Naujienos

Jau įpratau: kai ateina pavasaris, pašto dėžutėje randu laišką - kvietimą į Poezijos pavasarį. Ko ieškau pirmiausia, akimis bėgdama per begalę renginių? Ar tos dienos, kai bus vainikuotas laureatas? Gal tos, kai eiles skaitys lig šiol nematyti, negirdėti užsienio poetai?  Gal baigiamojo vakaro, kai einame (arba ne) į Sarbievijaus kiemelį?

Ieškau dienos, kai eiles skaitys jauniausi. Šiemet tai - gegužės 27 diena. Šiandiena. "Augame kartu su eilėraščiu" - taip pavadinti šių metų poezijos pavasario moksleivių skaitymai.

Nuoširdumas. Nerimas. Kaita. Retsykiais - arogancijos fontanas, kaip be jo. Tradicijos ir eksperimento pynė. Naujos pažintys ir seni pasimatymai. Štai kokias etiketes dabar bandau kabinti jauniausiems - jų drąsai garsiai tarti savo žodį.

Man patinka ta popietė ir todėl, kad priima visus - nėra atrankos sieto. Kad visi būna apdovanoti - gauna ne po vieną knygą. Kad skaito eiles ir savo, gimtąja kalba, nelietuviškų mokyklų auklėtiniai.

Poezijos pavasario dalyve tapau seniai. Buvau devintokė... Ne, niekada pati  neskaičiau eilių, nes jų niekada ir nerašiau. Esu klausytoja. Bet kaip džiaugiausi tada, savo pirmąjį kartą - juk nešuosi namo Pavasario poezijos almanachą; nešuosi knygą,  primargintą poetų autografų.

Viena poetė nuo tų parašų, nuo skaitytojų dėmesio jau buvo pervargusi. Ak, kaip nenoriai ji man pasirašė. Kaip savo nuovargį pakomentavo. Bet poetas... Pažiūrėjo man į akis. Nusišypsojo.

Grįžau įsimylėjusi - ar ne taip turi jaustis devintokė, kai Vilniuje -  dvigubas pavasaris. Meilė poetui išgaravo jau kitą dieną. Na, gal po kokios savaitės...  Poezijai ir jos pavasariams - liko.

O autografams?

Nuo tos dienos autografus renku itin atsargiai. Branginu tik tuos, kurie užrašyti man - tikrai asmeniškai man, ir užrašyti nuoširdžiai. Pavargusią poetę prisimenu dažnokai. Visada, kai tik mokyklos salėje išsirikiuoja vaikai.

Ak ne, ne su mano knygomis, -  tokių vaikų būna nedaug. Su užrašų knygutėmis,  sąsiuviniais, skubiai išplėštais lapeliais, o kartais ir be nieko - jie tiesia tuščią ranką. Riešą, delną...

Žinau, kad užmarštin keliaus tie lapeliai, galbūt ir sąsiuviniai. Net dailūs albumėliai - ir jie vargu ar išsaugos mūsų laiką, mūsų dabartį. Žinau,  kad muilo putos nuo rankos jau šiandien, po kelių valandų nutrins laikiną mano ženklą.

Ir vis tiek - neleidžiu sau būti nekantri, pavargusi. Paskutinį eilėje, kantriausią, būtinai pašnekinu. O mintyse padėkoju už pamoką - abiem. Poetei, kurios senokai šioje žemėje nebėr. Poetui, kuris ir šį pavasarį kam nors gal jau padovanojo gal amžiną, kaip tąsyk man, gal laikiną autografą.

Sąvokose dažnai - retai, seniai - ką tik esu susipainiojusi. Tai, kas vyko Lietuvoje prieš dvidešimt metų, vyko visai neseniai. Taip man atrodo...

Ką tik  - tikrai ką tik - prieš kelias savaites gavau keistą dovaną.  Edukologijos daktarė Regina Norkevičienė įteikė pluoštą rankraščių. Įteikė tai, kas galėjo kadaise, prieš dvidešimt metų ir tebegali net ir  dabar  būti knyga. Rašo žmonės vienaip ar kitaip dalyvavę Jaunųjų filologų konkurse. Yra net dokumentas!  Jam kur kas daugiau nei dvidešimt metų.

1965-ieji metai. Lietuvos TSR švietimo ministro įsakymas dėl jaunųjų literatų kūrybos konkurso. Pacituosiu  ministrą, jo įsakmų toną: "Visiems rajonų, miestų liaudies švietimo skyrių vedėjams ir vidurinių mokyklų, mokyklų-internatų direktoriams tinkamai pasiruošti jaunųjų literatų kūrybos konkursams".

Dabar jau neįsakysi - dėkui Dievui. Dėkui žmonėms, keitusiems Lietuvą prieš dvidešimt metų.  Kaip gali įsakyti tinkamai pasiruošti rašyti novelę, eilėraštį?

Ką tada apie jaunuosius, jų kūrybą ir konkursus vyresnieji rašė? Apie ką kalba dvidešimt metų saugoti mašinraščių puslapiai?

Mokytoja Violeta Tapinienė priminė Remarque‘o frazę: kartais reikia mokėti prakišti. Pritariu Remarque‘ui, pritariu mokytojai. Tik kad... Nei tada,  prieš dvidešimt metų, nei dabar  niekas mūsų kilniai pralaimėti nemokė – nei didelėse kovose, nei kasdienėse. Beje, laimėti – taip pat. O jei kas ir mokė – tik knygos.

Poetas  Marcelijus Martinaitis prieš dvidešimt metų pasakojo: "Direktorius despotas  net uždraudžia į mokyklą įsileisti rašytoją, kad nesugadintų trumpai pririštų mokinių. Ko tik nepamatai, keliaudamas per Lietuvą." Tikrai. Ko tik nepamatai... Bet pamatyti mokyklos direktorių literatūros popietėse ar vakaronėje – retenybė.

Abiejų - mokytojos ir poeto -  tekstai gaivūs. Jie tinka dabarčiai. Ir ne todėl, kad pasaulis nepasikeitė.  Man sunku samprotauti apie amžinas tiesas, tačiau kai kurios, jei tik tiesos, tai tikrai – ilgalaikės.

"Lyg ir atviras laiškas" - taip apmąstymus  tąsyk pavadino Onė Baliukonė, primindama, kad gal kiekvieno pareiga rašyti, sukurti anaiptol ne eilėraštį, o atvirą laišką.  Ji rašė:  "Ištieskime ranką  šalia esančiam, įsiklausykime į jo liaunus ir jaunus žodžius. Juose šiandien daugiau prasmės, nei mūsų jau pavargusiame, jau dažnai persmelktame abejingumo ir skepsio, šnekėjime".

O kad mano šiandienos kalba apie meilę, autografus,  poeziją  ir dvi dešimtis metų nebūtų tokia jau labai pompastiška, privalau pasakyti: bekeliaudama po Lietuvą išgirstu ar paskaitau net labai skeptiškų minčių apie jaunųjų konkursus, skaitymus. Tas skepsis – ne vyresniųjų žmonių. Moksleivių. „Mano vieta – ne ten“ – taip konkursus apibūdino jauna ir gabi Plungės poetė.

Suprantu ją. Rasti vietą ten, kur šurmuliuoja, kur skuba pasirodyti, kur garsiai taria tai, apie ką verta tylėti, sudėtinga.

Vis dėlto... Linkiu rasti vietą. Jai, sambūrius ignoruojančiai, ir jiems, kurie dabar, kai Jums kalbu, jau pakeliui į Vilnių.   

„Klasikos“ radijo komentaras