Naujienos

Rašytojas Sigitas Parulskis atsako į Solveigos Daugirdaitės klausimus.

Esi labiausiai verčiamas lietuvių rašytojas, bent minimaliai susiduri su savo skaitytojais (pagaliau vertėjai irgi skaitytojai). Ar galėtum sakyti, kad svetimšaliai tave perskaito kitaip? Mato kažką kita, ko paprastai nemato lietuviai? Kur jautiesi adekvačiausiai suprastas? Esi priimamas labiau toks pat žmogus, pilnas nerimo, ar „labiau kitoks“, iš kitur, toks egzotiškas barbaras kaip iš Mérimée „Lokio“? Turiu galvoj, kad rytų vokiečiai vakarų vokiečiams ir šiandien dar vis kitokie.

Dėl skaitytojų. Papasakosiu istoriją, kuri man pačiam dar nenusibodo, nors ir esu ją pasakojęs. Jeigu neklystu, 2008 metais susipažinau su keistu italu iš Sicilijos, kuris gyveno Berlyne, o į Vokietiją atvyko iš Amerikos. Toks tipiškas šiuolaikinis menininkas. Nežinau, ar jis buvo geras režisierius, tas Michele, bet jis atvyko į Vilnių pasimatyti su manimi kaip tik dėl mano knygos, dėl „Trijų sekundžių dangaus“. Jo istorija tokia: jis buvęs su drauge Barselonoje, kur jiedu nutarė išsiskirti. Draugė nusiminusi išėjo pasivaikščioti po miestą, paskui grįžo į viešbučio kambarį ir Michele‘iui, kuris sėdėjo ant sofos, metė knygą sakydama: tu turi ją perskaityti, čia apie tave. Jis paėmė knygą ir ant viršelio perskaitė citatą iš knygos: „Mes išmokome žudyti, bet neišmokome mylėti“. Tai buvo „Trijų sekundžių“ leidimas italų kalba. Kadangi Michele Italijoje taip pat tarnavo desantiniuose daliniuose, jam knyga patiko, jį sudomino ir jis atvyko pasikalbėti su manimi apie galimybę pagal šią knygą statyti kino filmą. Štai tokia istorija apie knygų skaitymą užsienyje.

Daugiau neturiu ką pasakyti apie užsienio skaitytojus. Retai su jais tenka bendrauti, o jeigu ką nors ir išgirstu, dažniausiai tai būna abstraktūs mandagumo žodžiai. Prisimenu, jaunas lenkas dėstytojas Krokuvoje labai gyrė mano knygą, bet jeigu sakyčiau, kad visiems lenkams mano knyga labai patinka, būčiau keistuolis. Tiesą sakant, žmonės ir daro skubotas išvadas nesurinkę pakankamai informacijos, bet man toks variantas netinka.

Kita vertus, lygiai taip pat nežinau, ką mano knygose perskaito Lietuvos skaitytojai. Literatūros kritikai – nepatikimi skaitytojai. O tie „normalūs“ skaitytojai, kur jie? Aš su jais nebendrauju. Interneto komentarų neskaitau, tiesą sakant, aš jau seniai nebeskaitau ir recenzijų apie savo knygas, taigi, nežinau, ką skaitytojai apie mane mano. Bet kol knygas perka, kol ateina į susitikimus, tol turiu galimybę puoselėti viltį, kad kažką mano knygose jie randa.

Beje, filmas taip ir nebuvo pastatytas, nors Michele jau buvo sukūręs net „treilerį“. Europą ir visą pasaulį užgriuvo finansų krizė ir pinigų švaistymas kultūrai anuo metu staigiai liovėsi. Beje, ir iki šiol nelabai atsigavo.

O tas „labiausiai verčiamas“ mane seniai glumina ir erzina. Regis, kažkas kažkur leptelėjo, o paskui visi pasigavo. Nemanau, kad tai tiesa.

Mano dukrai viena mokytoja sakydavo, kad erzina tuos, kurie erzinasi. Pats kaltas. Čia juk tik statistika. Ką vadintum patikimais, ką šis žodis tau reiškia? Koks skaitytojas pats esi (priminsiu, kad esi ir kritikas)?Ar išmanymas atima (skaitymo) malonumą?

Nelaikau savęs kritiku, neturiu tokios kvalifikacijos. Kadangi Lietuvoje ir rašytojo profesija neegzistuoja, esu apskritai be profesijos. O išmanymas negali atimti skaitymo malonumo, tik atvirkščiai. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau galimybių mėgautis visais kūrinio aspektais.

Kai skaitau tarybinių rašytojų pasisakymus, randu nuolatinį kartojimą, kad menas reikalauja aukų (maždaug rašytoju gali būti tik nelaimėlis). Ar čia to laiko žymė, gal įkvėpta romantiškos menininko tradicijos, ar esama tiesos? Ar jautiesi, kad menui (dėl meno) teko kažką aukoti, atsisakyti? 

Keblus klausimas vien dėl to, kad neaišku, kas šiais laikais laikytina menu. Tarybiniais laikais visos knygos, kurias palaimino partija ir valdžia (iš esmės, tai buvo tas pats) ir leido vienintelė valstybinė grožinės literatūros  leidykla, buvo meno kūriniai. Dabar mes taip nebemanome. Jeigu manysime, kad norėdamas sukurti meno kurinį, žmogus turi kažko atsisakyti – pavyzdžiui, neinu žaisti boulingo, nes rašau romaną, – išeitų, kad lyg ir auka. Bet jeigu man rašymas teikia malonumą, lyg ir ne auka. Jeigu apie save – nieko neaukojau ir nieko dėl meno neatsisakiau. Jeigu apskritai kokio nors meno fragmentą sukūriau, tai jis buvo ir mano gyvenimo, mano paties fragmentas. Negaliu to pavadinti auka. Žinoma, įvairias savo silpnybes, kompleksus ir nesėkmes galima suversti kam nors, taip pat ir menui, bet tai ganėtinai kvaila.

Sigitai, ar įmanoma įvardyti, kas tavyje išlieka nepakitę bėgant metams? Ląstelės, sako, pasikeičia; suvokimas, pomėgiai etc taip pat. Iš ko berniukas Obeliuose atpažintų save, sutikęs tave šiandien?

Kažkur girdėjau Woody Alleną sakantį – nors jau sulaukiau septyniasdešimt penkerių, viduje jaučiuosi vis dar keturiolikmetis. Matyt tas vidus iš esmės ir nesikeičia. Galbūt tai siela, galbūt kažkokios psichikos ypatybės (nors tai ir turėtų būti ta pati siela, psichė, ar ne?), sunku pasakyti, bet kažkas išlieka. Apžiūrėjau savo padėvėtą, apsmukusį kūną – visi randai, įgyti paauglystės kovose su iniciacijos malūnais, iki šiol išlikę. Jeigu jau ląstelės keičiasi, tai gal galėtų ir randus išsinešti besikeisdamos? Ko gero, tai tik dar vienas mitas – iš Hėrakleito anekdotų serijos. Kita vertus, kartais žiūrėdamas į veidrodį išsigąstu, – iš jo žvelgia visiškai nepažįstamas vyras, ne toks, kokį save įsivaizduoju (ir kas tas aš, kuris įsivaizduoja – gal W. A. minėtas keturiolikmetis?) ne toks, koks sau patikčiau, jeigu norėčiau tą savo įsivaizdavimą matyti įsikūnijusį. Be to, ir elgesys, veiksmai... Kartais padarai ką nors, pasakai, pasielgi, ir akimirksniu supranti, kad pasielgei visiškai sau nebūdingai, kad tai ne tavo, ne iš tavęs, tarsi primesta iš šalies, tarsi pasiskolinta, bet vis tiek svetima. Kodėl, nežinau. Tikiu, kad yra kažkokia šerdis, centras, aplink kurį sukasi viskas, kas sudaro asmenybę. Kad žmogus kaip meno kūrinys – turi ir siužetą, ir temą. Tai štai tema, ko gero, ir nesikeičia, o siužetas, na, jis gali blaškytis, keistis, šakotis, bet jis niekad nėra esminis elementas. Tema yra autentiškumas, siužetas – viskas, ką primeta žmogui kultūra, civilizacija. Deja, būti autentišku sudėtinga, beveik neįmanoma, – kad ir kur suktum, visą laiką atsiremsi į tam tikras klišes. Autentiškumas mums – labai reta, labai trumpalaikė dovana.

Gražiai čia parašei. Dar paklausiu, koks tavo santykis su išėjusiom knygom? Ar jos dar tavo (čia nekvestionuoju autorinio atlygio už panaudą bibliotekose), ar savarankiškai gyvenančios būtybės? Ar drįstum, ar imtumeis jas keisti, taisyti? (Maironis vis taisė „Pavasario balsus“, mes skaitėm jau taisytus ir nusistovėjusius, bet kiti rašytojai savo kūrinius tiesiog sugadino betaisydami – mano jaunystės šviesi žvaigždė Onė Baliukonė, pavyzdžiui).

Senstant pradeda kankinti bėda, kad nieko nebegali kategoriškai teigti. Tiesa, yra žmonių, kurie senėdami darosi itin kategoriški, bet man atvirkščiai. Viena vertus, norėtųsi perrašyti beveik viską, ką esu parašęs, neabejoju, kai kurie tekstai tikrai pagerėtų. Vien jau dėl techninių, struktūrinių dalykų. Su patirtimi atsiranda aiškesnis formos (t.y. struktūros ir stiliaus) pojūtis. Kita vertus, energija ir vitališkumas, būdingi jaunystei, kartais išlygina tuos formos nelygumus. Devyniolikto amžiaus menininkai, konkrečiai dailės pasaulis, ėmė daug kalbėti apie dailininko subjektyvų požiūrį, apie skirtumą tarp eskizo ir užbaigto kūrinio. Pavyzdžiui, Delacroix savo dienoraštyje pasakoja apie pokalbį su artimu Chopino draugu Wojciechu Grzymała, esą pastarasis pasakęs, kad Chopino improvizacijos kur kas drąsesnės nei jo užbaigti kūriniai. Delacroix šią mintį pasitelkia ir dailės sričiai – eskizas gali būti spontaniškesnis ir artimesnis realybei, gamtai negu užbaigtas paveikslas. Dabar matome, kad menas, pasukęs visiško subjektyvumo, kitaip tariant, eskizo keliais, daug pasiekė, bet daug ir prarado. Negerai, kad tokiais dalykais galima piktnaudžiauti – atsiranda gausybė nebaigtų, gremėzdiškų, nevykusių darbų, kurie vadinami gerais, nes taip autorius išreiškia save. Ir atvirkščiai – yra nemažai sukonstruotų, išoriškai teisingų, bet negyvų, neįdomių darbų.

Jeigu imčiau perrašinėti savo knygas, jos būtų kitokios. Būtų du tos pačios knygos variantai. Ar tai reikalinga – nežinau. Tiesiog neturiu tam laiko, taigi išvengsime šio chaoso.

Retai atsiverčiu savo knygas, bet jeigu atsiverčiu, matau, kad ryšys su jomis neprarastas – gerai atsimenu nuotaikas, būsenas, kuriomis gyvenau rašydamas, kartais net labai konkrečias, buitines aplinkybes. Knygos rašymas primena kelionę – keliaudamas jos parsinešti, visuomet patiri vienokių ar kitokių (vidinių ar išorinių) nuotykių.

Ačiū, Sigitai, už atsakymus. Ir už iliuziją (turbūt), kad skaitant galima keliauti kartu.

Ritos Valiukonytės nuotrauka