyti eilėraštį: kaip dėlioti žodžius, kokia svarbi jų grafinė struktūra, žodžių tikslumas, lankstumas. Prozos vertimai – disciplinuoja. Versdamas romaną turi dirbti kasdien po tam tikrą skaičių valandų, gyveni juo, jis įauga tau į kraują ir smegenis. Antra, vertimas plečia žodyną, gilina žinias (kokių tik dalykų, kurių tau galbūt gyvenime neprireiktų, sužinai versdamas). Na, o atmetus kilniuosius dalykus, vertimai man – vienas iš pragyvenimo šaltinių. Milijonieriumi versdamas netapsi, bet esminiams dalykams užtenka. O ką atima? Atima tai, ko visiems ir taip nuolat trūksta – laiką, kurį galėčiau praleisti su šeima ar sėdėdamas kavinėje ir bandydamas pagauti įkvėpimo mūzą už uodegos. Daugiau lyg ir nieko. A, tiesa, jei ilgai verti kokį poetą ar poetus, svarbu neužsikrėsti jų rašymo stiliumi ir maniera (bet tai jau įgudimo ir savivokos reikalas). Vogti ir skolintis iš kitų autorių reikia mokėti.

Na, paprastas vagišius pasakytų, kad svarbiausia yra neįkliūti… O kaip literatūroje?

O literatūroje viskas sudėtingiau. Yra paprasta vagystė – kai tu begėdiškai persirašai sau ištisus gabalus svetimo teksto ar ištisas knygas. Yra kitų rašytojų tekstų perrašymas, yra mėgdžiojimas arba mimikrija (kai kurie lietuvių poetai tuo serga). Kiti niekaip negali atsikratyti Mokytojų ar jiems patinkančių autorių įtakos ir tampa tik epigonais arba mėgdžiotojais. O literatūroje reikia vogti atvirai, įžūliai ir meistriškai, kad net tas, iš kurio pavogei, tavimi žavėtųsi. Sakytų: „na, čia tu tai mikliai. Čia tai gerai. Matai, kaip tau tiko mano gabaliukas“. Manyčiau, tik tokia vagystė pateisinama.

Kolega Rimantas Kmita sakė, kad jo (taigi maždaug ir mūsų) bendraamžiai rašytojai nesidomi literatūros teorijom, kiek pati susiduriu – iš viso neretai domisi tik savim ir savo draugais. (Ir aš pagaliau pati pradėjau suprasti, kodėl atsidūriau mokslo įstaigoje, nors tokio posūkio jaunystėj nė nesapnavau: šis žmonių ratas nori nenori yra priverstas domėtis platesniu pasauliu). Ar turite su kuo pasikalbėti apie tai, ką atrandate, ar Jūsų svarbiausi pašnekovai yra spaudos skaitytojai?   

Kolega Rimantas Kmita labai pesimistiškai žvelgia į bendraamžius rašytojus. Mūsų (ir jo, ir turbūt Jūsų) kartos poetai tikrai šį tą nutuokia ir apie pasaulio poeziją. Užtenka pažvelgti į jų veiklą: Gytis Norvilas verčia XX a. vokiečių poetus ekspresionistus ir Šiaurės bei Tolimųjų Rytų šamanų tekstus, Dainius Gintalas verčia prancūzų poeziją,  Vytas Dekšnys puikiai pažįsta lenkų ir ukrainiečių dabartinę literatūrą, Ilzė Butkutė susidomėjo jaunais latvių poetais ir juos verčia... Galėčiau vardinti ir daugiau pavardžių. Ir tai ne išimtys, daugoka būtų tų išimčių. Žinoma, yra ir labai nemažai uždarumo, savigyros, žiūrėjimo Mokytojui į lūpas ir t.t. ir pan. Nepakantumas kritikai – taip pat vienas iš uždarumo požymių. Vos tik pajudini kokį jaukiai įsitaisiusį poetą (pripratusį girdėti tik cecho draugų komplimentus ir skaityti drungnus savo kūrybos aprašus spaudoje), tučtuojau sukyla pasipiktinimo banga. Purslojamasi daugiau asmeniškai ar net anonimiškai, kai tuo tarpu atvira diskusija būtų daug vaisingesnė. Ankštame, prikvėpuotame mūsų literatūros pasaulyje mes siaubingai bijome kritikuoti vieni kitus (aš anaiptol nesu išimtis), bijome netekti kažkokio mistinio „palankumo“, būti išvyti iš tos „jaukios arklidžių šilumos“. Kita vertus, lietuvių rašytojai, ypač poetai, nenori ar tingi skleisti savo kūrybą užsienyje, ieškoti vertėjų į kitas kalbas, siūlyti užsienio literatūros žurnalams ir leidiniams. Gal dėl to mūsų tikrai nebloga poezija gana mažai žinoma? Niekas čia mūsų nepuls traukti į dienos šviesą, tik mes patys.O pasikalbėti apie tai, ką atrandu turiu su kuo, daugybė mano pažįstamų skaito literatūrą keliomis kalbomis, nutuokia apie platesnius kontekstus ir naujoves. Mano tekstai iš esmės tik gairės, nuorodos, užuominos kur ir ko galima ieškoti tame neaprėpiamame internete. Aš dalijuosi tuo, kas man įdomu, nes tikiu, kad tai gali būti įdomu ir kam nors kitam. 

Ačiū. Linkiu neprarasti švietėjiško šišo. Ir mūzų plazdenimo (jeigu jos, kaip sakote, turi uodegą, tai juoba turi sparnus).   

Ačiū ir Jums. Na, velnias irgi turi uodegą, bet sparnų, kiek žinau, neturi…

Nuotrauka Benedikto Januševičiaus