Naujienos

Gegužės 28-ąją, paskutinę „Poezijos pavasario“ dieną Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme vyko baigiamasis šio tarptautinio festivalio vakaras. Baigiamajame „Poezijos pavasario“ renginyje dalyvavo festivalio premijų laureatai, skirtingų kartų poetai ir užsienio svečiai.

Per dvi savaites vykusį 53-iąjį „Poezijos pavasarį“ surengta daugiau nei pusantro šimto renginių. Poetai savo eiles skaitė ir su skaitytojais bendravo ne tik visoje Lietuvoje, bet ir dar septyniose užsienio šalyse. Savo kūrybą skaitė Lietuvos ir užsienio poetai, rengtos vakaronės, koncertai, knygų sutiktuvės, laureatų pagerbimo vakarai.

Šių metų „Poezijos pavasario“ laureatu tapo poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Tomas Venclova. Maironio premija jam įteikta už eilėraščių ir vertimų rinkinį „Eumenidžių giraitė“.

Šiam apdovanojimui šiemet buvo pasiūlyti penki autoriai, per praėjusius kalendorinius metus išleidę įsimintiniausius ir ryškiausius eilėraščių rinkinius: Dainius Dirgėla už „Re: plikos / Stebėto jo užrašai“, Dainius Gintalas  už „Adatos“, Stasys Eidrigevičius už „Giedanti gaidžio galva“, Giedrė Kazlauskaitė už „Singerstraum“ ir Tomas Venclova  už „Eumenidžių giraitė“. Būtent pastarasis originalių eilėraščių ir garsių pasaulio poetų vertimų rinkinys komisijai pasirodė verčiausias „Poezijos pavasario“ laurų. Ši knyga anksčiau įtraukta į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų renkamą 2016-ųjų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Kaip teigia literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis, „T. Venclova savo knygoje aktualizuoja senovės graikų mitus ir biblinius siužetus. Atrodytų, kas gi čia nauja? Tai savo tekstuose bandė net sovietinių laikų lietuvių poetai Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė ir daugelis kitų. Naujas ir novatoriškas T. Venclovos žingsnis šios tradicijos akivaizdoje yra paties savo eilėraščio pavertimas mitu: „Eumenidžių giraitės“ eilėraščiai yra siužetiniai, tai – pirmoji eilėraščio ir mito suartėjimo sąlyga. Antrasis ir pats svarbiausias eilėraščio virsmo mitu katalizatorius yra laiko dimensijos išnykimas poetiniame tekste.“