Naujienos

Su romano „Geriausias Matijaus paveikslas“ autoriumi Benu Glasteriu susirašinėja Solveiga Daugirdaitė.

Kuo Jums svarbi Vilniaus istorija ir ko joje trūksta, kad tenka ją sukurti?

Nemaniau, kad kėsinuosi į Vilniaus istoriją. Juk niekur neminėjau miesto pavadinimo. Žmogui, nesusijusiam su Lietuva ir konkrečiai su Vilniumi, jis bus gal koks Rytų Europos miestas. Bet Jūs teisi – istorija yra. Nevadinčiau jos Vilniaus metraščiu, tik Dailės akademijos ir kelių prie jos prisišliejusių gatvelių dokumentika trumpą dešimtmetį pradedant maždaug nuo1997-ųjų. Tie pastebėjimai papasakoti iš vidaus ir subjektyviai, be pretenzijų tapti vadovėline tiesa. Nieko aš juose neprikūriau ir nieko nepakeičiau. Nurašiau tiesiai iš gyvenimo. Taip įdomiau.

Mano Vilniaus istorija nėra savitikslė. Ji tarsi atsainiai iš natūros nutapytas fonas, kuriame vyksta siužeto peripetijos. Ir skrupulingas tiesos sakymas šioje dalyje yra konceptualus, kaip ir daugelyje kitų romano vietų. Bet jeigu man kas pasakys: „Juk taip nebuvo“, atsakysiu: „Žinoma, taip nebuvo. Aš tai sugalvojau“.

Vaikus mokome, kad niekas, net dokumentinė literatūra, negali būti „nurašyta iš gyvenimo“, nes viskas yra sukuriama, net autobiografijos ir prisiminimai…

Gyvenimas susideda ne iš žodžių, todėl nurašymas – tai subjektyvi realybė. Ir aš minėjau, kad nurašau ne pažodžiui... Manyčiau, vaikams reikia pasakyti, kad vengtų pažodinio, o dar blogiau – paraidinio nurašymo.

Bet apie mokymą nieko neišmanau. O su tiesa santykis dar keblesnis. Jau seniai supratau, kad ji yra guminės substancijos, tad kiekvienas patempia ją į savo pusę.

Galvoju, kaip būtų galima nusirašyti nuo gyvenimo pažodžiui ar paraidžiui?

Be abejonės, atsirinkti tenka, bet ar galima to išmokyti? Juk tai asmeniška. Išmokęs atmintinai visą teoriją ir nusipirkęs geriausius dažus, netapsi geresniu tapytoju, nes būtinas „paveikslo jausmas“, kaip „sniego jausmas“ ar „teksto jausmas“.

Kaip kilo mintis pradėti rašyti? Juk tiek prirašyta...

Man kilo mintis, kad žinau, kokia turi būti nenuobodi knyga. Bet prasidėjo ji ne nuo žodžių, o nuo vaizdinių. Niekada neketinau rašyti romanų, ir dabar netikiu, kad tai iš tiesų padariau. Turėjau knygos viziją, pritaikiau bendrus komponavimo principus, jie universalūs. Kalbu apie svorį, tankį, akcentus, niuansus. Jeigu vienoje dalyje įtampa kyla, kitose tuo metu nieko svarbaus nevyksta...

Sakykite, kodėl rinkotės populiariąją literatūrą?  

Štai ir įkliuvau – nesugebu abstrakčiai atsakyti į abstrakčius klausimus. Todėl labai prašau patikslinti, kas mūsų pokalbyje yra „aukštoji“, o kas „populiarioji“ literatūra? Ir kuo ji skiriasi? Prie kurių priskirtume Kunderą, Márquezą, Bulgakovą? O Biblija – aukštoji ar populiarioji literatūra? Dėl „aukštosios literatūros” nusprendžiau paklausti visažinio „Google′o“, bet jis šio žodžių derinio nežinojo. Pasiūlė man „Lėlių aukštąją madą“ ir „Aukštąją matematiką“. Gal čia kokia klaida?

Hmmm. Ir popierinės enciklopedijos, ir ta pati internetinė paieškos sistema tikrai pasiūlo atsakymų, kas yra populiarioji literatūra.

Biblija, sakyčiau, išvis nėra grožinė literatūra (manau, kad jos išleidimas Sąjūdžio metais „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje buvo visiškas nesusipratimas). Visi kiti – balansuojantys ant ribos. Kas Jums nenuobodi literatūra, kokia ji?

Dėl griozdiško literatūrinio monumento, vadinamo Biblija, tai čia kaip pažiūrėsime. Mano mėgstamas Ekleziastas man ir „aukštasis“, ir labai grožinis. Įdomus kūrinys tas, kuris užburia ir įtraukia, bet taip atsakys kiekvienas. Tai asmeniška, ir mėgstu knygas, daug kam atrodančias nuobodžiomis, pvz., Kafkos „Pilis“, ar Joyce′o „Ulisas“. Manyčiau, man patinka tie, kurie būriuojasi ties Jūsų paminėta riba. Tik labai slidi ta vieta, lengva nusiristi. Ir nors jaučiu didelę pagundą bruktis į aukštųjų tarpą, nenoriu tapti nuoboda, tad gerai man ir ten, kur mane nustūmė Jūsų klasifikavimas.

Tai kad nenustūmė. Lietuvoj truputį liguistai reaguojama į šį terminą, panašiai kaip į „feminizmą“. Jurga Ivanauskaitė rašė populiarią literatūrą, bet, gal kad buvo iš „aukštojo meno“ tyrinėtojų šeimos, negalėjo susitaikyti su tokiais vertinimais ir, manau, tikrai dėl to išgyveno.

Galiu ir aš ką blogo pasakyti apie lietuvius autorius, kuriuos skaitydavau anksčiau, ir dabar bent pavartau, nes skaitau mažiau dėl beprotiškai užversto darbais nuosavo gyvenimo. Bent jau šiuo metu. Apibendrinimai blogi tuo, kad yra asmenybinė paklaida, bet... moterys rašytojos isteriškos ir pernelyg linkusios į savianalizę, o vyrai autoriai – narcizai, demonstruojantys intelektą ir labai nori būti tais „aukštaisiais“ – ką tai reikštų. Net iš tolo vengia panašumo į „populiariuosius“. Visada stebėjausi, kodėl užsienio rašytojai stengiasi rašyti kuo įdomiau, o mūsiškiai – kuo nuobodžiau. Na taip, yra ir išimčių.

Bijau, kad čia klaidingas įspūdis apie užsienius dėl vertimų politikos: verčiama populiarioji literatūra. Juk neretai paskelbus apie Nobelio premiją (ką kalbėti apie kiek kuklesnes) paaiškėja, kad lietuviškai nieko nėra (taip nutiko su Alice Munro, Herta Mueller, Imre Kertészu, ką kalbėti apie kinų rašytojus). Bet mes juk apie Jus kalbame. Kodėl pasirašėt taip, o ne kitaip?

1. Mėgstu mistifikacijas, žaidimą, kaip gyvenimo būdą. Tikėjausi iš artimiausių žmonių supratimo ir pagalbos, kvailinant aplinkinius, bet jie nuolat mane išduoda, lyg pirštu rodytų į tą pusę, kur slepiuosi. 2. Persikūnijimas padeda išlaikyti distanciją, nesusismulkmeninti ir neįsileisti į asmeniškumus. 3. Aš sugalvojau autorių savo knygai – tik praplėčiau kūrybines erdves. 4. Nenoriu prarasti nuoširdaus ar bent įprasto ryšio su savo draugais. Mielai klausau jų pasakojamų istorijų ir paskalų, anekdotų, apkalbų ir pokštų. O rašytojas juk gali plačiai paviešinti visas blogybes ir jų smulkias nuodėmes. Nenoriu pokalbių su vidine cenzūra. 6. Man patinka mano romano autorius: jis gabesnis, intelektualesnis, mokantis kelias kalbas, jaunesnis ir žavingesnis nei aš. Norėčiau, kad autorių kiekvienas įsivaizduotų savaip – aš dar spėsiu visus nuvilti. 7. Mėgstu savo gyvenimo privatumą.

Bet kodėl taip tarptautiškai? Vis galvoju, kodėl lietuvėms taip patinka būti Poisson ir de Strozzi?

Supratau klausimo niuansą... Sugalvoti slapyvardį sekėsi sunkiau, nei parašyti knygą. Iš simbolizmo ar romantizmo amžiaus aš jau išaugau, vietovardžiai ir vandenvardžiai taip pat neprilipo. Vardą išsirinkau lengviau: ačiū Kernagiui, tai pats abstrakčiausias vardas, o pavardė... lyg ir girdėta, bet neaišku kur ir kada. Kad ne lietuviška, tai ir aš esu gegužiukas – visą gyvenimą pasaulio pilietis. Ir gyvenau su pasaulio, ne lietuvių literatūra. Nors širdies gilumoje visada troškau, kad mūsiškiai pasitemptų ir išeitų pro vartus iš savo jaukaus lietuviško kiemelio.

Įtariu, tikėjotės, kad pasirodžius romanui po langais būriuosis paparacai... Bet labai Jus suprantu. Aš mielai čadrą nešiočiau – vaikštai po paklode, nereikia rūpintis, kaip atrodai, gali nebendrauti su kuo nesinori – nepažins, nesupyks… Ar kas nors Jus atpažino (iš tų, kurie nežino, kas Jūs)?

Pažino iš karto. Vos paėmę knygą į rankas, tuoj paskambindavo man. Nedaug čia tos paslapties išėjo. Keičiau vardą ne dėl paparacių: nenorėjau, kad kas skaitytų ar neskaitytų romaną tik todėl, kad mane pažįsta. Smalsu buvo, ar pastebės knygą be reklamos ir be žinomo autoriaus. Kaip seksis jai knygų džiunglėse išgyventi? Nes jūs teisi – tiek daug visko prirašyta.

Ar Jūs gyvenat tarp labai skaitančių žmonių? Mano aplinkoj niekas į šią knygą nebuvo atkreipęs dėmesio (atsiprašau, jeigu nuliūdinau), nors dirbu su tais, kieno ir pareigos, ir pomėgiai susiję su lietuvių literatūra…

Tikrai nenuliūdinot. Daugiau nei dvidešimt metų dirbu publikai, bet žino mane tik tie, kam reikia žinoti. O dėl knygos – didesnė dalis mane supančių žmonių taip pat nieko neskaitė, ir jaučiuosi dėl to puikiai. Kaip ministras, prisirinkęs svetimų pinigų ir vis dar nepagautas...

Čia apie kurį?

Ne taip supratote. Tai aš apvogiau visus, kas buvo aplink mane. O jie to net neįtaria... Beje, dėl Jūsų aplinkos: arba aš labai gerai pasislėpiau, arba jie nepakankamai gerai dirba savo darbą. Atsiprašau, jeigu ką užgavau.

Sakyčiau, kad gerai pasislėpėt su tuo slapyvardžiu, tik nežinau, ar čia knygai į naudą. Šiuolaikiniame knygų verslo pasauly autorius itin svarbus: miręs autorius nedalyvaus mugėse ir skaitymuose, tai turbūt panašiai ir su neišsiduodančiais? Ar rašymas Jums – taip pat „darbas publikai“, ar labiau sau?

Man leidykloje sakė, kad knygai tai nenaudinga, bet ką galiu padaryti, jeigu esu kaip Drakula: miręs ir tuo patenkintas? Rašiau nežinia kam. Kol kūriau tekstą, prisiekinėjau sau, kad net nemėginsiu jo išleisti. Kai buvo baigtas, kartais ilgam pamiršdavau, o kartais aistringai troškau matyti jį gyvuojantį tarp kitų knygų. Neapsunkinau savęs klausimais kam ir kodėl, tiesiog padariau, ir viskas.

O sakot, kad išaugote iš romantizmo amžiaus… Jeigu Drakula prisikeltų, ką toliau veiktų?

Pats Drakula neprisikels, per daug tingus tokiam žygdarbiui. Bet jeigu kas jį prikeltų... Nežinau, ar būtų iš to nauda, manau, dienos šviesa jį pražudytų.

Ačiū už pokalbį.